|
Kultūra ant mirties slenksčio
Marius MARKUCKAS
Mintis, jog Lietuvos kultūra išgyvena anaiptol ne geriausius laikus nenauja ar sensacinga. Tai tik dar sykį savotiškai patvirtino visiškai neseniai išdėstyti verslininkų teiginiai, pasirodę netrukus po to, kai Seimas nusprendė riboti alkoholio reklamą. Remiantis jais, buvo galima suprasti, jog jei pastarasis draudimas iš tiesų įsigalios, kultūrai, kad ir kokia ji būtų šiuo metu, ateis dar sunkesni laikai. Taigi atvirai leista suprasti, jog Lietuvos kultūrinio gyvenimo egzistavimas bei vystymasis iš esmės atitinkamai proporcingas suvartojamo alkoholio kiekiui: ironiškai kalbant, kuo daugiau tuo geriau. Visgi, nepaisant to, jog pastaroji ir panašios problemos jau ne sykį viešai įvardytos, esama situacija lieka tokia, kokia buvusi ir, rodos, nė nebandoma ką nors keisti. Kitaip sakant, masinis visuomenės ,,nukultūrinimas iš esmės tapo ne tik piliečių problema, tačiau ir nuosekliai vykdoma, arba planuota, valdžios politika: norint tuo įsitikinti, pakanka pažvelgti į šalies biudžeto proporcijas skirtingoms sritims ir jas palyginti skiriamos lėšos kultūros reikmėms, švelniai tariant, vis dar nedidelės, o ir jų panaudojimas, kaip žinoma, ne visada efektyvus.
Tačiau kartu reikia sutikti, jog vargu ar egzistuoja vienintelis atsakymas, kodėl šiuo metu, t.y. gyvendami, kaip bent jau deklaruojama, laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, esame priversti stovėti ant kultūrinio gyvenimo mirties slenksčio ir nesugebame iš šio kritinio taško nė per žingsnį pajudėti. Tad net ir suprantant, jog atsakymų į pastarąjį klausimą yra ne vienas, vis dėlto bent jau reikšmingas problemas, kurias būtina pradėti spręsti nenorint dar labiau regresuoti, reikia įvardyti nedelsiant.
Pirmiausia derėtų pastebėti tą faktą, jog dabartinė mokslo sistema, arba kultūrinio gyvenimo pamatas, nėra orientuota į žmogaus lavinimą. Kitaip sakant, net ir aukštasis mokslas neretai neturi nieko bendra su jokiomis ,,aukštumomis, nes yra koncentruotas ne į asmenybės tobulinimą ir formavimą, o tik į tam tikras funkcijas atliekančio ,,aparato kūrimą. Jau garsiojo XVII a. mąstytojo Rene Dekarto traktate ,,Proto vadovavimo taisyklės yra pabrėžiama, jog tiesai pažinti yra būtinas ne dalinių klausimų ar mokslo išmanymas, o bendras ,,proto šviesos gausinimas. Stebint dabartinę situaciją, būtų galima drąsiai teigti, jog jau prieš keletą šimtmečių žinota tiesa nūdienos Lietuvoje viešai ignoruojama. Paprastai sakant, šiuo metu visuotinai priimtina nuostata, jog svarbiausia tapti siauros srities specialistu, paminant bet kokią ,,mistinę tiesą ar proto šviesą.
Klostantis tokiai situacijai, artėjama ne tik link to, kas galėtų būti įvardyta kaip proto, bet kartu ir iš jo gimstančios kultūros mirtis. Sykiu vis dažniau vartojami žodžiai ,,intelektas ar ,,intelektualus, kas iš esmės neretai reiškia gebėjimą suprasti ir atlikti tik tam tikras siauroje srityje taikomas mentalines funkcijas, tačiau kitur ,,sėkmingai būti niekuo nesidominčiu ir nuo vienos iki kitos šventės ar savaitgalio gyvenančiu veikėju, išduoda, kad vis labiau linkstama link besąlygiško techniškumo, žlugdančio žmogaus, kaip protingos ir kartu dvasiškos būtybės, idėją. To rezultatas vis daugiau aukštojo mokslo diplomus įgijusių žmonių mažai kuo besiskiria nuo tų, kurie nieko bendra su aukštuoju mokslu neturėjo. Tad iš esmės galiausiai prieita toji riba, kur universiteto diplomas tampa tik ,,popieriaus lapuku, reikalingu tik retais gyvenimo atvejais, o ne realių žmogaus pasiekimų bei gebėjimų įrodymu, patvirtinančiu, jog išsilavinęs žmogus kartu ir kultūringas žmogus.
Norint tuo įsitikinti, pavyzdžių ilgai ieškoti netenka. Tarkime, gana populiarioje laidoje ,,Klausimėlis, kurioje, kaip žinoma, praeivių yra klausiama elementarių klausimų, jau nebebūtų jokia sensacija iš kokio nors piliečio su kaklaraiščiu bei diplomatu rankoje (arba, kaip galima suprasti, užimančio pakankamai aukštą socialinę padėtį) išgirsti atsakymą, jog, pavyzdžiui, ,,Donelaitis tai tas, kuris ,,išrado Ameriką. Be abejo, tokius reiškinius galima traktuoti tik kaip atsitiktinius nesusipratimus, juokingas situacijas ar panašiai, tačiau iš tikrųjų reikia suvokti, jog tai ne kas kita, o gana iškalbingi socialiniai spjūviai į kultūrinės mirties konvulsijų kankinamos Lietuvos veidą. ,,Būk ir dūk, dar visai neseniai trumpai drūtai visai Lietuvai liepdavo viena reklama. Panašu, jog pastaroji ,,deklaracija įgavo prasmę: šalies politinei valdžiai ji tiko, o liaudžiai patiko, t.y. pagaliau pradėta gyventi taip, kaip liepta.
Esant tokiai situacijai, belieka tikėtis, jog greitu laiku nebus galutinai pamiršta ar netgi oficialiai uždrausta aukštoji kultūra bei su ja susiję ,,atributai (teatrai, knygos ir jų pristatymai, poezijos vakarai, susitikimai su inteligentais ir kt.), o iki šiol vykdytas, ,,alkoholinis kultūros genocidas susilauks atitinkamo reakcinio atsako iš vis dar Lietuvos kultūriniam gyvenimui bei likimui neabejingų žmonių. Kitokiu atveju, padariniai gali būti nebegrįžtami.
© 2007 XXI amžius
|