|
Pakaunės kairieji ir dešinieji
Vytautas Landsbergis
Liepos 21-ąją per Žinių radiją išgirdęs debatus dėl Pakaunės įvykių ir J.Abromavičiaus žūties, noriu šiek tiek padėti dalyvavusiems ginče ir šio radijo Rakto klausytojams.
Daug sykių buvo paminėti dešinieji ir jų vienoks ar kitoks požiūris į savanorių poelgį, taip pat galų gale rimčiau pasvarstytas Rusijos ir jos slaptųjų tarnybų interesas. Čia naudinga imti grynus faktus ir juos grupuoti kas kur tada buvo ir ką darė, ko siekė. Viena pusė už taikų sprendimą ir savanorių grįžimą į vietas gavus jų teisių ir apsaugos garantijų. Kita pusė likviduoti problemą jėga ir bausti nusikaltusius.
Už kuo greitesnį taikų konflikto ir didesnių grėsmių pašalinimą pasisakė vadinamieji dešinieji, ir pasisakė iš karto, o ne taip, kaip bandė plepėti viena žurnalistė, neva kai perversmas nepavyko.
Perversmas tai išties nesąmonė, nors Kauno laikas ir platino propagandinius kurstymus apie žygį į Vilnių. Savanoriai iš karto paskelbė pareiškimą, pasirašytą J.Maskvyčio ir A.Pangonio, kad nevartos ginklo, tačiau jei bus puolami ginsis.
Štai toks puolimas pasinaudojus grupės savanorių neprotingu poelgiu ir buvo didžiausia grėsmė Lietuvai. Ne be reikalo tikriausiai ir Vidaus kariuomenės pirmasis pulkas Kaune perspėdamas paskelbė savo požiūrį, kad prieš savanorius neis.
Už jėgos panaudojimą prieš ginkluotą gaują, kriminalinius nusikaltėlius, kuriems sunaikinti pakaksią 15 minučių, pasisakė generalinis prokuroras A.Paulauskas ir Kauno prokuratūra, vidaus reikalų ministras R.Vaitiekūnas, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas V.Petkevičius, iš esmės ir krašto apsaugos ministras A.Butkevičius (miške nusikaltėliai, kurie turėsią atsakyti). Štai variantas, kurį norintieji gali dabar vadinti kairiuoju. Vadinamieji dešinieji darė viską, kad to neįvyktų. Kauno laikas veikiau, kad įvyktų.
Kurį scenarijų taikų derybinį ar nedelsiamą jėgos būtų pasirinkusi Rusijos karinė žvalgyba GRU, turbūt nesunku numatyti. Tad į atitinkamą sutampančio intereso pusę juos ir padėkim.
Lietuvos laimei, prezidentas A.Brazauskas nepasirinko kairiojo arba jėgos sprendimo, nors jį ir bandė paveikti, kaip nuskambėjo pastaruoju metu, paties J.Abromavičiaus atnešta žinia, neva savanoriai svarstą, kokio kalibro kulka nušovus prezidentą.
Jokio jėgos naudojimo, pasakė A.Brazauskas pokalbyje su manimi, ir išėjęs iš Prezidento kabineto mačiau, kaip šia žinia apsidžiaugė Jonas Gečas. Čia jo ir ministro A.Butkevičiaus politinė samprata ir veiklos linijos jau buvo išsiskyrusios. J.Abromavičiaus ir V.Vilkelio provokuojantis įsakymas dėl ginklų surinkimo į centralizuotas saugyklas jau buvo kvalifikuotas kaip neteisėtas.
Beje, taikinančiai derybinei dešinei linijai tuo metu atstovavo ne tik parlamentarai A.Patackas, S.Pečeliūnas ar buvę parlamentarai L.Simutis, A.Svarinskas, bet ir Seimo sudarytos komisijos pirmininkas N.Medvedevas, jos narys Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas G.Kirkilas.
Tiek žinių, glaustai praskaidrinančių vaizdą. Ir žodžiai apie grybavimą tuomet buvo pasakyti monsinjoro Alfonso Svarinsko, prašau nepriskirti man šio nepaklusniųjų miško demonstracijos patikslinimo. Mano vertinimas buvo griežtesnis: Naudinga tik LDDP ir Maskvai.
Dar matau ir vieną principingai svarbų dalyką. Subliuško A.Paulausko ir jį rėmusiųjų pastangos išskirti, izoliuoti visų įvykių grandinėje vien J.Abromavičiaus žūtį ir dėl jos apkaltinti politinius dešiniuosius. Pakaunės įvykių ir kitų asmenų, buvusių savanorių mirčių konteksto norėjo išvengti, tačiau tai neįmanoma. Todėl, nepriklausomai, ar dabartinė Seimo komisija nubalsuos pagal išankstinį politinį scenarijų, ar suvoks prastą rinkiminį manipuliavimą, palaipsniui einame viso vaizdo ir skaidresnės tiesos kryptimi.
© 2007 XXI amžius
|