Atnaujintas 2007 liepos 5 d.
Nr.52
(1549)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vis giliau į esmę veskite kitus

Utenos muzikos mokyklos
mokytoja Dalia Juodeškienė
su savo auklėtiniais akordeonistais
ir kun. Andriumi Šukiu
Gražinos DINSMANIENĖS nuotrauka

Tą birželio 3-iosios popietę (tai buvo Švč. Trejybės šventė ir Tėvo diena) Utenos muzikos mokyklos mokytoja Dalia Juodeškienė nedidelį būrelį savo auklėtinių po šv. Mišių pakvietė į parapijos namų salę koncertuoti.

Susirinkusieji gėrėjosi (net iki ašarų) gražiomis melodijomis, žavėjosi jaunųjų atlikėjų gabumais, iniciatyva, taip pat jų kilniais siekiais – juk meno žmonės pasaulį daro gražesnį, turtingesnį.


Abiturientų atsisveikinimas su mokykla

Abiturientus išlydi pirmokai

Nors mokyklose jau praėjo valstybinių egzaminų įkarštis, noriu prisiminti pačiame pavasario žydėjime vykusią abiturientų paskutinio skambučio šventę Pane-vėžyje, Kazimiero Paltaroko vidurinėje mokykloje.

Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje šv. Mišias aukojo mokyklos kapelionas kunigas Mindaugas Kučinskas. Jis sveikino mokslus bebaigiančią šeštąją Panevėžio Kazimiero Paltaroko vidurinės mokyklos abiturientų laidą, jų tėvelius, mokytojus.


Visam gyvenimui įsimintina šventė

Smagu nusifotografuoti
su kunigu Pranu Bartasūnu

Vasara – vaikų Pirmosios Komunijos švenčių metas, kai bažnyčios sulaukia tarsi gulbių išsipusčiusių mergaičių, baltais marškinėliais pasipuošusių berniukų, kurių rankose – žalių rūtų šakelėmis padabintos žvakutės... Tai išvydus ne vienam tikinčiajam ir ašara nusirita skruostu, prisiminus savo Pirmąją Komuniją sovietmečiu, kai ji būdavo atliekama slaptai ir be iškilmių, dargi skubotai jai pasiruošiant.


Buvome Romoje, bet Popiežiaus nepamatėme

Prisiminimai iš Žemaičių Kalvarijos

Procesija Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Pokario metais dirbau pas gimines tarnaite. Jie buvo neturtingi naujakuriai. Šeimininkas buvo išvažiavęs su arkliais prie darbų į Vokietiją. 1946 metais su vyresne drauge sutarėme eiti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Iš Veiviržėnų parapijos iki Žemaičių Kalvarijos (55 kilometrai) pėsčiomis eiti tuoj po karo buvo nejauku. Miške buvo daug partizanų, buvo ir stribų.

Kalvarijoje pasisekė. Gavome gerą vietą nakvynei. Pasitaikė pamaldžios moterys, matyt, šiek tiek padedančios bažnyčiai. Šeimininkė Eugenija patarė laukti sekmadienio. Ji pasakė: „Būsit buvusios Romoj, o popiežiaus nemačiusios“. Mat mes nuėjome liepos 2-ąją. Tai buvo vidurys savaitės, o didieji atlaidai būna sekmadienį. Žmonių dar buvo mažai, daugiausia vietiniai. Matėsi atvykusių vienuolių. Miestelis beveik tuščias. Nesimatė prekeivių, nei maldininkų, būriais vaikščiojančių po kalnus. Pas tą šeimininkę mudvi pasilikome. Buvome reikalingos, nes padėjome pinti vainikus kalnų koplyčioms papuošti.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija