Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Telšių vyskupijoje

Telšių dekanate

Prisiminti sovietinio režimo kankiniai

Monsinjoro Vincento Vėlavičiaus ir kapitono Igno Vyliaus pagerbimo iškilmės. Kairėje – mons. Alfonsas Svarinskas

Pavandenė. Liepos 1 dieną, sekmadienį, Šv. Onos parapijos bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios prisimenant dviejų garbingų parapijiečių, sovietinio režimo kankinių, brolių monsinjoro Vincento Vėlavičiaus ir kapitono Igno Vyliaus atminimą.

Po šv. Mišių Pavandenės kaime, vadinamoje Sakelinėje, prie namo, kuriame gimė broliai Vėlavičiai, buvo pašventinta atminimo lenta, pagaminta Lietuvos krikščionių demokratų partijos Telšių skyriaus rūpesčiu.

1902 metais Janapolės bažnyčioje susituokė Baltininkuose gyvenusi Prakseda Stogytė ir girkalniškis Antanas Vėlavičius. Apsigyveno Vėlavičiai Antano pastatytame Pavandenės malūne. Čia gimė Ignas, Genė, Antanas, Pranas. Apie 1913 metus tėvui A.Vėlavičiui darbą pasiūlė Pavandenės dvaro savininkas Zigmantas Sakelis. S.Vėlavičius susigundė ir persikėlė į dvarą, kur šalia malūno buvo pastatytas gražus raudonų plytų gyvenamasis namas. Šiame name gimė Vincentas. Prakseda Vėlavičienė rūpinosi vaikų švietimu ir auklėjimu. Vyriausiąjį sūnų Igną mokė dvarininkaitės Sakelytės ir gyrė jį esant gabų vaiką (o Sakelytes juk ugdė pati Šatrijos Ragana). Gali būti, jog dvare Ignas ir buvo išmokytas lietuviškai, nes namuose tėvai šnekėdavo ir melsdavosi lenkiškai. Esą Ignas perskaitė visas Sakelių bibliotekoje buvusias knygas...

Vėlavičių vaikus krikštijo Pavandenės klebonas, ir jei krikštatėviai jam sakydavo „Tas yr Vyliaus vaks“, tai knygose įrašydavo „Vylius“, o jei pateikdavo tėvo dokumentus – „Vėlavičius“. Apylinkėse gyveno nemažai Vilių, bet Antano Vėlavičiaus niekas nesiejo su žemaičiais Viliais, nes jo tėvas buvo atvykęs į Žemaitiją iš Vilniaus apie 1864-uosius ir čia sukūręs šeimą. Taip dėl krikšto tėvų tos pačios šeimos vaikai gavo skirtingas pavardes: Ignas ir Kazys Vyliai, kiti – Vėlavičiai.

Karo aviacijos lakūno Igno Vyliaus gyvenimo kelias – tai bebaimio Lietuvos patrioto kelias. Parengtas Sakelyčių, Ignas mokėsi Telšiuose vyskupo Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, vėliau mokslus tęsė Karo mokykloje. Baigus Karo mokyklą jam suteiktas leitenanto laipsnis, 1928 metais apdovanotas medaliu Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti, 1932-aisiais suteiktas pirmojo rango karo lakūno vardas ir Lietuvos karo aviacijos kapitono laipsnis. Jaunystėje I.Vylius dalyvavo vaduojant Klaipėdą. Pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo kalinamas Kaune; nespėjus jo sušaudyti besitraukiantiems bolševikams, kapitonas I.Vylius su kitais kaliniais išsiveržė į laisvę. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veikloje. Artėjant frontui iš Rytų, ryžosi pasilikti Lietuvoje ir rengėsi partizaninei pasipriešinimo kovai: steigė kovotojų grupes, užmezgė ryšius su Lietuvos laisvės armija, kaupė ginklų atsargas, rūpinosi radistų parengimu. Kapitonas I.Vylius taip pat dalyvavo siekiuose atgaivinti VLIK’o veiklą Telšiuose, tačiau važiuodamas į Kaltinėnus pateko į bolševikų diversiją ir buvo sužeistas. Kapitonas I.Vylius tuomet buvo evakuotas į Vokietiją gydytis. Pasveikęs su būreliu jaunų tautiečių veržėsi į kovą su okupantais, ėjo pėsčiomis į Lietuvą. 1945 m. gegužės 3 d. juos pastebėjo ir suėmė rusų kontržvalgyba „Smerš“.

Po daugiau nei metus trukusių žiaurių kankinimų tardant, I.Vylius su dar aštuoneriais jaunais vyrais nuteistas pagal 58-1a straipsnį myriop. Mirties nuosprendis įvykdytas 1946-ųjų liepos 1 d. Vilniaus KGB kalėjime. Palaikai buvo sumesti į bendrą duobę Tuskulėnų dvarelyje. LLK sąjunga I.Vylių po mirties pristatė valstybiniam apdovanojimui.

Vincentas Vėlavičius mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau – Telšių kunigų seminarijoje. 1938 m. balandžio 16 d. įšventintas kunigu. Dirbo vikaru Gaurėje, Telšiuose, klebonu Laukžemėje, Vilkyškiuose, Klykoliuose. Nujausdamas suėmimą, slapstėsi, bet 1948 m. gegužės 4 d. Kazlų Rūdoje saugumo buvo suimtas ir tais pačiais metais Maskvoje už akių nuteistas dešimčiai metų pagal 58 straipsnio 1 punktą. 1956 metais paleistas į laisvę, grįžo į Lietuvą ir dirbo klebonu Lenkimuose, Skaudvilėje. 1983 metais paskirtas į Telšių Katedrą altaristu. V.Vėlavičius rinko žinias, „Katalikų Bažnyčios kronikai“, buvo aktyvus Katalikų komiteto tikinčiųjų teisėms ginti narys. Šio komiteto rengti raštai aštuntame dešimtmetyje buvo nukreipti prieš sovietinės valdžios vykdomą tikinčiųjų persekiojimą. 1989 m. liepos 14 d. popiežius Jonas Paulius II jam suteikė monsinjoro titulą, kunigas taip pat apdovanotas Vyčio kryžiumi.

„Teisybė, mūsų gyvųjų – dar daug. Nepalikom jūsų duobėse. Bet pametėm jūsų kaulelius pusiaukelėj. Užmarščiai. Nesiryžtame palaidoti, paminkluose vardų iškalti. ...Apie komunistų nusikaltimus pasaulyje garsiai nekalbama. Jų aukos neapraudojamos. Pasaulis žino, kas darėsi ir darosi Balkanuose, Afganistane, tik nežino, kas padaryta čia, viduryje Europos...“, – knygoje „Kapitono Igno byla“ rašo J.Vyliūtė.

Žemaičių vyskupystės muziejaus Informacijos skyrius

© 2007 „XXI amžius“