Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Krikščionys demokratai: kaip rasti kelią iki rinkėjų

Viktoras Alekna

Neseniai įvyko Lietuvos krikščionių demokratų partijos metinis suvažiavimas, kuriame turėjo būti renkamas partijos pirmininkas ir svarstomi idėjiniai partijos reikalai. Žvilgtelėję į praeitį, pamatysime, kad tai pati seniausia Lietuvos politinė partija, savo programą paskelbusi dar 1904 metų birželį, o 1905-ųjų pabaigoje subūrusi ir pirmąsias Lietuvos krikščionių demokratų partijos kuopas. Dabartinių Lietuvos socialdemokratų partijų mėginimas savo pradininkais laikyti 1896 m. gegužės 1 d. sukurtą Lietuvos socaldemokratų partiją – tai slėpimas, kad jie tebenori tęsti Markso – Engelso – Lenino – Stalino partijos eigą.

Lietuvos krikščionys demokratai vykdė popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum novarum“ ir vėlesnes kitų popiežių enciklikų nuostatas, raginančias pasaulio katalikus vykdyti Evangelijos nuostatas pirmiausia savo parapijiečių gyvenime, o vėliau mėginti jas vykdyti ir visos valstybės gyvenime. Lietuvos krikščionys demokratai, vadovaujami Aleksandro Stulginskio, Mykolo Krupavičiaus, Justino Staugaičio, Prano Dovydaičio, Antano Šmulkščio ir daugelio kitų veiklių katalikų, jau atsikuriančios Lietuvos Seime turėjo daugiau negu pusę savo atstovų ir tuo gavo galimybę ne tik kelti Lietuvos dvasinį švietimą, bet ir pertvarkyti visą Lietuvos ūkinį gyvenimą taip, kad Lietuva pamažu jau XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį pasidarė viena šviesiausių ir ūkiškai stipriausių valstybių: savo valstybę pradėjusi kurti tuščia sauja, todėl valstybės reikalams turėjo skolintis pinigų iš užsienio valstybių, per keliolika metų ne tik grąžino savo skolas, bet ir savo santaupas pradėjo saugoti saugiuose kai kurių užsienio valstybių bankuose.

Sovietai penkiasdešimt metų niokojo ne tik Lietuvos ūkį, bet ir lietuvių religinį bei tautinį sąmoningumą.Nors po penkiasdešimties metų Lietuva kaip valstybė ir atsikūrė, bet jos kūrimas ligi šiol tebėra Maskvos auklėtinių rankose. O tie Maskvos auklėtiniai, tiesa, ištrūko iš Maskvos rankų, lyg ir savarankiškai tvarko tariamai nepriklausomą Lietuvą, bet nepabėgo nuo Maskvos akiračio ir tebekvėpuoja tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja Rusija: kurkime valstybę, bet kurkime ją taip, kad pirmiausia naudos turėtume mes – valstybės vadinamasis elitas. O tauta tebeskursta, kaip skurdo per visą sovietinį gyvenimą tiek Rusijoje aštuoniasdešimt metų, tiek Lietuvoje penkiasdešimt metų. Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad Lietuvos vadinamasis elitas, faktiškai LTSR komunistų partijos vadovai, šiandien kaip grybai girioje po šilto vasaros lietaus virsta dvarininkais, pilaičių ir jų uždarų žemių savininkais ir net milijonieriais, o Lietuvos skolos užsienio valstybėms auga taip pat kaip grybai po lietaus ir šiandien jau pasiekė trisdešimt milijardų litų. Kada skolas grąžinsite, gerbiamieji Lietuvos tvarkytojai korupcionieriai? O gal atsitiks taip, kad pati tauta panorės grąžinti skolas? Ir pinigus paims iš jūsų – dabartinių Lietuvos turtuolių. O tam reikia naujo Seimo, kurioje daugumą išrinktų ne milijonierių samdiniai, pasamdyti už milijonierių prieš Seimo rinkimus alaus bokalo, agurko ar ledų porcijukės vaišes, o sąmoningieji Lietuvos krikščionys demokratai, tautininkai...

Lietuvos krikščionys demokratai atsikūrė jau 1989 m. vasario 16 d., jos kuopos pradėjo burtis visose Lietuvos parapijose ir įsidėmėtina, kad kai kurie Lietuvos katalikų kunigai dalyvaudavo net Sąjūdžio posėdžiuose ir kartu su visais sąjūdiečiais, neretai buvusiais komunistais, svarstė būsimos laisvos Lietuvos ateities gyvvenimą Seimo posėdžiuose. Kai kurie kunigai parėmė ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos veiklą.

1996 metais renkant Seimą Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikla buvo tiek išaugusi, kad net šešiolika jos narių buvo išrinkti Seimo atstovais ir jie veiksmingai prisidėjo prie Lietuvos Vyriausybės veiklos. Deja, taip buvo neilgai: pati Krikščionių demokratų partija po poros metų suskilo net į tris vienetus. Mažuma liko ištikima ankstenei Krikščionių demokratų partijai, atskilusi dalis subūrė Jaunųjų krikščionių demokratų vienetą, o didžioji partijos skyrių ir narių dalis lyg ir liko senosios partijos veiklos tęsėjai, bet ir jie pakeitė savo vardą: buvusi Krikščionių demokratų partija buvo pavadinta Krikščioniškosios demokratijos partija.

Greitai užgeso jaunieji, arba modernieji krikščionys, nes kai kurie jos vadovai nuklydo net iki liberalų, kiti visai pasitraukė iš politinės veiklos. Senieji krikščionys demokratai taip pat geso geso ir visai užgeso.

Pasitraukė iš veiklos ir Krikščioniškosios demokratų partijos veikėjai: buvęs partijos pirmininkas gydytojas Kazys Bobelis nuklydo net iki Kazimieros Prunskienės vadovaujamos Valstiečių liaudininkų partijos, o kitas veiklus veikėjas A.Saudargas nuėjo į politinę veiklą – Lietuvai atstovauja Vatikane.

Laimei ar nelaimei, Krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininku buvo išrinktas jaunas Molėtų rajono meras Valentinas Stundys. Nors jis labai užsiėmęs, nes jau trečią kadenciją išrinktas Molėtų rajono meru, bet ir šiemet vadovavo Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimui ir per rinkimus buvo išrinktas pirmininku, nors už jį balsavo tik du trečdaliai suvažiavimo atstovų, o trečdalis balsavo už konkurentą teisininką Igną Vėgėlę.

Įsidėmėtina, kad politinio vieneto statuto pavadinime neliko žodžio „partija“ , o suvažiavime patvirtintas „Lietuvos krikščionių demokratų“ statutas.

Šitoks pavadinimo pakeitimas atrodo labai menkas. Bet balsuojant ne visi balsavo ir už tai. Suvažiavime neliko laiko išsamiau pasvarstyti, net viešai perskaityti visus statuto nuostatus. O aš norėčiau priminti nors keletą statuto nuostatų:

1.3. LKD narių veikla grindžiama krikščioniškosios demokratijos principais ir vertybėmis bei tautine savimone.

Šis nuostatas, atrodo, beveik nesiskiria nuo 1993 metais paskelbto Lietuvos krikščionių demokratų partijos statuto, kuriame tada buvo pasakyta: „Partijos narių veikla grindžiama krikščioniška tautine demokratine savimone“.

Ir vis dėlto skirtumas yra. Pakanka atkreipti dėmesį tik į paskutinius žodžius: anąkart buvo pasakyta „... tautine demokratine savimone“, o šįkart sakoma tik „... tautine savimone“.

Neturiu po ranka, kada žodis „demokratinė“ buvo atskirtas nuo „savimonė“ ir perkeltas į junginį „krikščioniškosios demokratijos principais“, bet vis dėlto nemažas skirtumas yra: kad skaitytojas nepainiotų savimonės, man rodos, šį kartą pasakyta aiškiau: „tautinė savimonė“ pakeičiama „krikščioniškosios demokratijos principais“.

Kitų, daugiausia organizacinių statuto pakitimų neaptarsiu, tik noriu priminti, kad pirmajame statute skyrelyje „partijos simbolika“ buvo numatyta tik ženklelis ir simbolika, o šiame statute pasakyta, kad „Emblema – tai apvalus gaublys su trimis kryžiais“, Gedimino stulpais ir užrašu „LKD“. Tai aiškiai rodo, kad ir šį kartą emblemoje atsisakyta žodžio „partija“. Nesprendžiu, kas gerai ar blogai, tik primenu, kas šiandien tvirtinama: „Nurodytos ir emblemos spalvos: mėlyna, geltona ir balta“. Nežinau, kada tos spalvos buvo paskelbtos pirmą kartą, tik dabar jos atkreipė mano dėmesį ir norėčiau teigti, kad man neaišku, kodėl tos spalvos pasirinktos...

O man neaiškiausia, kodėl statuto pavadinimas „Lietuvos krikščionių demokratų partijos statutas (ankstenysis)“ arba „Lietuvos krikščionių demokratų statutas“ (naujasis) toliau jau bendrosios dalies trečiu sakiniu teigiama, kad „LKD narių veikla grindžiama krikščioniškosios demokratijos principais ir vertybėmis bei tautine savimone“. „Minėtame 1993 metų statute kalbama apie krikščioniškąją pasaulėžiūrą ir dorovę“. Tame statute taip pat yra skyrelis „Religija ir santykiai su Bažnyčia“, kuriame aiškiai pasakyta, kad „LKDP bendradarbiauja su Bažnyčia sprendžiant politines, socialines, ekonomines ir dorovės problemas“. Gal dabartiniai LKD jau nebendradarbiauja su Lietuvos Bažnyčia? Jei LKD ryšiai su Lietuvos Bažnyčia nutrūko, tai kada ir kodėl? Jei iš tikrųjų jie nutrūko, tai gal todėl ir balsuojant į Lietuvos Seimą ar prezidentą renkant, renkant miestų bei rajonų savivaldybes tikintieji neina balsuoti kaip tik todėl, kad valstybinės veiklos partijos nepalaiko ryšių su Lietuvos Bažnyčia? (Juk prisiminkime dar kartą tik tai, kad 1920 metais balsavo 90 proc. Lietuvos gyventojų ir daugiau kaip pusė balsavo už Krikščionių demokratų partijos bloką). O nuo 2000-jų ir Prezidentą, ir Seimą renka mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų: tikriausiai tikintieji visai neina balsuoti, nes iš viso balsuoja mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų, nors beveik keturi penktadaliai pareiškė esą katalikai. V.Stundį jau trečią kartą išrenka Molėtų rajono meru, bet tikriausiai ne todėl, kad jis yra krikščionis demokratas, o turi ir kitų molėtiškiams teigiamų savybių. Pats V. Stundys, kalbėdamas konferencijoje, pasakė, kad krikščionys demokratai ir kituose rajonuose dar balsuoja už krikščionis demokratus, nors balsuotojų visur mažėja: 1995 metais į rajonų savivaldybių tarybas buvo išrinkti 247 krikščionių demokratų sąrašų savivaldybių atstovai, 1997 - 180, 2002 - 116, o 2007 - jau tik 95. Per dvylika metų ir savivaldybių tarybas renkant už krikščionis demokratus balsuotojų sumažėjo beveik tris kartus.

Lietuvos krikščionių demokratų konferencija įvyko, išrinktas pirmininkas, valdyba ir taryba. Dabar būtent išrinktieji turi gerai susimąstyti ir rasti kelią, kaip prieiti prie Lietuvos rinkėjų, kad jie, nors ir nebūdami LKD nariai, per Seimo, Prezidento ar savivaldybių rinkimus aktyviau eitų balsuoti ir išrinktų bent vieną Seimo narį krikščionį demokratą, o renkant savivaldybių tarybas vėl daugėtų krikščionių demokratų atstovų savivaldybėse ...

© 2007 „XXI amžius“