Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Buvome Romoje, bet Popiežiaus nepamatėme

Prisiminimai iš Žemaičių Kalvarijos

Procesija Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Pokario metais dirbau pas gimines tarnaite. Jie buvo neturtingi naujakuriai. Šeimininkas buvo išvažiavęs su arkliais prie darbų į Vokietiją. 1946 metais su vyresne drauge sutarėme eiti į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Iš Veiviržėnų parapijos iki Žemaičių Kalvarijos (55 kilometrai) pėsčiomis eiti tuoj po karo buvo nejauku. Miške buvo daug partizanų, buvo ir stribų.

Kalvarijoje pasisekė. Gavome gerą vietą nakvynei. Pasitaikė pamaldžios moterys, matyt, šiek tiek padedančios bažnyčiai. Šeimininkė Eugenija patarė laukti sekmadienio. Ji pasakė: „Būsit buvusios Romoj, o popiežiaus nemačiusios“. Mat mes nuėjome liepos 2-ąją. Tai buvo vidurys savaitės, o didieji atlaidai būna sekmadienį. Žmonių dar buvo mažai, daugiausia vietiniai. Matėsi atvykusių vienuolių. Miestelis beveik tuščias. Nesimatė prekeivių, nei maldininkų, būriais vaikščiojančių po kalnus. Pas tą šeimininkę mudvi pasilikome. Buvome reikalingos, nes padėjome pinti vainikus kalnų koplyčioms papuošti.

Pirmuosius „Kalnus“ apvaikščiojom keturios: dvi vienuolės (žinoma, civiliais rūbais) ir mudvi su drauge. Jos mums viską paaiškino, aprodė. Buvo labai gera ir įdomu.

Atėjus šeštadieniui, pradėjo rinktis žmonės. Daugiausia važiavo su arkliais. Automobilių neteko matyti. Žmonių prisirinko labai daug. Nebeužteko vietos namuose, todėl žmonės gulėjo eilėmis gatvėse. Miegojo ir šventoriuje palei akmeninę sieną eilėmis.

Per visą naktį žmonės meldėsi bažnyčioje. Naktį labai daug būrių vaikščiojo „Kalnus“. Giedotojai pasišviesdavo žibintais ar žvakėmis. O kad grupės nesusimaišytų viena su kita, nešdavosi ženklą. Tai būdavo šaka ar kaspinas.

Mūsų namelis buvo prie kryžkelės, tarp pirmosios vietos ir keturių evangelistų paminklo. Viena grupė vaikščiojančiųjų pro mus praeidavo keturis kartus, o prie evangelistų paminklo sustoję giedodavo, kol visi būrio žmonės pabučiuodavo paminklą iš visų keturių pusių.

Ir taip tos giesmės skambėjo ausyse dar kelias savaites sugrįžus namo.

Į kalnus eidavo anksti rytą ir po Sumos. Iš pradžių dar buvo leidžiama eiti su vėliavomis. Tą pirmąjį metą gražius pamokslus sakė Tėvas Stanislovas iš Plungės. Kai grįždamos iš atlaidų nakvojome Plungėje pas pamaldžius žmones, visus pamokslus atpasakojome tiems maloniems žmonėms. Jie džiaugėsi, kad jų vienuolio pamokslai iškeliaudavo į tolimas parapijas. Mane jaudino toks žmonių pamaldumas. Žmonės, atėję pėsčiomis iš toli, sustoję prie altoriaus stebuklingo paveikslo, sveikino Švenčiausiąją Mergelę Mariją giesmėmis.

Dabar yra gera tvarka, atlaidai vyksta kasdien visą savaitę. Galima lengvai nuvažiuoti, nes yra visokių transporto priemonių. Tada, prieš šešiasdešimt metų, visas transportas buvo valdžios žinioje, o žmonės dar automobilių neturėjo. Atlaidai buvo tik šeštadienį ir sekmadienį. Žmonių suplaukdavo labai daug: važiavo su arkliais, pėsti ar su dviračiais. Vieškeliai būdavo vingiuoti, siauri, dulkėti. Vežime sėdintys žmonės kaip dulkių kamuoliukai atrodė. Nebijojo žmonės nei dulkių, nei karščio. Tą didįjį atlaidų savaitgalį tiek žmonių prisirinko, kad visur pilna: ir bažnyčioje, ir šventoriuje, taip pat ir miestelyje. Po Sumos išėjus į kalnus su procesija, prie kalėjimo koplyčių ir šv. Kryžiaus atradimo vietos, kur labai daug erdvės, aplink visur žmonės, niekur krašto nematysi.

Gal aš, kaip našlaitė, nuo mažens daug nuoskaudų patyrusi, labai gerai jaučiau ir gėrį, ir blogį žmoguje. Didinga ir iškilminga nuotaika būdavo vaikščiojant „Kalnus“ su procesija. Vasaros karštis, dulkės, prakaitas, spūstys, visa tai nieko nereiškė. Ėjo seni, jauni su vaikais, invalidai. Ėjo, matyt, aukšto mokslo viršūnių pasiekę ir kilnių idėjų gyvenime nepraradę. Veidai spinduliuoja gerumu ir gyvu tikėjimu, kurių niekaip nepaslėpsi. Ėjo susikaupę maldoje, kantrūs. Ir taip man buvo gera, jaučiausi lyg būčiau kitame pasaulyje.

Pamilau Žemaičių Kalvariją visam gyvenimui. Kitais metais ėjome jau keturiese. Įsigijome baltus lininius drabužius, šiaudines skrybėles. Jos mus saugojo nuo saulės, nes dienos buvo karštos. Žmonėms atrodėme juokingos. Vieni juokėsi, o kiti mus vadino užsienio desantais. Mat iš tolo saulėje skrybėlės blizgėjo, o ir mums nuotykiai ne prošal, kai žmonės pro langą ar namo kertę bėgdavo pažiūrėti į mus.

Dar kitais metais susitariau su Ablingos kolūkio pirmininku, kad duotų sunkvežimį maldininkus nuvežti į Kalvariją. Surašiau žmonių sąrašą, kurie norėjo važiuoti. Pirmininkas tvirtino, kad duos mašiną, o išvakarėse pareiškė, kad mašinos nebus.

Nežinau, kodėl jis taip padarė. Pirmininkas buvo komunistas. Matyt pabūgo, kad nepraneštų saugumui.

Anksti rytą susirinko žmonės. Kai kurie ėjo dvylika kilometrų. Telefonų tada nebuvo, negalėjome žmonėms pranešti. Kiti grįžo namo, o kiti važiavo kaip papuolė. Tada autobusai nekursavo. Mes vis tiek pasiekėme Kalvariją. Važiavo žmonės arkliais, kiti net dviračiais.

Mano draugė Marytė buvo labai ligota. Jos širdis buvo nesveika, nieko negalėjo nešti. Aš panešdavau jos daiktus. Kalvarijoje „Kalnus“ eidavo kartu su kitais ir nesiskundė. Aš į Kalvariją kelis kartus važiavau su motociklu. Moterų, važiuojančių su motociklu, nebuvo matyti. Į Kalvariją važiuojančiuosius būtinai milicininkai patikrindavo. Pravažiuojančioms mašinoms liepdavo sukti į Platelius, nes ten visada per Kalvarijos atlaidus buvo rengiamos dainų šventės. Kalvarijoje po Sumos procesijas iš pradžių leido, o paskui uždraudė. Kalnų koplyčias uždarė. Saugumiečiai norėjo jas nugriauti, bet žmonės neleido. Net „liaudies gynėjai“ stojo prieš griovimą. Taip ir pavyko žmonėms išsaugoti koplyčias. Mes vaikščiojome „Kalnus“ prie uždarų koplyčių. Koplyčios iš lauko pusės buvo apvainikuotos. Sekmadienį procesija eidavo į kalnus be parado, be vėliavų. Žmonių buvo daug. Relikvinį kryžių nešė žmonių spūstyje. Kelios eilės stiprių vyrų susikabindavo rankomis ir apsiausdavo nešantįjį relikvinį kryžių. Ėjo žmonės į kalnus būriais su orkestru ir be jų. Man patiko eiti naktį.

Iš seno buvo paprotys prie trijų kalnų koplyčių žmonėms, kurie atvykdavo pirmą kartą, gultis kryžiumi. Vadovas pranešdavo, kokiose vietose: tai buvo 15 stotyje – Simeonas Kirenietis padeda nešti kryžių, 16 stotyje – Jėzus parpuola trečią kartą, 18 stotyje – Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus. Dėl didesnės garbės guldavome ir kelintą kartą vaikščiodami kalnus.

1950 metais susirgau. Pradėjo skaudėti vieną klubą ir koja pasidarė trumpesnė. Šlubavau. Tada nežinojau tos ligos baisumo. Gydytojas pasakė, kad tai raumenų nykimas. Ir kaip Švč. Mergelė Marija galėjo nepadėti savo vaikui, – juk aš taip labai ją mylėjau. Nuo pat mažens melsdavausi prie Marijos koplytėlės. Kai būdavau skriaudžiama, eidavau jai pasiguosti ar ko nors prašyti. Tada įvykdavo maži stebuklai. Taip ir raumenų nykimas praėjo. Išnyko be pėdsakų.

Apie aštuonerius metus kasmet lankiau Kalvarijos atlaidus. Paskui pradėjau dirbti pieninėje. Reikėjo rytą ir vakarą pieną priimti. Ne visada galėjau nuvažiuoti. Vieną kartą mane draugai automobiliu nuvežė į Kalvariją. Rytą kalnus apvaikščiojom. Po Sumos sėdome valgyti. Jie žadėjo tuoj važiuoti namo. Jie mane ragina valgyti, o aš negaliu praryti kasnio, net ašarėlė nuriedėjo skruostu: labai norėjau eiti kartu su procesija. Jau tada buvo leidžiama eiti su paradu. Tuo metu ėjo kunigas Jonas Kauneckas. Gražius pamokslus sakė. Taip ir mes pasilikome vaikščioti „Kalnus“ su procesija.

Vėliau išasfaltavo kelią nuo Plungės, pradėjo autobusas kursuoti, bet jis važiavo arba anksti, arba vėlai po Sumos. Anksti nebuvo transporto iki Plungės. Vieną kartą pasisekė nuvažiuoti iki Plungės. Mums besižvalgant, atvažiavo autobusas ir kvietė važiuoti į Kalvariją. Autobusas buvo perpildytas, bet žmonės norėjo visi įlipti. Taip ir lindom, kiek jėgos leido. Kai uždarė duris, aš stovėjau ant viršutinio laiptelio, o apačioje dar žmonės. Reikėjo stipriai laikytis įsikibus į turėklus, nes žmonės stumia iš viršaus. Visi kenčia, nieko nesako, stengiasi nosį iškišti iš spūsties, kad galėtų kvėpuoti. Man po to rankas skaudėjo kelias savaites. Važiuodamos moterys giedojo giesmes. Vairuotojas mus išlaipino iš autobuso neprivažiavęs Kalvarijos. Supratome, kad tai buvo ne maršrutinis autobusas. Prie miestelio budėję milicininkai su motociklais tuoj nusivijo tą autobusą. Mes gailėjome vairuotojo. Kokių atsidavusių šviesuolių būta tarybiniais laikais! Jie stengėsi kuo galėdami padėti maldininkams, rizikavo darbu ar užsitraukdavo saugumo nemalonę.

Keletą metų iš Rietavo važiavo autobusas į Plungę. Iš jos po kelių minučių – į Kalvariją per Alsėdžius. Rietavo stotyje vairuotojas ir žmonės pranešdavo maldininkams, kad šiuo autobusu galima nuvažiuoti tiesiai į Kalvariją, o bilietus duodavo iki Plungės. Kartą apie vienuoliktą valandą prie didžiojo altoriaus atėjo būrys jaunuolių. Suklaupė ir eina apie altorių keliais, kalbėdami rožinį. Ėjo energingai, susikaupę, atrodo niekas neegzistuoja, nieko nemato. Ir taip eidami iškalbėjo visas tris rožinio dalis. Viena mergaitė su žydra suknele, kaip angeliukas, gal dešimties metukų, tik įsikibdama bepaėjo. Tikriausiai keliukai buvo kruvini. Man gėda buvo prieš juos. Mūsų malda kaip šiaudai palyginti su jais. Ėjau ir aš iš arčiau pajausti tą jaunatvišką karštą maldą. Sužinojau, kad tie jaunuoliai buvo iš Telšių, Euharistijos bičiuliai. Tokio pamaldumo niekur neteko matyti. To negaliu pamiršti ir po daugelio metų. Tai buvo tik gerbiamo kunigo J.Kaunecko nuopelnai. Tais sunkiais tarybiniais metais jis dirbo Telšiuose. Taip sugebėjo išugdyti tokį tikėjimą jaunuoliams telšiškiams. O ir mūsų maldininkų Žemaičių Kalvarijoje buvo labai laukiamas. Žavėjo jo drąsa, aktyvumas sugebėjimas sakyti pamokslus, nukreiptus prieš ateizmą. Jis turėdavo pluoštą tarybinių žurnalų iškarpų, laikraščių. Ir taip lapukas po lapuko išaiškindavo jų nenaudai, kad žmogus nuvertinamas kaip gyvulys.

Po pamokslo kartais apžvelgdavo aplinkui ir ramiai sakydavo: „Dabar žodis jums, kurie šnipinėjate. Susimąstykite, jus lietuviai amžiais vadins išdaviko vardu“. Juk jis tikriausiai daug pažinojo savo persekiotojų.

Buvo ir kitų gerų pamokslininkų. Visų nesuminėsi. Jų tikėjimo kupini žodžiai kaip balzamas gaivino nuvargusias nuo persekiojimo, įtarumo, baimės dėl darbo maldininkų minias.

Dirbau paprasta pieno seperavimo punkto vedėja. Viršininkai pašiepdami sakydavo: „Jei planų neįvykdysi, važiuok į Žemaičių Kalvariją“. Visi tarnautojai buvo persekiojami, o ypač mokytojai. Kartą kaimynė sako savo dukrai mokytojai: „Važiuok ir tu į Kalvariją“. Ji išsigandusi atsakė: „Labai norėčiau, bet bijau, kad manęs neišmestų iš darbo“.

Tarybinės santvarkos pabaigoje palengvėjo kelionės į Kalvariją, atsirado daugiau transporto, ir autobusai pradėjo kursuoti, ir keliai pagerėjo, bet liko baimė, rizika dėl darbo ar tarnybos, kad nesužinotų viršininkai ir saugumas. Dabar, atgavus nepriklausomybę, gali važiuoti kaip tinkamas. Ir gerai tas, kad atlaidai vyksta kasdien visą savaitę – mažiau spūsčių.

Dabar man aštuoniasdešimt ketveri. Tad ne visada bepavyksta nuvažiuoti į atlaidus. Prieš dvejus metus po operacijos atsidūriau onkologijos ligoninėje. Liepos mėnesį tik mintimis galėjau aplankyti Kalvariją. Praėjusias metais negalėjau vaikščioti apie devynis mėnesius. Prašiau „Marijos radijo“, kad pasimelstų. Turbūt ir dabar Švč. M.Marija padėjo, kad galiu laisvai vaikščioti. Dėkoju Dievui ir Mergelei Marijai, savo giminaičiams, „Marijos radijo“ darbuotojams ir klausytojams, juk bendra malda gali daug. Linkiu visiems Švč. Mergelės Marijos užtarimo, Dievo palaimos ir Šventosios Dvasios dovanų.

Valerija BILIŪNIENĖ

Gargždai

© 2007 „XXI amžius“