|
O laikai, o papročiai!
Ar taip būta, ar nebūta, tačiau liaudyje yra išlikę pasakojimų apie karalių, imperatorių, kitokių valdovų elgesį, kai jie, persirengę, neatpažįstamai nusigrimavę, eidavo į smukles, turgavietes ir net landynes, kad išgirstų, ką apie juos žmonės kalba. Nebuvo tokios išvykos tik iš smalsumo; jie daug sužinodavę, liaudies siekius ir viltis išgirsdavę, sau išvadas ir sprendimus pagal jas darydavę.
Dabar kiti laikai, kiti papročiai. Nūnai daugelio valstybių vadovai kaip tos kanarėlės auksiniuose narveliuose užsisklendę tupi, savo giesmę patys sau gieda, patys ja grožisi. Kai prašymai, vieši laiškai nesulaukia atsakymo, ateina prie jų buveinių kartais su ant plokščių surašytomis savo nuoskaudomis bedaliai, pastovi, palaukia, savo dalią vieni kitiems aprauda, taip ir nesulaukę valdovo, išsiskirsto.
Mūsų laikais anas senamadiškas būdas žmonių nuomonėms sužinoti, žinoma, nebetinka, nes apsimetėliai būtų iškart atpažinti iš balso, iš kalbų su atitinkamai parazitiniais žodeliais, kurios girdimos per radiją, televiziją. Tačiau vadovai pabūti liaudyje dabar turi kitokių, žymiai geresnių galimybių: spauda, radijas, televizija, internetas atstoja dešimtis smuklių bei turgaviečių. Tačiau jie jomis nesinaudoja arba jų piktybiškai nepaiso. O be reikalo, nes apie save sužinotų ir tai, ką itin kruopščiai slepia, arba kas jais gabiai manipuliuoja, naudojasi. Kodėl, atspėti nesunku: geriau jie bendrauja su įvairiomis populiarumą vertinančiomis agentūromis, kurios žino, ką ir kaip apklausti, kaip reitingus pageidautina tvarka išrikiuoti, kaip šviesų veidą liaudyje išlaikyti.
Antai, kaip skelbė BNS, 2006 metų populiariausiu žmogumi, remiantis Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos Baltijos tyrimai atlikta apklausa, kurioje dalyvavo daugiau kaip tūkstantis šalies gyventojų, išrinktas prezidentas Valdas Adamkus. V.Adamkų Metų žmogumi laiko 22,6 proc. respondentų, antrasis sąraše olimpinis čempionas, disko metikas Virgilijus Alekna (8,2 proc.), trečiasis Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos besislapstantis buvęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas (7,5 proc.). Dešimtuke dar yra televizijos laidos vedėja Nomeda Marčėnaitė, buvęs premjeras Algirdas Brazauskas, Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė, pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė, galiūnas Žydrūnas Savickas, premjeras Gediminas Kirkilas.
DELFI, kuriame aptikau šią BNS naujieną, perskaičiau per 500 komentarų, kuriuose 97 proc. komentatorių Prezidentą išjuokia arba tiesiog niekina. Tikėtina, kad, jei komentarų skaičius viršytų tūkstantį, kaip ir buvo Baltijos tyrimų apklausoje, tie 97 proc. nesikeistų. Taigi komentarai rodo, kad Prezidento populiarumas vietoj 22,6 tesiekia vos 3 proc. Kaip suprasti tokį skirtumą, tevertina skaitytojas. Be to, populiarumas nėra vertybinis asmenybės dėmuo (Neronas iki šių dienų išliko žinomas dėl to, kad sudegino Romą). Labai tikėtina, kad, jei Metų žmogumi būtų išrinktas V.Alekna, D.Grybauskaitė, E.Mildažytė ar Ž.Savickas, populiarumo procentas smarkiai pasikeistų pastarųjų naudai ir, žinoma, šias asmenybes išjuokiančių ar niekinančių komentarų nesulauktume.
Išskyrus kartais išreiškiamą susirūpinimą per žiniasklaidos priemones, nepasižymi populiarusis Prezidentas gerais darbais. Nuolat pasirodantys spaudoje patarimai, priekaištai, vieši laiškai Prezidentui neišgirstami, į juos nereaguojama; akivaizdžiai parodomi jo ydingi sprendimai. Susidaro įspūdis, kad populiariu laikomas Prezidentas iš tikrųjų yra įkalintas auksiniame narvelyje, o kažkoks antrininkas aktyviai veikia, kad tik Lietuvai būtų blogiau.
Antai Prezidentui yra suteiktos išskirtinės galios tvarkyti ir prižiūrėti teismus, rūpintis teisėtvarka ir teisėsauga. Tačiau taip įsigalėjusio teisinio nihilizmo ir įteisinamo neteisingumo nepriklausoma Lietuva dar neregėjo. Jau vien tai, kad po Nepriklausomybės atgavimo nebuvo vykdoma teismų reforma, kad bolševikiniai teismai ir teisėjai kaip buvo, taip ir išliko, rodo nedovanotiną tikrojo ar tariamojo (antrininko) prezidento aplaidumą. Dar daugiau, pačiam Prezidentui, girdint visuomenei, apsimelavę teisėjai paliekami postuose, net skiriami į aukštesnius postus.
Daugiau į piktavališkumą, o ne į aplaidumą panašus Prezidento elgesys tiriant garbingo VSD karininko Vytauto Pociūno žūties ir VSD vadovo Arvydo Pociaus vaidmenį žūties aplinkybėms. Dešimt mėnesių trukusi narplionė su valstybei itin svarbios institucijos vadovu, bandant jį žūtbūt išsaugoti, pakenkė ne tik valstybės saugumui, bet ir jos įvaizdžiui pasaulyje. Akivaizdžiai susikompromitavusio buvusio (gal ir esamo) KGB rezervininko A.Pociaus gynyba, perdėta globa net šalinant (ne Prezidento dėka) iš pareigų jau netelpa nei į teisės, nei moralės rėmus. Prezidento, taip pat ir Premjero susirūpinimas A.Pociaus įdarbinimu prilygsta akibrokštui; nejaugi šie vadovai nežino, kad piliečių įdarbinimo reikalais Lietuvoje rūpinasi darbo birža, kuri ir be aukščiausių pareigūnų protekcijų, ypač pastaruoju metu, jam darbo paieškotų.
Neseniai vienas Seimo narys posėdžio metu išreiškė įtarimą, kad mūsų Prezidentas veikia ne Lietuvos, o kitos, nedraugiškos valstybės naudai, kad nuo jos specialiųjų tarnybų yra priklausomas, pateikė įtarimų požymius. Prezidentas viešai nereagavo, kai kas pasipiktino tokiu pareiškimu, kiti nutylėjo, tačiau, kaip rodo internetinių komentatorių pasisakymai, dauguma Seimo nariui pritarė. Pritarė ir įtarimus argumentavo. Tarsi neįtikėtini tie argumentai, tačiau akivaizdūs.
Antai aukščiausiais valstybės žymenimis apdovanojami ne Lietuvai, o SSRS bei Rusijai itin pasitarnavę veikėjai. Taip sovietmečiu KGB dirbęs, organizavęs paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio žūtį Marijonas Misiukonis buvo apdovanotas Gedimino ordinu, buvęs etatinis čekistas, prokuroras Antanas Stepučinskas Vyčio kryžiaus ordinu. Apdovanotas aukščiausiu valstybės žymeniu Rusijos KGB generolas Vladimiras Jakuninas. Pernai gruodžio mėnesį visuomeninis judėjimas Piliečių santalka pasiūlė prezidentui V.Adamkui Vasario 16-osios Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga apdovanoti pulkininką Vytautą Pociūną Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, nes, anot Piliečių santalkos aktyvistų, V.Pociūnas, eidamas pareigas, žuvo už Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Tačiau Prezidentas apdovanojimo žuvusiajam pagailėjo. Ir jau visiško įteisinto neteisingumo, amoralumo faktu laikytinas Prezidento elgesys, kai jau minėtam A.Pociui teikiama globa, o jo berniukų piktybiškai išprovokuotas už tėvynės laisvę visą gyvenimą kovojęs, tikras Lietuvos patriotas Algirdas Petrusevičius sėdi už grotų, nors Prezidento galios leidžia jam suteikti malonę, išleisti į laisvę.
Laikas visagalis; jo nesustabdysi, nepaskubinsi. Papročiai keičiasi. Taigi kokie papročiai Prezidentą apniko, visuomenė turi teisę ne tik klausti ir žinoti, bet ir reikalauti juos keisti.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|