Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Specištrėmimas

Jevgenija Christoforova

...Kambarėlyje su mažu langeliu susirinko daug žmonių pasiklausyti senojo Maje: jis tikriausiai žinojo visas pasaulio senovės legendas, padavimus ir sakmes. Kiekvienas ištremtasis čečėnas, gyvenantis prie geležinkelio stoties Merke, netoli Kazachijos miesto Džambulo, tegul nors kartą per mėnesį, bet užeidavo pas Maje paklausti apie jo sveikatą arba tiesiog su juo pasikalbėti. O jau kaip mylėjo jį vaikai! Užėję čionai, jie gaudavo dovanų beveik tikrus mažus šautuvėlius, lankus su strėlėmis, sukučius...

Bet įdomiausia prasidėdavo vakare, kada vaikai aplipdavo senį ir prašydavo ką nors papasakoti. Maje niekada neatsisakydavo, tik kaskart kalbėjo:

– Pasakų aš nemoku sekti.

– O mes ir neprašome pasakų, – vienbalsiai atsiliepdavo vaikai.

Tada jis

patogiau įsitaisydavo, apvesdavo juos žvilgsniu ir dusliu balsu, taip nuostabiai skambančiu vakaro prietemoje, pradėdavo. Pamažu į kambarį prisigrūsdavo ir suaugusiųjų. Įsitaisę ten pat, jie klausydavosi senelio su ne mažesniu dėmesiu, kaip vaikai. Ir įdomiausios vietos šiuose pasakojimuose buvo jų tolimos tėvynės vaizdai.

– O įeisi girion, pažvelgsi aukštyn – dangaus nesimato, tik kur ne kur saulės spindulys prasimuša, viską lapija ir žalios šakos uždengia. Vėsa ir prieblanda čečėnų miške. Paukščių įvairių, matytų ir nematytų, ir visi tokie gražūs! Skraido jie be garso, tik retkarčiais jų riksmą išgirsi. Miške visko kiek nori, čia alkanas neliksi! Ištiesei ranką – o į delną tau šast – kriaušė krenta arba riešutas miškinis...

Vaikai žiburiuojančiomis akimis klausydavosi senelio. Tiktai jie nesuprasdavo, kodėl suaugę, klausydamiesi jo, visada verkdavo. Moterys, užsidengusios paraudusius veidus rankomis, skarelių kampučiais šluostydavosi plūstančias ašaras. Vyrai nukreipdavo veidus į lubas, ir jų akys silpnoje žibalinės lempos šviesoje atrodydavo kaip visko atsisakiusių. Vien tik Maje balsas skambėjo šioje nepaprastų jausmų kupinoje tyloje:

– O pavargai nuo kaitros – įsiklausyk ir išsyk išgirsi, kaip čiurlena upelis. Numalšinai troškulį – pailsėk, laukymė kaip pagalvė, gulkis ir kvėpuok kalnų oru. Kalnuose visada taip: viskas įprasminta, visi daiktai turi savo vietą šiame buities rate. Pabodo tau vasara – palypėk siauru takeliu truputį aukščiau, ir štai tu jau drėgno rudens karalijoje, o dar aukščiau – esi žilos žiemos svečias: pusnys, pūga...

Vaikai nepatikliai dairėsi į šalis, iš tėvų veidų mėgindami nustatyti, ar tik nesijuokia iš jų senasis Maje. Bet ir jie patys jau buvo nebe čia, jų lūpos šnibždėjo nesuprantamus vardus, persikėlę į tą stebuklingą šalį, kurią jie vadino kažkokiu be galo savu, gražiu ir išdidžiu žodžiu – Kaukazas...

Vainachai – čečėnai ir ingušai – visuomet išliko tautos, kurių beveik nebuvo įmanoma pavergti. Netgi 1937 – 1938 metais, kada stalininės represijos didžiojoje SSRS piliečių dalyje ilgam išnaikino bet kokią mintį apie pasipriešinimą komunistiniam režimui, vainachai ir čia pasielgė kitaip. Kaip atsakas į valstybės vykdomą terorą prieš savo liaudį, Čečėnijoje-Ingušijoje smarkiai išaugo partizaninis judėjimas. Į abrekus išėjo šimtai žmonių. Veikdami kalnuose nedidelėmis grupėmis, jie buvo nesugaunami baudžiamųjų kariuomenės dalinių. Vokiečių armijai užpuolus SSRS, sukilėlių judėjimas sustiprėjo. Tiesa, tuo pat metu tūkstančiai vainachų drąsiai kovėsi sovietų-vokiečių frontuose su hitlerininkais. Nepaisant to, 1944 metais sovietų vyriausybė apkaltino visus čečėnus ir ingušus išdavyste ir surengė masinę jų deportaciją į Vidurinę Aziją (daugiausia į Kazachstaną ir Kirgiziją, taip pat į Uzbekistaną ir į Altajų). Įsakymas dėl deportacijos palietė kiekvieną, kuris pagal tautybę buvo čečėnas arba ingušas.

Vainachų ištrėmimo operacija, kodiniu pavadinimu „Kalnai”, truko tik tris dienas ir buvo įvykdyta šitaip: į respubliką, neva dėl karinių manevrų kalnuose, įvedė kariuomenę, dislokuodami ją aplink čečėnų ir ingušų gyvenvietes. 1944 m. vasario 23 d. visi gyventojai buvo areštuoti, besipriešinančius žudė vietoje. Žmones suvarė į sunkvežimius ir pristatė į geležinkelių stotis, kur jau laukė parengti traukinių ešelonai. Kiekvienai šeimai tebuvo leista pasiimti po 20 kilogramų bagažo. Dėl barbariškų pervežimo sąlygų (deportuojamuosius vežė gyvuliniuose vagonuose, po keletą dienų be maisto ir vandens) kelyje žuvo tūkstančiai žmonių, daugiausia seneliai ir vaikai. Dar daug tūkstančių mirė nuo bado ir skurdo ištrėmimo vietose, kur neretai žmones išmesdavo tiesiog į atvirą stepę, neaprūpindami nei būstu, nei maisto produktais kad ir keletui dienų. Nemažai gyvenviečių, kurių dėl įvairių priežasčių nepavyko ištremti iš Čečėnijos-Ingušijos, buvo paprasčiausiai sunaikintos kartu su jų gyventojais. Taip 1944 m. vasario 27 d. buvo gyvi sudeginti daugiau kaip 700 Čečėnijos aukštikalnių Chaibacho kaimo gyventojų. Tuo metu kaime apskritai nebuvo galinčių kautis vyrų. Buvo nužudyti ligoniai, seniai, moterys ir vaikai. Vyriausiam iš jų buvo 110 metų, jauniausiam – mažiau negu para. Chaibacho likimą patyrė čečėnų kaimai Mazgara ir Mackara, ingušų – Targim, Guli, Cori.

Ištrėmimo vietose specperkeltieji (taip oficialiai vadino ištremtųjų tautų atstovus, ir valdžios lūpose tas žodis skambėjo kaip „banditas”, „išdavikas”) buvo laikomi kareivišku režimu. Žmonėms laisvai judėti buvo leidžiama tik apskrityje trijų kilometrų atstumu. Tolimesnėms išvykoms reikėjo gauti specialų leidimą. Tarp gyvenamųjų punktų buvo ginkluoti NKVD postai, įrengti šlagbaumai. Kiekvienam specperkeltajam buvo užvesta asmeninė byla. Suaugusieji turėjo kas savaitę registruotis komendantūroje.

Vidurinės Azijos respublikų, į kurias buvo deportuoti vainachai, gyventojus prieš atvažiuojant „svečiams” gerai „paruošė“. Jiems pranešė, kad ištremtieji – visi iki vieno – žvėrys, išdavikai, diversantai ir parsidavėliai, perėję į priešo pusę. SSRS Aukščiausiosios Tarybos 1944 m. kovo 7 d. „ukaze” buvo rašoma: „...daugelis čečėnų ir ingušų išdavė tėvynę, pereidami į fašistinių okupantų pusę, stodami į diversantų ir žvalgų dalinius, vokiečių siunčiamus į Raudonosios armijos užnugarį, vokiečių nurodymu kurdami ginkluotas bandas kovai su tarybų valdžia... Daugelis čečėnų ir ingušų daug metų dalyvavo ginkluotuose išpuoliuose prieš tarybų valdžią, ilgą laiką, nenorėdami sąžiningai dirbti, vykdo banditiškus kaimyninių sričių kolūkių antpuolius, plėšia ir žudo tarybinius žmones...“ Iš tikrųjų, kaip žinoma, didžioji dauguma Raudonosios armijos vainachų tautybės karių ir karininkų garbingai atliko savo kareivišką pareigą, autonominė respublika tiekė maisto produktus, o naftos gavybos pramonė įtemptai dirbo, kad aprūpintų frontą. O kalbant apie vainachų sukilimus 1920 – 1930 metais ir 1940-ųjų pradžioje, reikia pasakyti, kad juos sukėlė antinacionalinė ir provokacinė sovietų administracijos ir baudžiamųjų organų politika.

Nepaisant to, žmonės patikėjo mitu apie atvykusiųjų kraugeriškumą ir stengėsi nuo jų laikytis kuo toliau. Kartą vienas iš vietinių, atsitiktinai susidūręs su vainachais, priblokštas savo kaimelio gyventojams pranešė:

– Tie „žvėrys”, pasirodo, daro tą patį, ką ir mes! Stovėdami sniege, jie atlieka namazą! (musulmonams privalomą maldą – vert. past.).

... Iš viso iš istorinės tėvynės buvo ištremta 500 tūkstančių žmonių (per 400 tūkst. čečėnų ir 90 tūkst. ingušų). 1944 m. kovo 7 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė „ukazą” (įsaką) „Dėl Čečėnijos-Ingušijos ASSR likvidavimo ir administracinio jos teritorijos sutvarkymo”. Sovietų vyriausybė, ištrėmusi vainachus į Vidurinę Aziją, pasistengė iš Kaukazo žemėlapio ištrinti Čečėniją-Ingušiją. Šalies teritoriją padalijo į keturias nelygias dalis: beveik visa Ingušija buvo perduota Šiaurės Osetijos ASSR, rytinės Čečėnijos žemės įėjo į Dagestano ASSR sudėtį, pietinis aukštikalnių rajonas – į Gruzijos SSR sudėtį, o šiaurės ir centriniai buvusios autonomijos rajonai, pavadinti Grozno apskritimi, įtraukti į Sovietų Rusijos Stavropolio kraštą.

Tačiau netgi Stalino čekistams nepasisekė išvalyti šalį nuo jos tikrųjų gyventojų. Gimtojoje žemėje pasiliko kalnuose besislapstantys sukilėliai ir tie, kuriems pavyko prie jų prisijungti (iš viso apie du tūkstančius žmonių). Šie žmonės ir tęsė nelygią kovą su įsibrovėliais. Partizanų – abrekų judėjimui likviduoti į Čečėniją-Ingušiją buvo nusiųsta keletas NKVD divizijų, apie 1950-ųjų vidurį pagrindinės sukilėlių grupės buvo sutriuškintos. Bet jau artinosi kiti laikai. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1957 m. sausio 9 d. įsaku buvo atkurta Čečėnijos-Ingušijos ASSR, ir vainachai pradėjo grįžti į tėvynę. Beje, kalnuose dar ilgai slapstėsi abrekai, nepasitikėję sovietų valdžia ir tęsę kovą su čekistais. Pamažu šiuos vienišus kovotojus naikino. Paskutinis garsus abrekas – Chasucha Magomadovas, sukilėlis nuo 1939 metų, buvo užmuštas 1972 metais, kai jisai, jau pasenęs ir ligotas, nusileido į kaimo kapines, kad atsisveikintų su artimųjų kapais.

Vertė Aidas Kalniškis

Publikacija paskelbta rusų kalba internetiniame laikraštyje www.gazeta.arraid.org

Kai kurie straipsnyje minimi faktiniai duomenys patikslinti, remiantis Čečėnijos atstovės Baltijos šalyse p. Aminat Saijevos informacija ir Jelcino laikais paviešintais SSRS represinių organų dokumentais.

© 2007 „XXI amžius“