Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kovo 11-osios Akto signataras Rimantas Astrauskas:

„Demokratija Lietuvoje mėgaujasi tik finansiniai – politiniai klanai“

Gintaras VISOCKAS

Kovo 11-osios Akto signataras Rimantas Astrauskas mano, kad Lietuvą šiandien valdo ne teisingumas, bet finansiniai – politiniai klanai Autoriaus nuotrauka

„Komunistams, globalistams, kagėbistams neturiu jokių priekaištų. Jie atkakliai, įžūliai, išmintingai gina savo interesus, niekad nepalieka vienas kito bėdoje. Verčiasi per galvą ieškodami išeičių net iš beviltiškų padėčių. Jie – veiklos žmonės. Mane labiausiai skaudina ir neramina saviškių, patriotų, elgesys. Arba bijo imtis konkrečių veiksmų, arba netiki, kad įmanoma pasipriešinti, arba laukia, kad kas nors kitas už juos imtųsi darbo. Todėl Lietuva ir neišbrenda iš skandalų liūno, todėl mus po vieną ir traiško...“ Šie viename privačiame susitikime išgirsti publicisto, rašytojo, žurnalisto Viliaus Bražėno žodžiai paliko gilų įspūdį.

Susikirto su teisėjais

Globalizmą, komunizmą demaskuojančių knygų „Nauja pasaulio santvarka?“, „Po dvylika vėliavų“ autorius V.Bražėnas tūkstantį sykių teisus, priekaištaudamas už bailumą, pasyvumą, perdėtą atsargumą. Šiandien surasti aštriai, konkrečiai, drąsiai kalbantį pašnekovą Lietuvoje ne taip paprasta. Vienas bijo prarasti valdišką tarnybą, kitam terūpi išsaugoti generolo antpečius, trečiam teisybės ieškoti draudžia žmona. Kai kurių padorių, garbingų, išsilavinusių lietuvių bailumas – tiesiog patalogiškas. Kovo 11-osios Aktą paskelbusios Aukščiausiosios Tarybos deputatas Rimantas Astrauskas – reta, bet maloni išimtis. Grumdamasis su korumpuotais, nesąžiningais pareigūnais šis signataras nepabijojo prarasti visko – buto, šeimos, valdiškos tarnybos. Mat ieškodamas teisybės R.Astrauskas žūtbūtinai susikirto su keturiolika aukšto rango teisėjų. Tik pamanyk – juos viešai pavadino nesąžiningais. Tik pamanyk – ėmė įtarti, jog šie iki galo neatlieka visų jiems įstatymu patikėtų užduočių. Neatlieka, nes yra aplaidūs, abejingi, o kartais neatlieka ir sąmoningai, nes toks, matot, politinis užsakymas.

Uždarė į kalėjimą

Dėl savo aštrios pozicijos Kovo 11-osios Akto signatarui teko ilgai bylinėtis. Neva už paskelbtas „žinomai melagingas, neteisingas žinias apie teisėjus“ jis atsidūrė net už grotų. Taip, R.Astrauskas trims mėnesiams buvo netekęs net laisvės. Po kelių parų, praleistų Lukiškių kalėjime Vilniuje, jis buvo išvežtas į Kybartų pataisos darbų koloniją. Bet savo nuomonės jis neišsižadėjo. Teisėjų neatsiprašė nei viešai, nei paslapčia. Ir atkaklia, nuoseklia veikla šiandien įrodė, kas iš tiesų yra teisus. Nesusikrovė turtų, bankuose neturi įspūdingų sąskaitų, neįsigijo nekilnojamojo turto vaizdinguose draustiniuose ar ežerų pakrantėse. Tačiau savo asmeniniu pavyzdžiu vis dėlto įrodė, jog teisybė pasiekiama, tik jos kartais tenka siekti sukandus dantis. Kovo 11-osios Akto signataras įsitikinęs, „jog jeigu žmogus neišsigąsta, nepalūžta, nesąžiningi, korumpuoti, politiškai angažuoti politikai, teisėjai, advokatai, antstoliai atsitraukia“.

Kas pavogė pareiškimą?

Buvusio Aukščiausiosios Tarybos deputato R.Astrausko odisėja ieškant teisybės prasidėjo dar 1992 metais. Būtent tais metais Seime turėjo būti svarstomas R.Astrausko pareiškimas „Dėl problemos apsirūpinant gyvenamuoju plotu“. Remiantis 1992-ųjų potvarkiais buvęs AT deputatas R.Astrauskas turėjo teisę gauti butą Vilniaus Turniškių rajone. Ne kaip buvęs deputatas ir net ne kaip valstybės tarnautojas. Tokia nuostata tuomet galiojo visiems. Gyvenamuoju plotu dirbantįjį aprūpindavo darbovietė. Kadangi paskutinioji R.Astrausko darbo vieta buvo Seimas, tad butą jam suteikti privalėjo ne kokia nors kita įstaiga, o Seimas. Tačiau R.Astrausko pageidavimas vis dėlto nebuvo svarstomas. Lemiamą akimirką jo pareiškimas kažkur dingo. Jį arba pavogė, arba sąmoningai kažkas paslėpė stalčiuje. Todėl komisija, sprendžianti, kam pirmam, o kam vėliau skirti butą, R.Astrausko reikalų nenagrinėjo. Beje, po svarstymo R.Astrausko pareiškimas dėl gyvenamųjų sąlygų gerinimo vis dėlto paslaptingai atsirado. Bet jau būta šaukštai po pietų. Buvusiam parlamentarui su žmona Dalia ir mažamečiu sūnumi Vytautu liepta išsinešdinti iš buto Turniškių gatvėje. Štai tada buvęs parlamentaras ir ėmė atidžiau analizuoti, kaip iš tiesų Lietuvoje „efektyviai“ veikia teisinė sistema. Visų smulkmenų bei detalių dėl vietos stokos čia nepasakosime. Pateiksime tik pačius svarbiausius, tik pačius iškalbingiausius faktus.

Esminė teismo klaida

1994-ųjų lapkritį R.Astrausko šeimai liepta palikti butą Turniškių gatvėje. Iškeldinimo operacijai vadovavo antstolis Čeglikas. Pasak buvusio parlamentaro, iškeldinimo dieną jis jau turėjo teismo nutartį, stabdančią iškeldinimo procedūras. Iškeldinimo nutartį aukštesnės instancijos teismas atšaukė, pastebėjęs esminę klaidą. O klaida – išties grubi. R.Astrauskas iš tuometinei Vyriausybei priklausančių patalpų buvo iškeldinamas ne kaip įstaigos darbuotojas, kuriam dirbant darbovietė suteikė gyvenamąjį plotą, o kaip privatus asmuo, nuomuojantis patalpas privačių susitarimų pagrindu pas Petrą ar Joną. Žodžiu, nusprendęs R.Astrauską iškeldinti iš valstybės balanse esančio buto teismas kažkodėl ignoravo aplinkybę, jog R.Astrauskas – valstybės tarnautojas, o ne privatus nuomininkas. Tačiau į aukštesnės instancijos teismo nutartį, stabdančią visas iškeldinimo procedūras, minėtas antstolis kažkodėl nekreipė dėmesio. Be kita ko, buvo supainioti adresai. Anstolis vadovavosi įsakymu, liepiančiu iškeldinti R.Astrauską ir jo šeimą iš Turniškių g. 2 arba 25, o R.Astrauskas tuo metu gyveno Turniškių gatvėje 17-uoju numeriu pažymėtame name. Kaip galima iškeldinti žmogų iš buto, kuriame jis negyvena?

Išmetė į gatvę su mažamečiu vaiku

O toliau – dar gražiau. Kol R.Astrauskas buvo namuose, tol antstolis, pagalbon pasikvietęs keletą policijos pareigūnų, nedrįso jėga išmesti į gatvę šeimos. Ši procedūra įgyvendinta tuomet, kai nieko nebuvo namuose. Vakare grįžusi iš darbų R.Astrausko šeimyna jau nebepateko į butą. Trukdyta pasiimti net pačius būtiniausius daiktus. Tarsi R.Astrauskas būtų recidyvistas, grubia jėga ar apgaulės būdu butą išviliojęs iš kokios nors senutės. Juolab kad tų pačių metų gruodžio 1-ąją Kovo 11-osios Akto signataras jau turėjo teismo sprendimą jį ir jo šeimą įkeldinti į Turniškių gatvėje esantį butą. Ant Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo teisėjo O.Zaicevo sprendimo buvo užrašyta rezoliucija „skubiai įkeldinti“. Šį teismo sprendimą įgyvendinti privalėjo tas pats antstolis, kuris prieš keletą savaičių R.Astrauską, jo žmoną ir sūnų buvo išmetęs į gatvę. Tačiau antstolis Čeglikas šio nutarimo vykdyti neskubėjo. Pasak R.Astrausko, antstolis pradėjo slapstytis. Tai jo nėra darbe, tai jis neatsiliepia į skambutį, tai prižada atvykti į susitikimą, bet neatvyksta. Keisčiausia, kad teismo potvarkis įkeldinti R.Astrauską į Turniškių gatvėje esantį butą iki šiol neįsigaliojęs.

Trūkumų niekas nepašalino

Nesutikdamas su tokia netvarka 1994-ųjų pabaigoje Kovo 11-osios Akto signataras R.Astrauskas prie Seimo pasistatė palapinę. Nors buvo jau šalta, žvarbu, keletą naktų praleido palapinėje. Šitokiu drastišku būdu bandė atkreipti valdžios, teisėjų ir žiniasklaidos dėmesį. Bet neatkreipė. Todėl pasirinko ne pasyvią, o aktyvią taktiką. Aiškindamasis, kaip Turniškių gatvėje esantys pastatai atsidūrė Vyriausybės rankose, kam ir dėl kokių nuopelnų jie buvo dalijami, be abejo, rado kai kurių neatitikimų tuo metu galiojantiems šalies įstatymams. Būtent R.Astrausko atkaklumo dėka Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo teisėja A.Kartanienė atskira 1994-ųjų nutartimi įpareigojo Turniškių gatvėje esančius butus valdančios valstybinės įmonės vadovą Valdą Račkį atkreipti dėmesį į akivaizdžius trūkumus – sutvarkyti įmonei priskirtų pastatų teisinės priklausomybės ir registracijos klausimus. Ši teismo nutartis – neskundžiama. Minėtasis V.Račkys per mėnesį privalėjo duoti atsakymą. Manot, davė atsakymą? Manot, ėmė aiškintis, kam teisėtai, o kam pažeidžiant įstatymus atiteko butai ne tik Turniškių, bet ir Lizdeikos, Vaidilutės, Meškeriotojų, Svajonių gatvėse? Duodamas interviu „XXI amžiui“ R.Astrauskas pabrėžė, kad iš viso neaiškiomis aplinkybėmis į privačias rankas 1990 – 1994 metais galėjo atitekti apie 30 butų. Šie pastatai atiduoti tuometinei Vyriausybės komunalinių paslaugų įmonei vadovaujantis okupacijos metais, t.y. 1946-aisiais, pasirašytu įsakymu. Bandydamas šiuos dalykus išsiaiškinti kuo nuodugniau ir laikydamas juos reikšmingais, R.Astrauskas, kaip Kovo 11-osios Akto signataras, kreipėsi į Laikinąją Seimo komisiją, vadovaujamą Loretos Graužinienės. Šiai parlamentarei jis perdavė visą sukauptą medžiagą apie Turniškėse ir aplinkinėse gatvėse esančių butų bei namų registracijos teisines problemas. Tuometinė komisijos vadovė L.Graužinienė atsakė, kad „komisija neturi įgaliojimų tirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos veiklą iki 1995 metų“.

„Apsišikote, ereliai“

Neapsikentęs dėl dvigubų standartų, Kovo 11-osios Akto signataras 1995-aisiais kreipėsi į vieną iš televizijų, prašydamas tiesioginio eterio. R.Astrauskui leista išdėstyti savo poziciją. Neveiklumu, politiniu angažuotumu, nesąžiningumu, aplaidumu ir kai kuriomis kitomis nuodėmėmis jis viešai apkaltino keturiolika teisėjų, šeši jų – iš Aukščiausiojo Teismo. Beje, toje laidoje jis pasakė ir savo garsiąją frazę: „Apsišikote, ereliai“. Žinoma, toks R.Astrausko įžūlumas neliko nepastebėtas. Jį padavė į teismą neva už „žinomai melagingų žinių paskleidimą“. Beje, padavė į teismą ne visi, o tik dešimt teisėjų. Buvęs parlamentaras be advokatų pagalbos teisme įrodinėjo, jog teisus būtent jis, o ne jie, valdžios atstovai. Tokiam žingsniui ryžtis reikėjo didelės drąsos ir savitvardos. Juk posėdyje R.Astrauskas gynėsi vienui vienas. O jį puolė dešimt neva apšmeižtų teisėjų, vienas prokuroras ir vienas bylą nagrinėjantis teisėjas. Į kai kuriuos posėdžius buvo iškviestas net psichiatras. Mat kai kurie teisėsaugos atstovai niekaip nesuprato, kodėl R.Astrauskas nesutinka jų viešai atsiprašyti. Jam ne sykį neoficialiai siūlyta atsiimti savo žodžius apie teisėjų nesąžiningumą, ir byla esą čia pat bus nutraukta. Priešingu atveju jam teks sumokėti keliolikos tūkstančių litų baudą arba sėstis už grotų. Kovo 11-osios Akto signataras savo žodžių neatsiėmė. Ir jis buvo nubaustas 20 tūkstančių litų pinigine bauda. To meto žiniasklaida ėmė šaukti, kad Kovo 11-osios Akto signataras baudžiamas būtent už „posakį apie erelius“, kai R.Astrauskas iš tiesų buvo baudžiamas visai už ką kitką – už kur kas rimtesnius dalykus. Ta piniginė bauda jam buvo atseikėta už tai, kad išdrįso domėtis tokio pelningo verslo kaip valstybei priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimas peripetijomis. Ta piniginė bauda jam skirta ir už tai, kad daugiau nebedrįstų net įtarti, jog šalį iš tiesų valdo ne teisingumas, o politiniai klanai. R.Astrauskui liūdna, kad tuometinė lietuviškoji žiniasklaida taip ir neužčiuopė šios iš esmės politinės bylos esmės.

Galėjo baudos ir išvengti

Beje, R.Astrauskas galėjo tos 20 tūkst. litų baudos ir nemokėti. Nutartis, esą R.Astrauskas privalo sumokėti keliolikos tūkstančių litų baudą arba tris mėnesius praleisti Kybartų pataisos darbų kolonijoje, buvo nukišta giliai į stalčių. Jos niekas nesirengė vykdyti. Tiek įsižeidę teisėjai, tiek nuosprendį paskelbę teisėjai, tiek Turniškėse butus paslaptingomis aplinkybėmis įsigiję ponai norėjo kuo greičiau pamiršti visus teisinius ginčus su principinguoju Kovo 11-osios Akto signataru. Todėl teismų archyvuose nutartis ir pragulėjo beveik trejetą metų. Dar du mėnesiai, ir ji būtų netekusi galios. Kad baigiasi nutarties galiojimo laikas, R.Astrauskas sužinojo atsitiktinai. Užuot apsidžiaugęs, kad neteks mokėti baudos, jis kreipėsi į teismą, klausdamas, kodėl antstoliai, kadaise labai uoliai jį su šeimyna išmetę į gatvę, šiuo atveju neskuba vykdyti teismo nutarties. Šis atvejis – unikalus. Nuteistasis pats savanoriškai primena teismui, kad šis pamiršo jį nubausti. Antstoliai akivaizdžiai nenoromis pradėjo baudos išieškojimo procedūrą. Dvidešimties tūkstančių R.Astrauskas neturėjo, todėl jam parinkta kita bausmė – trijų mėnesių laisvės atėmimas… Kovo 11-osios Akto signataro teigimu, čia ir vėl pasistengta „paterlioti jo asmenybę“. Štai kad ir toks pavyzdys. Jis visiškai nesislapstė nuo teisėsaugos, o policija per radiją ir televiziją ne sykį teigė, kad „paskelbta piliečio R.Astrausko paieška, jog žmonės, ką nors žinantys apie šio asmens buvimo vietą, raginami pranešti į artimiausią policijos komisariatą“.

Bylinėjasi su Prezidentūra ir STT

R.Astrausko gyvenimiška istorija unikali dar ir dėl to, kad, skaudžiai nukentėjęs nuo lietuviškosios teisėsaugos (pasėdėkite keletą mėnesių pataisos darbų kolonijoje Kybartuose ir žinosite, koks tai didelis malonumas), šis buvęs parlamentaras, užuot užsidaręs savyje, ir toliau ieško teisybės visais jam įmanomais būdais ir priemonėmis.

Beje, bylinėjasi ne tik dėl savo asmeninių reikalų. Šiandien jis įgijęs teisės magistro kvalifikaciją. Todėl gali padėti paprastiems Lietuvos piliečiams, nukentėjusiems nuo neteisėtų Lietuvos preigūnų veiksmų. Konkrečiai padeda. Atstovauja jų interesams kai kuriuose teismuose, padeda kvalifikuotai parengti pareiškimus teismams, teikia juridines konsultacijas. Tiesa, didžiausią dėmesį R.Astrauskas sukoncentravęs į visuomenines problemas. Šiandien jis bylinėjasi su Lietuvos Respublikos Prezidentūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. Bylinėjasi todėl, kad šios įstaigos, R.Astrausko manymu, neatlieka visų joms Konstitucijos nurodytų funkcijų. Ir bylinėjasi sėkmingai. Žemesnės instancijos teismai jau pripažino, jog, pažerdamas priekaištų tiek Prezidentūros, tiek STT biurokratams, R.Astrauskas dažnusyk teisus. Kovo 11-osios Akto signataras įsitikinęs, kad nūnai Lietuvoje nėra tikros demokratijos. Tėra valdoma demokratija, kuria naudojasi vien įsigalėję finansiniai – politiniai klanai. Pasak R.Astrausko, kalbėti apie Lietuvos, kaip teisinės valstybės, statusą dar anksti.

© 2007 „XXI amžius“