|
Kultūrtrėgeriai ir kiti
Atviras laiškas LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros
komiteto Pirmininkui Virginijui Domarkui
Kultūra, kaip aš ją suprantu, yra viena svarbiausių valstybės įvaizdžio sudedamųjų, vienas svarbiausių jos savasties, jos tapatybės raiškos būdų.
Esu kultūros produktų (koncertų, operos, dramos spektaklių, parodų ir t.t.) vartotojas nuo 1956 metų, kai įstojau į Vilniaus universitetą. Taip pat esu ir aktyvus kultūros proceso dalyvis (choruose dainuoju nuo 1949-ųjų, esu visų Dainų švenčių dalyvis nuo 1950 m. ir vieno mėgėjų choro kūrėjas), tad manau, Jūs suprasite mano susirūpinimą tiek kultūros proceso, jos būklės reikalais apskritai, tiek chorinės kultūros (ypač Dainų švenčių) problemomis ypač.
Per septyniolika Lietuvos nepriklausomybės metų vyko du kultūros kongresai. Programos, kurios, dažnai keičiantis vyriausybėms bei neesant valstybės kultūros tęstinumo tradicijos, dažniausiai nebūdavo iki galo įgyvendinamos. Bene 2000 metais buvo parengtos gana turiningos Lietuvos kultūros politikos nuostatos su priemonių planu 2001-2006 metams, bet daugelis jų, deja, liko tik popieriuje. Tenka konstatuoti, kad turime tai, ką turime: kultūros įstatymo, įtvirtinančio valstybės kultūros strategiją, nėra.
Neseniai klausiausi Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto organizuoto pasitarimo dėl regionų kultūros plėtros ir su tuo susijusių problemų. Labai daug kam, ką reikėtų neatidėliotinai daryti, nuolatos trūksta lėšų, nėra aiškesnės perspektyvos. Regionų kultūros žmonių pastangos kurti vietose kultūros strategiją (iniciatyva iš apačios), panašu, yra neperspektyvu ir primena kultūros rūmo statymą nuo stogo. Daugeliui išsilavinusių žmonių žinoma, kad nė vienas reikšmingas statinys neatsiranda be pagrindo (grunto), ant kurio jis stovės, tyrinėjimų, be projekto ir t.t.
Kalbant apie kultūros rūmą jo pagrindu turėtų būti labai rimta studija apie valstybės poreikius: kiek, kada ir kokių sričių (kultūros, mokslo, ūkio ir t.t.) darbuotojų reikia ruošti normaliam valstybės funkcionavimui. Kalbant apie aukštojo mokslo reformą, kažkodėl neužsimenama apie perteklinį, Lietuvos poreikių neatitinkantį daugybės specialybių absolventų rengimą. Argi Lietuvai reikia tiek kasmet įvairių aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų rengiamų pianistų, chorvedžių, aktorių, geografų, geologų, žurnalistų ir t.t.? Apie tai nė vienu žodžiu neužsiminė švietimo ir mokslo ministrė paskutiniame interviu Panoramai. Galima manyti, kad šios piramidės niekas net nedrįsta pajudinti, nes kurgi dėti šimtus dėstytojų, profesorių (tarp jų ir seimūnų), kaip negerai atrodys statistiniai duomenys apie studentų skaičiaus mažėjimą šimtui tūkstančių gyventojų... Telieka tikėtis, kad gyvenimas vis tiek privers atsisakyti ir dalies universitetų, ir daugybės specialybių.
Suprantama, negali būti varžomas piliečio noras įsigyti aukštąjį ar kitą išsilavinimą (arba tik diplomą) savo lėšomis. Kaip ir teisė rinktis net pačią nepaklausiausią specialybę ar studijuoti 10 metų. Tačiau ruošti valstybės sąskaita specialistus, kurie neturės perspektyvos gauti darbą pagal įgytą kvalifikaciją neleistina, gal net nusikalstama.
Ant tokiu būdu gerai paruošto pagrindo turėtų gultis valstybės kultūros pamatai Kultūros įstatymas, kuris sudarytų realias prielaidas įvairių lygių kultūros statiniui augti.
Jei Jūs ir Jūsų vadovaujamas komitetas pripažįstate, kad Lietuvos kultūra taip pat yra individo ir tautos kūrybinių galių išraiška, jų tapatumo ir išlikimo garantija, būtina pasiekti, kad Kultūros ministerija neatidėliojant rengtų valstybės prioritetu laikytiną Kultūros įstatymą, kurį dar šios kadencijos Seimas (gal net skubos tvarka) priimtų.
Itin būtų svarbu Jūsų iniciatyva pasiekti visų didžiųjų partijų Seime sutarimą, kad kultūrai, panašiai kaip ir krašto apsaugai, būtų patvirtintas fiksuotas valstybės biudžeto procentas, kuris didėtų valstybei turtėjant!
Kultūros įstatyme būtina labai atsakingai ir realiai apibrėžti Valstybės ir savivaldybių įsipareigojimus kultūros puoselėjimui, nes dabar savivalda (bent kultūros atžvilgiu) neretai tampa savivale. Prieš kurį laiką vienos Zarasų rajono (ne centro) meno mokyklos vaikų choras laimėjo apskrities konkursą, bet į respublikinį turą Klaipėdoje neišvyko, nes savivaldybė nerado apie 1000 Lt transporto nuomai. Netrukus po to ši savivaldybė surado 30 tūkst. litų turistinei kelionei į Egiptą (parinktiesiems), kur prie Cheopso piramidžių buvo neva semiamasi žinių apie turizmo organizavimą ežerų krašte...
Vilniuje yra apie 5000 meno mėgėjų, kurių veiklai paremti savivaldybė 2000-2004 metais skyrė po 30 tūkst. litų kasmet (t.y. maždaug po šešis litus vienam dalyviui), o 2005-aisiais net 50 tūkst. litų (t.y. maždaug dešimt litų vienam dalyviui). Beje, ši pašalpa (negi ją kitaip galima pavadinti?) gaunama tik per sudėtingą ir neskaidrią programinio finansavimo procedūrą. O ką gi galima už tokią pašalpą padaryti? Nebent suorganizuoti koncertinę išvyką ligi Širvintų ar Eišiškių. Man žinoma, kad per septyniolika nepriklausomos Lietuvos metų Vilniaus savivaldybė kai kurių (ne vieno) meno mėgėjų kolektyvų nė karto nepakvietė koncertuoti kokios nors valstybinės šventės proga, nepasveikino jų jubiliejinių koncertų progomis.
Pasaulio lietuvių dainų šventės 2003-iaisiais dalyviams Kalvarijos miesto savivaldybė skyrė po 23 Lt dienpinigių, o vilniečiai iš savo globėjų gavo po dešimt litų. Tokia, atsiprašant, kultūros politika Vilniuje įgyvendinama jau daug metų: parade (eisenoj) į Dainų dieną Vingio parke žygiuok džiugiai, su daina, Vilnių garsink, o kaip už dešimt litų gyvensi tarpušventy (4 metus) ne kultūrtrėgerių reikalas. Ne kartą jie prašyti, provokuoti viešai ir aiškiai pareikšti, kurie mėgėjų kolektyvai Vilniui nereikalingi, nebus iš viso remiami, bet šito jie neišdrįsta garsiai ištarti.
Tiesą sakant, Vilniaus kultūrtrėgeriams gerų pavyzdžių (iš ko mokytis) aukščiau pakanka. Nuo 1990 metų Vilniuje išaugo net trys chorai, laimėję aukščiausią Europos įvertinimą Grand Prix Europeo, kuo negali pasigirti nė viena Europos sostinė. O ar Jūs prisimenate, kad tie chorai būtų buvę pagerbti Prezidentūroje, Vyriausybės rūmuose ar pan.? O gal jie buvo apdovanoti gausiomis premijomis, ordinais? Deja, taip nebuvo... Palyginimui: kokia fiesta, koks ažiotažas buvo organizuotas stadione, kai Žalgiris (krepšinio klubinė profesionalų komanda) laimėjo Europos taurę! Panašiai pasitikti ir Lietuvos ryto krepšininkai kita panašia proga. O kuo, sakykit, Europos taurė Lietuvai svarbesnė už minėtą Grand Prix? Priminsiu, kad tų trijų chorų dainininkai nebuvo profesionalai.Tad kurgi čia valstybės politika, kiek gali tęstis menininkų diskriminacija? Juk vieno krepšinio klubo metų biudžeto galėtų užtekti visiems mėgėjų chorams gan neblogai išgyventi metus. Iš kur visa tai eina? Matyt, ir vėl tenka prisiminti skaudžią tiesą apie žuvies galvą...
Lietuvos kartu su Latvijos ir Estijos dainų šventės 2003 metų rugsėjį įtrauktos į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą, o Lietuva per beveik ketverius metus vis dar nesulaukė Dainų švenčių įstatymo, kartu ir valstybės įsipareigojimo šią tradicinę šventę puoselėti bei pakankamai remti (ir tarpušventyje). Nedaug trūko, kad šiųmetinė Dainų šventė iš viso būtų neįvykusi. Beje, ar čia tik sutapimas, kad rengiant planinę Pasaulio lietuvių dainų šventę (2003 m.) labai aukšto rango Kultūros ministerijos pareigūnas privačiame pokalbyje vienam Dainų dienos vadovui lyg netyčia tarstelėjo: padaryk, kad ši šventė būtų paskutinė!.. Kieno tai strategija?
Labai neigiamą požiūrį į chorinį meną (ne tik) jau kuris laikas demonstruoja ir Lietuvos kompozitorių sąjungos taryba, keletą metų neįsileisdama chorų koncertų į savo svarbiausius festivalius, visiškai neskatindama kompozitorių kurti nei vaikų, nei suaugusių chorams.
Žmogaus balsas tobuliausias muzikos instrumentas (aišku išlavintas). Šiuo metu Lietuvoje yra per 25 tūkst. choruose (moksleivių, studentų, suaugusiųjų, chorų-studijų) dainuojančių mėgėjų; tai didžiulis Lietuvos turtas, vertingas jos kultūros klodas, kurį ir minėtas UNESCO nutarimas įpareigoja valstybę puoselėti ir remti. Reikia gerokai pagerinti tiek bendrojo lavinimo mokyklų, gimnazijų moksleivių muzikinį lavinimą, tiek muzikos ir meno mokyklų naudingumo koeficientą, taip pat žymiai įtaigiau sieti muzikinį lavinimą su tautos tradicijomis. Tik tada bus užtikrintas tradicijų tęstinumas ir Lietuva išliks dainų šalimi.
Prastą pavyzdį šia jautria tema rodo nacionalinės LRT vykdoma kultūros politika, įrodanti aukščiausių šios įstaigos vadovų prastą kultūros procesų išmanymą bei strateginio mąstymo stoką. Tik neseniai pradėti rodyti 10-20 sekundžių klipukai apie visai priartėjusią Dainų šventę. Argi jie sužadins domėjimąsi švente? Labai abejotina. Tai būsimos šventės dalyvių (per 30 tūkstančių) įžeidimas, formalus duoklės atidavimas ir ne daugiau. Nejaugi nebuvo galimybių ruošti normalius reportažus apie rengimąsi Dainų šventei regionuose, apie vykusį chorų konkursą, apie kolektyvų pasirengimo patikrinimą atranką į šią Tautos susibėgimo šventę? Jei bus bandoma teisintis eterio laiko ir pinigų stoka bus sakoma netiesa. Trūksta politinės valios ir savo atsakomybės suvokimo. Juk net pagrindinėje LRT žinių laidoje Panorama visuomet kultūrai skiriama žymiai mažiau minučių nei sportui. O kiek eterio laiko atiduodama tiesioginėms įvairiausio rango sporto renginių transliacijoms? Ar matėte nors retkarčiais tiesioginę transliaciją iš Metropoliten sezono atidarymo (galėtų būti ir iš La Scala, Paryžiaus Grand Opera ir pan.) ar tarptautinių muzikos festivalių aukščiausio lygio atlikėjų koncertą?
Neteko girdėti, kad kokios nors sociologinės apklausos parodė, jog JAV profesionalų krepšinio ar ledo ritulio pirmenybių, Formulė 1 ar Europos valstybių futbolo čempionatai Lietuvoje labai daug kam svarbu. Bet kiek jiems skiriama eterio laiko ir pinigų! Prisimenant panašių sporto renginių transliacijas iš labai labai toli ir tik numanant, kiek tai kainuoja mokesčių mokėtojams, kyla ne vienas klausimas. Kodėl, turėdama aukštos tarptautinės klasės vaikų chorą, LRT vadovybė nedrįsta jo išleisti į TV eterį bent kartą per metus, vaikų muzikinio auklėjimo programose (beje, šis choras dainuoja viską, ką vaikams sukuria Lietuvos kompozitoriai), kodėl apskritai nereklamuojama vienintelis išlikęs intensyviai repetuojantis ir įrašinėjantis muzikinis kolektyvas (nelabai seniai jų LRT turėjo ar tik ne septynis, bet kaip žinoma, griauti, ardyti daug išmanymo nereikia), kodėl iš TV programų beveik visai išstumta chorinė muzika (ar kad generalinis labai mėgsta Tris tigrus...), kodėl jau seniai mėgėjų chorai nebekviečiami įrašinėti savo geriausių programų muzikinės kultūros istorijai, kodėl LRT vadovybė neleido nei radijo transliacijos, nei padaryti TV įrašų iš Baltoskandijos Dainų šventės, vykusios Klaipėdoje (į Australiją tiesioginei transliacijai brigadą pasiųsti vieni niekai, o į Klaipėdą problemos...)?
Ar Seimas neturi galių bent pristabdyti LRT vadovybės protu sunkiai suvokiamą bėgimą paskui reitingus, pataikavimą prastam paauglių skoniui (jo neugdant), rimtos kultūros programų pristatymo mažinimą ar net marinimą? Kokią Lietuvos kultūros panoramą norintieji galės išvysti po 30-50 metų?
Suprantama, Kultūros įstatymo parengimas yra didžiulis, bet tiesiog gyvybiškai reikalingas mūsų valstybei darbas. Tas įstatymas turėtų atverti naują perspektyvą kultūrai puoselėti ir vystytis. Norėčiau, kad mano gyvenimiška patirtimi pagrįsti pastebėjimai taip pat pasitarnautų rengiant minimą įstatymą, nes, laikantis demokratiškumo principų, kiekvienas visuomenės narys turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl kultūros.
Noriu priminti ir gan griežtą šiuolaikinių kultūrologųsociologų išvadą dėl politikų požiūrio į kultūrą: demokratijos principas pasiekti ekonomikos, kultūros ir žmogaus teisių harmoniją. Kai ekonomika daroma svarbiausia tai jau iracionalus išsigimimas. O ar ne link šito dabar Lietuvoje slenkama?
Jūs ir Jūsų vadovaujamas komitetas neabejotinai turi galimybę šią situaciją pakeisti.
Marius AUKŠTAITIS
Vilnius
Tikroji autoriaus pavardė
redakcijai žinoma
© 2007 XXI amžius
|