Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tėvynės šviesulių golgotos į Laimės žiburį

Iš kairės: knygos sudarytoja Natalija Gudonytė, s. Nijolė Sadūnaitė ir Algirdas Endriukaitis Valentino Juraičio nuotrauka

2006-ųjų gruodį pasirodė Natalijos Gudonytės, buvusios Taišeto griežtojo režimo politinės kalinės, sudaryta knyga „Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias. Prisiminimai“.

Ši knyga, N.Gudonytės žodžiais tariant, „politinių kalinių palikimas mūsų tautos jaunajai kartai apie tikrąjį Lietuvos istorinį pažinimą, jos išskirtinį individualumą. (...) 1948-1958 metais politiniai kaliniai kankinosi Taišete-Bratske (Taišetlage, Ozerlage, Angarlage, Bratske) ypatingo uždaro griežtojo režimo lageriuose. Tai tik maža dalis – 100 – politinių kalinių (gyvųjų ir mirusiųjų), pasiaukojamai kovojusių už Lietuvos Nepriklausomybę, likimų ir išgyvenimų. Autentiški prisiminimai, atspindintys tragediją KGB rūsiuose bei tremtyje“ (6 p.).

Prisiminimų knygoje – visas autorių žvaigždynas: savo išgyvenimus pasakojo partizanų ryšininkės, studentės, vienuolės, kunigai, klierikai, profesoriai bei kiti Tėvynės šviesuoliai. Vieni savo prisiminimais dalijasi išsamiai, kiti glaustai, o jau už išėjusiuosius į amžinybę arba už tuos, kurie dėl ligos nebepajėgia pasakoti, lagerių kančias aprašo draugai.

Bene išsamiausiai apie savo išgyvenimus KGB tardymo rūsiuose bei vergo darbus lageriuose pasakojo N.Gudonytė. Jos dvasinės, fizinės kančios – visų moterų kalinių kančios, patirtos dirbant nepakeliamai sunkius darbus, kenčiant alkį, šaltį bei prižiūrėtojų patyčias. Jos kirto medžius, rovė kelmus, dirbo žėručio fabrike. „Ypač sunkus darbas buvo žėručio ir kalkių fabrikuose. Lietuvaitės, korėjietės, jugoslavės, čekoslovakės, vengrės, bulgarės bei kitų tautybių moterys pūslėtomis rankomis tvirtino pylimus velėnomis ir akmenų skalda geležinkelio darbuose, melioravo pelkę, tiesė pontoninį tiltą per kitą pelkyną, ruošė jiems medžiagą – rąstus, pjovė 40-50 cm skersmens maumedžius. Rudeniop už zonos valė tvartus plikomis rankomis: vežė mėšlą iš tvartų ir krovė į krūvas“ (65 p.).

Tačiau kalinės nepalūžo. Nerodė ašarų priešui, nors tai buvo tikras pragaras. Išlikti tvirtoms padėjo malda. „Nepamirštama tarp kalinių buvo vienuolė sesuo Uršulė Teresė Navickaitė, marijampolietė, prie kurios glaudėsi nemažas lietuvaičių būrys. Sekmadieniais ji atkalbėdavo šv. Mišių maldas, o mes giedodavome „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė...“ Galybių Viešpats buvo su mumis. Šie psalmės žodžiai buvo mūsų stiprybė laimėje ir nelaimėje“ (67 p.).

Savo vidiniu pasauliu gražios lagerio moterys ir merginos, pūslėtomis rankomis, išblyškusiais veidais, alkanos, apsitūlojusios vatinėmis „papaikomis“, kojas apsiavusios veltiniais, suvargusios, sušalusios, džiaugėsi pavasariu taigoje. Natalija rašė: „...Rasos lašai lyg skaidrūs deimantai sroveno medžių šakelėmis. (...) Berželių šakos nusvirusios ir viliojančios. Jautėme jų kvėpavimą. O aplink – gėlių marios. (...) Visos šio ryto grožybės, visas tas žemės veržimasis į dangų žavėjo ir svaigino mus. O stebuklingas taigos paukščių koncertas garbino šio grožio Kūrėją. Negirdėti paukščių garsai. Iš visų išskyrėme tik du – lakštingalos ir gegutės kukavimą. Klausėme gegutės: „Pasakyk, brangioji, kiek metelių mes čia vergausime?“ O ji vis kukavo ir kukavo: kukū-kukū-kukū... Kartais žmogui tiek nedaug reikia, kad pasijustų laimingas. Tai būna tik tada, kai gali ir svetimo krašto gamtos kampeliu grožėtis, jaustis bent minutę laimingas... Pavasaris taigoje. Pavasaris kalinio širdyje. To niekados neužmiršiu“ (67 p.).

Skaitant šią prisiminimų knygą, it kaleidoskopas nušvinta vienas po kito lagerių pragarus praėjusių kalinių vardai: Natalija Gudonytė, Algirdas Kavaliauskas, kun. Juozas Vaičionis, vienuolė s. Remigija–Anelė Sereikaitė, Antanina Matusaitė-Tamulienė, kun. Pranas Račiūnas, Marija Šarauskaitė-Baškienė, vienuolė s. Uršulė – Teresė Navickaitė, Edvardas Burokas, Jadvyga Žukauskaitė-Petrauskienė, Danutė Jankevičiūtė-Gvildienė, poetas Algis Bitvinskas, Verutė Jakštonytė-Kėmišienė, Elena Sinevičiūtė-Imbrasienė, Alfonsas Samys, Antanas Napoleonas Stasiškis, Edvardas Svilainis, Ona Jaskelevičiūtė-Gorodeckienė (Eglė Nemunaitė), Justinas Šilinas, Antanina Lukšytė-Garšvienė (partizanė Milda), Pranas Sinevičius, Albina Norkutė-Kairienė, Elvyra Tugaudytė-Saviskienė, Povilas Pečiulaitis-Lakštingala ir dar dešimtys kitų, žodžiu ir ginklu už Lietuvos nepriklausomybę, tikėjimo laisvę kovojusių bei kalėjimuose ir Sibiro lageriuose alkį, pažeminimą bei žiauriausią vergo dalią kentėjusių nepalaužiamos dvasios Tėvynės patriotų.

Tai reto sielos grožio, taurios asmenybės. A.Norkutė-Kairienė rašo: „Ir jaunystėje partizanaudama, ir vėliau slapstydamasis ir dar vėliau Sibiro gulaguose nesigailėjau, kad pasirinkau tokį erškėčiuotą kelią. Jeigu kas grąžintų praeitį, pasirinkčiau tą patį kelią“ (164 p.).

O kokios stiprios buvo partizanų motinos! V.Jakštenytė-Kėmišienė knygoje kalba: „Sunkus buvo metas, išdavystės, susišaudymai. Siaubingi vaizdai miesto aikštėse, kenčiančios partizanų motinos. Niekada nepamiršiu vaizdo, kai atėjusi moteriškė padėjo du rožinius bijūnus ant savo sūnų lavonų ir be jokių dejonių ir ašarų nuėjo tolyn“ (86 p.).

Poetė E.Jaskelevičiūtė-Gorodeckienė (Eglė Nemunaitė) „Laiške Motinai“ rašė: „Pavasario jau bunda giedros dienos,/Ir vyturys naujieną tau parneš:/Toli nuo būrio atsiskyręs vienas, /Ant gatvės grindinio guliu negyvas aš“ (234 p.). Tokių tamsių „naujienų“ aštrios strėlės pervėrė daugelio Lietuvos partizanų motinų širdis.

Šviesų, šiltą ir taurų poetės A.Lukšytės-Garšvienės partizanės Mildos paveikslą knygoje piešia profesorė Ona Voverienė. Daug eilėraščių poetė partizanė yra paskyrusi partizanams ir jų motinoms. Vieną iš jų – Dainavos apygardos vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Poetė partizanė Milda rašė: „Su pavasario vėju jūs skriskit/Jums pergalė, Vade, skirta./Krauju, ašarom, sielvartu skęsta,/Alpsta tėviškės žemė šventa“ (119 p.).

Daug šiltų žodžių Edvardui Burokui – vienam veikliausių bei atkakliausių kovotojų už Tėvynės laisvę tiek lageriuose, tiek sugrįžus į Lietuvą, knygoje skiria Jonas Burokas. Apie šią nepaprastą asmenybę tekalba šie žodžiai: „Per 10 metų lageriuose E.Burokui buvo bandyta sukurpti 9 bylas. Maždaug 7 metus jis iškalėjo uždaruose ir tardymo kalėjimuose. Daugiau kaip 150 parų teko praleisti karceriuose. O kur dar BUR’ai, griežto režimo ir specialios paskirties ypatingieji lageriai. Grįžęs į Lietuvą, E.Burokas su S.Ignatavičiumi, A.Stasiškiu, A.Terlecku nutaria toliau tęsti kovą su okupantais. 1975 metais su V.Vaineikiu ir kitais organizuoja „Varpo“ leidybą. Išleidžia daug plakatų: „Laisvę kun. A.Svarinskui“, „Laisvę kun. S.Tamkevičiui“ bei atsišaukimus dėl Vilniaus Arkikatedros grąžinimo tikintiesiems. (...) 1991 metų sausį E.Burokas drauge su kitais dalyvauja ginant parlamentą ir televizijos bokštą. (...) 1994 metais E.Burokas pakviečiamas dalyvauti Izraelyje surengtame Komunizmo aukų asociacijos suvažiavime. Rūpinosi LLKS atkūrimu. Yra išleidęs savo atsiminimų trilogijos pirmosios knygos „Pūtėme prieš vėją“ pirmąją dalį „Ko nepasakė Solženicynas“ (278 p.).

Knyga supažindina skaitytoją su partizanu P.Pečiulaičiu-Lakštingala, kuris artimai bendravo su partizanų vadais J.Lukša-Daumantu, S.Stasiškiu-Litu ir kt. Parašė atsiminimų knygą „Šitą paimkite gyvą“.

Įdomus Lietuvos marijonų provincijolo kun. Prano Račiūno (1919-1997) dvasinis testamentas. Patyręs daug sielvartų, baimės, nepriteklių, pažeminimų, šalčio, kančių, kun. P.Račiūnas dvasiniame testamente rašo: „Prašysiu palaimos visai Žmonijai, kad greičiau joje išplistų Kristaus mokslas, kad tarpusavio tautų meilė suardytų jas skiriančias ribas ir visą žmoniją sujungtų į vieną Kristaus ir Bažnyčios šeimą“ (392 p.).

Nemažai dvasininkų, dirbusių įvairius alinančius darbus Sibiro tremtyje, slapta ėjo ir kunigo pareigas, krikštijo vaikus, teikė Santuokos sakramentą, šventino kapus. Apie vieną jų N.Gudonytė rašo: „Ką galima apie šį Dvasios galiūną – monsinjorą Antaną Bitvinską pasakyti? Manau, nesuklysiu sakydama: jis – Šviesa, Meilė, Gėris ir kelrodis į Vilties Žvaigždę...“ (361 p.).

Dėmesį patraukia knygoje skelbiami vieno likimo draugų laiškai. Tai subtiliai jautrios sielos bei giliai skaidrios minties asmenybės. Viename laiške N.Gudonytei Algis rašo: „Golgota – tai buvo kelias Jo, Golgota – tai kelias kiekvieno žmogaus nuo papėdės–lopšio iki kalno viršūnės-mirties. Ir aš žinau, tikiu: Jis paliko kelią ir kryžių paliko kiekvienam. O kur vargas, kentėjimai, kančia – keleriopai prabyla veržimasis į gėrį, į laimę, į žmoniškumo absoliutą – Dievą“ (77 p.).

Skaitytojo širdies stygas bene jautriausiai paliečia Algirdo Kavaliausko, 2006 metais išėjusio į amžinybę, bet dar suspėjusio iš savo širdies gilybių mums pažerti mažytę saujelę perlų-prisiminimų, palikti žodžiai, kad suprastume, ką gali nuveikti vargo bei kančios grandinėmis sukaustytas, tačiau dievybės alsavimo gaivinamas žmogus-vergas, kuris net du kartus buvo saugumo tardymo požemiuose –„gyvųjų karstuose“.

Algirdas Kavaliauskas – tauri asmenybė. Kai 1944 metų rudenį sovietų okupantai pradėjo kruvinas žudynes, Algirdas buvo vienas iš pirmųjų, kuris iškėlė mintį „gelbėti tautos dvasią“. Savo prisiminimuose jis rašo: „Į mane tarsi kažkas tyliai prakalbo – sieloje nušvito: reikia Lietuvą paaukoti Nekalčiausiajai Švč. Mergelės Marijos širdžiai! Tą reikia padaryti jaunimui!“ Ir šis jaunimas 1948 m. spalio 31 d. (per Kristaus Karaliaus šventę) susibūrė į Aušros Vartų kolegiją. Tą rytą šv. Mišias aukojęs kun. Kazimieras Vaičionis pasakė įspūdingą pamokslą: „Mes pastatysime mistinę Aušros Vartų Katedrą, į kurią susirinks melstis ir gyventi visa tauta“ (305 p.). Į šią Aušros Vartų kolegiją įsitraukė daug gražaus jaunimo: studentų, kunigų, klierikų, vienuolių. Tačiau raudonajam terorui vis smarkėjant, čekistai antrąsyk areštuoja A.Kavaliauską. O 1950 metų pavasarį suimamas būrys studentų: L.Guobužas, V.Rasiukevičius, M.Sabaitė, Z.Budrytė, L.Širvaitytė, A.Matusaitė, G.Marazauskaitė, M.Norkūnas, E.Dirksytė, buvę Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai: P.Vaičekauskas, P.Burba, B.Zinkus, M.Vaidakavičius, K.Baronas, Mokslų akademijos darbuotojas A.Dilys.

Tardant sadistams dideles dvasines ir fizines kančias teko iškęsti suimtiesiems Tėvynės šviesuoliams. Tai prisiminęs A.Kavaliauskas mąsto: „Šios piktadarystės, padarytos per 70 metų, pranoksta, ką nedori žmonės padarė per visą žmonijos istoriją, sudėjus viską į vieną vietą... Gal iš pralieto kraujo susidarytų nauji vandenynai, iš pralietų ašarų atsirastų naujos amazonės, volgos, nemunai, vyslos! Kiek ant žmonių kaulų išaugo miestų, nutiesta geležinkelių! Kiek sugriauta gyvenimų, likimų, išardyta šeimų. O žmogaus nužmoginimas, jo pavertimas gyvuliu, žvėrimi?..“ (307 p.). Šie A.Kavaliausko žodžiai tarsi apvainikuoja šioje prisiminimų knygoje per šimtą Sibiro pragarus praėjusių lietuvių kalinių išgyvenimų pasakojimus.

Balandžio 27 dieną Seimo rūmuose įvyko IX Taišeto lagerių politinių kalinių suvažiavimas. Įspūdingą meninę programą, sudarytą iš patriotinių ir Lietuvos partizanų dainų, atliko Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių choras (vadovas B.Jankauskas). O svarbiausias šio suvažiavimo akcentas – N.Gudonytės, buvusios Taišeto lagerių kankinės, sudarytos knygos „Naikintos, bet nenugalėtos tautos kelias. Prisiminimai“ (tai to paties pavadinimo fotoalbumo, išleisto 2003 metais, tęsinys) pristatymas.

Džiugu paminėti, kad N. Gudonytės darbą įvertino popiežius Benediktas XVI, kuris per padėjėją mons. Gabriele Caccia atsiuntė jai ir jos mylimiesiems artimiesiems savo apaštalinį palaiminimą bei nuoširdžią padėką už padovanotą knygą.

Telieka ir mums, šios knygos skaitytojams, palinkėti N.Gudonytei geros sveikatos bei Viešpaties palaimos, kad savo nenuilstamu idealizmu bei skruzdėlytės kruopštumu pradžiugintų mus dar ne viena knyga apie Tėvynės šviesulių žiaurią priespaudą ir vargo dalią kraupiuose sibiruose.

Irena Janina VAIČEKAUSKAITĖ

© 2007 „XXI amžius“