Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Septyniolikos tūkstančių parašų „Memorandumas“

Pašnekesys su dr. Mišeliu Bordo, Kestono instituto įkūrėju

Kan. dr. Mišelis Bordo (Michael Bourdeaux) Kazimiero Dobkevičiaus nuotrauka

„Memorandumas“ taip pat mini mokytoją Oną Brilienę, kun. dr. Vytauto Briliaus, MIC, Lietuvos marijonų vienuolijos vadovo ir kun. Kęstučio Briliaus mamą. Šis „Memorandumo“ lapas buvo pasirašytas Kaune. Apačioje viduryje – dr. Dariaus Furmonavičiaus močiutės Onos Lazauskienės parašas. O apačioje, dešinėje, galbūt kitų dviejų kunigų Remigijaus ir Virgilijaus Veprauskų motinos parašas

Prieš tris savaites Kestono instituto Oksforde prezidentas kanauninkas dr. Mišelis Bordo (Michael Bourdeaux) lankėsi Lietuvoje. Po 36 metų saugojimo Anglijoje jis grąžino į Kauną arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui reikšmingą Lietuvos nepriklausomybės istorijai 1971 metų „Memorandumą“. Šis „Memorandumas“, pasirašytas 17 050 Lietuvos tikinčiųjų, buvo adresuotas sovietų komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Pasirašiusieji pabrėžė tebesitęsiančius tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje, reikalavo tikėjimo laisvės. Tokio galingo pareiškimo, pasiekusio Vakarus, iki tol dar nebūta. Kelionės į Lietuvą išvakarėse kan. dr. M.Bordo savo namuose Oksforde sutiko prisiminti šio svarbaus dokumento istoriją.

Kaip Jūs susidomėjote Lietuva?

Aš mokiausi rusų kalbos atlikdamas karinę tarnybą. Mokiausi dvejus metus nuo 1953-iųjų kovo mėnesio, nuo tos pačios dienos, kai mirė Stalinas. Studijos man labai gerai sekėsi ir aš jas tęsiau Oksfordo universitete. Po to studijavau teologiją. Galiausiai 1959-aisias, po septynerių metų studijų, galėjau nuvykti į Rusiją. Buvau vienos pirmųjų universitetų mainų grupių nariu, iš Britanijos vykstančių į Maskvos valstybinį universitetą. Suprantama, ten sutikau žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, taip pat ir studentų iš Baltijos valstybių. Tada dar visa tai man neturėjo didelės įtakos, bet aš visada labai domėjausi viskuo, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, įskaitant okupuotas Lietuvą, Latviją ir Estiją.

1960-aisiais galų gale gavau leidimą jas aplankyti – tai buvo įrašyta mano vidaus pase. Nuvykęs savaitei studijuoti į Leningradą, taip pat planavau aplankyti ir Estiją bei Latviją. Laukiau lėktuvo į Taliną, bet priėjęs kagėbistas pasakė: „Jaunuoli, jūs negalite lipti į šį lėktuvą“. Aš pasakiau: „Pažiūrėkite – turiu leidimą vykti, gyventi Maskvoje ir aplankyti Vilnių, Rygą ir Taliną“. Jis atsakė: „Taip, jūs galite aplankyti, bet jūs negalite lipti į šį lėktuvą. Tai yra uždrausta – jūs turite grįžti atgal į Leningradą ir lipti į traukinį, kuris važiuoja į Taliną, o paskui vėl sugrįžti į Leningradą ir vėl lipti į Rygos traukinį“. – „O kas bus, jei aš važiuosiu iš Rygos į Vilnių?“ – paklausiau. „Tai uždrausta!“ – „Jūs juokaujate!“ – pasakiau, bet paprasčiausiai jau nebeturėjau laiko taip važinėti.

Taigi man buvo draudžiama aplankyti Lietuvą ir turėjau laukti 29 metus, iki 1989-ųjų. Panašiai kaip vyskupui Julijonui Steponavičiui, įkalintam 27 metus nuo 1961 iki 1988-ųjų – beveik visą tą laiką, kol jis buvo įkalintas, man buvo uždrausta aplankyti Lietuvą. Galiausiai mūsų likimai susikirto, nes kai jis buvo paleistas iš kalėjimo 1988-ųjų gale, vienas pirmų dalykų, ką jis turėjo padaryti, tai pašventinti Vilniaus Katedrą. Jo patarėjai ir pagalbininkai pakvietė mane atvažiuoti į iškilmes Vilniuje. Tad sutikau šį nuostabų žmogų mano pačios pirmosios kelionės į Lietuvą metu, 1989 m. vasario 5 d.

Tuo metu Sąjūdis smarkiai stiprėjo. Buvau pakviestas apsilankyti Sąjūdžio būstinėje Gedimino aikštėje ir sutikti Vytautą Landsbergį. Bet grįžkime truputį atgal – sovietų valdžia atsisakė man duoti leidimą vykti į Vilnių dalyvauti šiose ypatingose šv. Mišiose, nors tada jau buvo „perestroika“. Britų užsienio reikalų ministras pasakė Gorbačiovo įstaigai: „Jūs negalite taip elgtis – Mišelis Bordo yra vienas mūsų patikimų patarėjų. Prašau išduoti jam vizą“. Užsienio reikalų ministerijai pavyko įtikinti Sovietų Sąjungą duoti man vizą. Tą pačią dieną, kai tik ją gavau, šeštadienio vakare jau pasiekiau Vilnių.

Sekmadienį buvo atsiųstas manęs paimti automobilis. Vyskupas sėdėjo priekyje, o aš gale, ir mes važiavome per Vilnių. Nuostabūs vaizdai: dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių, atvykusių pasitikti vyskupo, ėjo į iškilmingas šv. Mišias, pašventinti Katedros. Jos truko tris valandas ir buvo pradėtos vyskupo maldomis, aplankant kiekvieną Katedros sieną, atsigulant ir meldžiantis prieš kiekvieną iš jų: šiaurėje, rytuose, pietuose, vakaruose ir galiausiai rytuose prieš altorių. Atmosfera buvo, žinoma, nuostabi. Po to mes išėjome į gatvę ir aš tada pirmą kartą sutikau Nijolę Sadūnaitę.

Taip pat paminėjau, kad susipažinau su V.Landsbergiu. Jis pakvietė mane į Sąjūdžio būstinę Gedimino gatvėje ir mes stovėdami kalbėjomės, žiūrėdami pro langą į Gedimino aikštę. Pastebėjau ant jo stalo Europos Sąjungos vėliavėlę su keliomis, penkiomis ar dešimt, žvaigždelių. Tikrai tada netikėjau, kad po penkiolikos šešiolikos metų Lietuva bus Europos Sąjungos narė. Lietuvos žmonių drąsos ir iniciatyvos dėka tai jau yra istorijos faktas.

„Memorandumas“ buvo pasirašytas 17 050 žmonių. Tikriausiai pasirašiusiųjų skaičius neatrodo didelis, bet kai šie parašai buvo surinkti KGB panosėje – tai iš tiesų labai labai svarbus dalykas. Nuostabu, kad jis iš viso išliko. Tada Lietuvoje veikė maždaug 570 bažnyčių, apie 50 proc. tiek, kiek buvo nepriklausomoje Lietuvoje 1930-aisiais ar po pirmosios sovietų invazijos į kraštą 1940-aisiais. Kai kurios bažnyčios buvo labai didelėje priespaudoje. Kai kurie vyskupai buvo įkalinti, daug aktyvių kunigų ir pasauliečių taip pat buvo uždaryta į kalėjimus. Ne taip seniai buvo pasibaigęs partizaninis karas. Žinome, kad daug pasipriešinimo dalyvių buvo nušauta, o visi, apie kuriuos buvo sužinota, kad jie vienaip ar kitaip prisidėjo, buvo išsiųti į Sibirą.

Tačiau 1960-ųjų gale tai daugiau ar mažiau baigėsi, ir tada tęsėsi jau nebe kova už Lietuvos nepriklausomybę, – būtų savižudybė suorganizuoti nepriklausomybės judėjimą septintame dešimtmetyje, Brežnevo valdymo laikotarpiu, – bet už Lietuvos Katalikų Bažnyčios laisvę. Lietuvos žmonių drąsos dėka 1971-aisiais buvo surašytas ir platinamas nuostabus dokumentas, kuris teturėjo vieno puslapio labai paprastą tekstą, prašantį laisvės Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Nuo šio momento Lietuvos Katalikų Bažnyčia tapo nepriklausomybės vėliavneše. Šį dokumentą aš vadinu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pagrindu.

Yra žinoma, jog KGB sužinojo, kad yra platinamas toks dokumentas, tad daug kopijų galėjo būti konfiskuota. Svarbu prisiminti, kad žmonės slėpė dokumentus, nešė juos sulankstytus kišenėse. Jie keliavo iš rankų į rankas, bet parašai yra nuostabiai gerai išsilaikę. Jie yra skirtingų spalvų: juodi, mėlyni, raudoni, net retkarčiais žali – štai dabar atverčiau puslapį, kuris pasirašytas žaliu tušinuku. Šie parašai daugelyje lapų yra surinkti ir pirmoje, ir antroje lapo pusėje.

Adresatas – Komunistų partijos Centro komitetas, bet reikėjo ten „Memorandumą“ nuvežti ir jį įteikti. Tas asmuo turėjo būti dar nežinomas KGB, tad buvo norima jauno patikimo žmogaus. Tai padaryti pasisiūlė N.Sadūnaitė. To dar nežinojau prieš pusantrų metų, kai šis dokumentas buvo eksponuojamas Vilniaus nacionalinėje bibliotekoje. Tada N.Sadūnaitė, kurią buvau sutikęs daug kartų nuo to laiko, kai pradėjau lankyti Lietuvą 1989-aisiais, man papasakojo, kad ji ir buvo tas žmogus, kuris vežė „Memorandumą“ į Maskvą.

Pakeliui ji patyrė Dieviškos Apvaizdos veikimą. „Kas nutiks tam dokumentui, jei aš jį įteiksiu Komunistų partijos Centro komitetui? – pagalvojo ji – „Daugiau apie šiuos parašus niekas nesužinos. Netgi žmonės bus nubausti todėl, kad jie pasirašė dokumentą“. Ir ji priėmė nuostabų sprendimą – nutarė įteikti teksto kopiją, bet ne lapus su parašais. Ji bandė surasti drąsų Vakarų turistą, kuris sutiktų pamėginti pervežti visą „Memorandumą“ į Vakarus.

Tikėkit ar netikėkit – ji surado, to žurnalisto vardo ir pavardės aš nežinau. Jis žinojo, kad jis pats negali išvežti dokumento, nes bus tikrinamas. Galbūt jis net galvojo, kad visas dokumentų perdavimas buvo stebimas KGB. Iš tiesų to nebuvo, nors veiksmas vyko 1971-ųjų gruodį. Jis nutarė perduoti dokumentus draugui, kuris dirbo Britų ambasadoje Maskvoje. Draugas juos persiuntė diplomatiniu paštu į Londoną. Pagal visą protokolą ambasada diplomatiniu paštu siųsdavo tik pranešimus ir nemėgo siųsti dokumentų, kurie neturi tiesioginės politinės reikšmės. Man nežinomas diplomatas tada nutarė, kad juos turėtų gauti tada neseniai įkurtas Kestono institutas, kuris pamažu garsėjo kaip svarbus tyrimų centras. Diplomatas užrašė ant rudo voko mano vardą ir adresą, ir aš visą dokumentą gavau 1972-ųjų sausį be jokios nuorodos ar užuominos, kas tai yra, kaip tai gauta, iš kur atsiųsta. Iš karto atpažinome lietuvių kalbą. Netrukus tekstą išvertėme į anglų kalbą. Turėjome netoli gyvenančių lietuvių draugų, taip pat mūsų institute dirbo latvė, kuri galėjo skaityti lietuviškai – tai Marytė Sapiets, gerai žinomo latvių pranešėjo Janio Sapieto duktė. Ji mums pasakė, kad tai – milžiniškos svarbos dokumentas, mes tai supratome dėl gausybės parašų.

Visų pirma padarėme teksto kopiją ir jį, išverstą į anglų kalbą, nusiuntėme į Jungtines Tautas. Tai buvo tarsi dokumento pataisa (ne originalas). Kurtas Valdhaimas, JT Generalinis sekretorius, mums niekada neatsakė. Taip pat mes negavome jokio patvirtinimo, kad „Memorandumas“ buvo gautas JT ir kad kaip nors yra padedama Lietuvai. Britų vyriausybė taip pat nieko nepadėjo, išskyrus tai, kad ji diplomatiniu paštu persiuntė jį mums. Jungtinėse Tautose nebuvo jokios reakcijos, tad mes patys pradėjome skleisti informaciją apie šį dokumentą. Padarėme milžinišką darbą. Sėkmė nėra tinkamiausias žodis šiam darbui apibūdinti, bet tai iš tiesų buvo tam tikra sėkmė, nes pirmą kartą Kestono instituto darbas sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir paskatinimo. Tai paskatino ir BBC rusų kalbos, ir „Laisvosios Europos radijo“ lietuvių ir kitų kalbų tarnybas paskelbti, kad dokumentas pasiekė Vakarus.

Galiu tik įsivaizduoti tą džiaugsmą, kurį patyrė N.Sadūnaitė ir kun. S.Tamkevičius sužinoję, kad šis dokumentas sėkmingai pasiekė Vakarus. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kurią jie taip pat leido pogrindyje, paskelbė, kad užsienio spauda, radijas ir televizija plačiai išplatino šį „Memorandumą“. Pasaulio opinija palaikė 17 000 katalikų, kurie viešai išdrįso pareikalauti savo teisių. Savo velykiniame kreipimesi 1972-aisiais popiežius Paulius VI prisiminė Bažnyčios persekiojimą. Tad „Memorandumas“ turėjo milžiniškos įtakos Vakaruose ir tai padrąsino persekiojamus lietuvius tikinčiuosius. Vėliau dokumentas labai atidžiai buvo saugomas mūsų archyve ir tam tikra prasme stebuklingai išliko, nors mūsų darbą dažnai ištikdavo finansiniai nepritekliai, trūkdavo personalo. Tačiau viskas galiausiai susiklostė sėkmingai – KGB niekada nepavyko įsilaužti į mūsų archyvą, mūsų patalpas.

Minėjau, dokumentas jau viešėjo Lietuvoje tris savaites parodoje, surengtoje 2005-aisiais. Jis tada buvo labai gerai eksponuojamas Vilniuje – ilgoje, gal šešių ar septynių metrų stiklo dėžėje. Kiekvienas puslapis dengė kito puslapio pusę, tad buvo galima matyti tekstą ir dalį kitų parašų. Tai buvo milžiniškos įtaigos ekspozicija. Kai kurie atėję į parodą žmonės sakė: „Aš pasirašiau, mano tėvai pasirašė...“. Buvo nuostabu.

Tada mūsų draugui, Lietuvos garbės konsului Valijoje Antoniui Pakeriui, kilo gera idėja – šis dokumentas teisėtai priklauso Lietuvai. Aš irgi taip galvojau ir apie tai pasakiau Kestono instituto patikėtinių susirinkime, kuris vieningai nubalsavo, kad dokumentas turėtų būti sugrąžintas Lietuvai.

Tai štai tokia trumpa šio „Memorandumo“ istorija. Aš vadinu jį Lietuvos laisvės atkūrimo dokumentu, nes jis aiškiai suprantamas kaip ne vien religinis, bet būtent politinis dokumentas. N.Sadūnaitė Vilniuje teisme pasakė: „Tai yra pati laimingiausia diena mano gyvenime. Aš esu teisiama už darbą „Kronikai“, kuri protestavo prieš fizinę ir dvasinę tironiją, primestą mūsų tautai. Aš esu teisiama, nes myliu žmones, siekiančius tiesos. Meilė humanizmui yra pati didžiausia meilė ir kovoti už persekiojamųjų teises yra didžiausia meilės daina“. Tai aiškiai paimta iš religinio konteksto ir perkelta į politinį. Tada Lietuvoje šie kontekstai buvo persipynę ir jų negalima atskirti. Nijolė siekė laisvės ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai.

Labai Jums dėkojame už viską, ką padarėte ir darote Lietuvai. Jūs taip pat parašėte nuostabią knygą „Lietuva – kryžių kraštas“. Kaip Jums kilo idėja parašyti knygą apie Lietuvą?

Ne aš pasigavau idėją, bet ji mane pagavo. Lietuvos žmonių neįtikėtino ryžto dėka aštuntajame dešimtmetyje iš Lietuvos plaukte plaukė dokumentai apie tikėjimo laisvės pažeidimus, ypač „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Tačiau šis „Memorandumas“ – išskirtinis. Dar nebuvo kito tokios apimties dokumento, su tiek daug parašų, bet kuris taip sėkmingai pasiekė Vakarus. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, kurią leido kun. S.Tamkevičius ir N.Sadūnaitė, buvo labai detali ir turėjo labai daug informacijos apie tai, kaip sovietų valdžia elgėsi su tikinčiaisiais.

Aš ją gaudavau lietuvių kalba, bet papildomą kopiją gaudavau ir rusų kalba, kad galėčiau tiesiai skaityti (mes taip pat greitai išsiversdavome lietuvišką „Kroniką“ į anglų kalbą), ir žinių buvo labai daug. Jau buvau išleidęs keletą knygų – apie rusų Stačiatikių Bažnyčią, apie protestantų Bažnyčią Sovietų Sąjungoje, bet dabar atsirado galimybė parašyti knygą apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Medžiagos buvo labai daug – reikėjo tik ją susisteminti.

Galėjau parašyti ir dvigubai ilgesnę knygą, bet „Lietuva – kryžių kraštas“ yra 340 puslapių. Galėjau parašyti ir tūkstančio puslapių knygą, bet būtų per daug detalių – turėjau pasirinkti svarbiausias temas. Todėl kiekvienas skyrius turi vieną pagrindinę temą, kurią galima surasti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“. Kas valdys Lietuvos Katalikų Bažnyčią? Kremlius ar Vatikanas? Kokie yra pagrindiniai Bažnyčios laisvės klausimai? Spaudimas seminarijai Kaune; Bažnyčia ir parapijos; žmonių tikėjimas ir likimas; kaip komunistai bandė kontroliuoti mokymą sovietų mokyklose; pogrindinės katalikiškos spaudos atgimimas, kai visa religinė spauda buvo draudžiama; galiausiai kova dėl tikėjimo virsta kova dėl žmogaus teisių, o iš tiesų dėl tautiškumo ir Lietuvos nepriklausomybės. Knyga buvo išleista 1979-aisiais. Sąjūdis tada dar nebuvo atsiradęs, bet tada, kai aš rašiau knygą, mačiau, kad jau dirva yra tam paruošta.

Jūs įkūrėte Kestono institutą, kai Baltijos valstybės dar buvo okupuotos, žmonės persekiojami. Kaip Jums pasisekė įkurti šį svarbų institutą?

Pradėjome nuo liudijimų ir dokumentų rusų kalba, kuria galėjau laisvai skaityti. Kai mes pradėjome rinkti rusišką medžiagą, kiti kraštai mums taip pat sakė: mes irgi turime savo pogrindinių leidinių. Taigi plėtėme savo veiklą, rinkdami medžiagą iš visų to meto sovietinių respublikų ir okupuotų Baltijos valstybių. Pradėjome 1969-aisiais, ir praėjo pora metų, kol mus pasiekė solidus dokumentas iš Lietuvos. Mes labai domėjomės ir gaudavome informaciją iš skirtingų respublikų, ypač iš Ukrainos. Ukrainoje ir Latvijoje buvo labai aktyvios Bažnyčios: Ukrainoje – Baptistų ir Latvijoje – Liuteronų.

Sulaukę 1970-ųjų vidurio, mes priėmėme rumunų, lenkų, čekų kalba skaitančių žmonių, net turėjom nepilnu krūviu dirbantį albaną. Aštuntojo dešimtmečio gale galėjome skaityti 20 kalbų iš Rytų Europos ir net turėjome kinų kalbos specialistų. Archyvas plėtėsi labai greitai, tada dirbo apie 20 žmonių. Archyvas greitai pasidarė didelis, bet mes nebegalėjome nieko naujo įsigyti ir kaupti, nes paprasčiausiai neturėjome pinigų.

Komunizmas žlugo, komunizmo ideologija žlugo, bet komunistinės galios struktūros vis dar tebeveikia. Kai kurie kraštai ir dabar yra komunistiniai.

Labai norėtume išplėsti mūsų darbą apie Kiniją, Šiaurės Korėją, Vietnamą. Aš lankiausi Kinijoje, bet neteko būti Šiaurės Korėjoje. Deja, mes paprasčiausiai negauname jokios finansinės paramos šiame krašte, tad pajėgiame atlikti tik mažą darbą. Yra svarbu pabrėžti du dalykus: mes vis dar remiame grupę Maskvoje, kuri, nesižvalgydama niekur kitur, bet tik į Rusiją, renka medžiagą enciklopedijai apie dabartinę Bažnyčios padėtį Rusijoje. Numatomi aštuoni tomai ir iš jų septyni jau yra išleisti. Tai tikrai labai sėkmingas darbas, bet kol kas atliekamas tik rusų kalba, tad iki šiol dar nežinomas Jungtinėje Karalystėje, nežinomas JAV. Galbūt ateityje pavyks gauti pinigų išversti tai į anglų kalbą. Kitas dalykas – archyvo išsaugojimas, kuris visada mums buvo pats svarbiausias prioritetas.

Mes turime partnerį – Beiloro universitetą Teksase. Jis iš tiesų yra gana toli, bet netrukus, dar šį liepos mėnesį, mūsų archyvas iškeliaus į Ameriką. Ten yra tikrai geros galimybės jį išsaugoti: bus įsteigtas Kestono tyrimų centras, išlaikant mūsų vardą ir archyvą. Daug dokumentų yra žymiai blogesnėje padėtyje nei „Memorandumas“ su 17 tūkst. parašų. Visi dokumentai bus išsaugoti pasinaudojant geriausia pasauline dokumentų restauravimo patirtimi. Kai kurie jų užrašyti tam tikru mėlynos spalvos rašalu, kuris labai greitai blunka, tad tie dokumentai bus išsaugoti. Šios technologijos dar nėra naudojamos Jungtinėje Karalystėje. Visi mūsų dokumentai bus labai atidžiai saugomi puikiame Beiloro universitete. Dar daugiau, patys įdomiausi dokumentai, tarp jų ir šito kopija, bus eksponuojami internete. Tad jie bus prieinami tyrinėtojams visame pasaulyje. Būtų puiku viską išlaikyti Britanijoje, bet niekas neturėjo tam pinigų, net ir Oksfordo universitetas. Pinigų skyrė Beiloro universitetas.

Ar tyrinėtojai iš kitų universitetų galės pasinaudoti visa Kestono kolekcija?

Taip, jie tikrai galės ja pasinaudoti. Kelionės išlaidos į Teksasą yra gan didelės, bet pragyvenimo kaina – tik apie pusė tos, o gal net ir dar mažesnė nei ta, kuri yra Oksforde. Studentai, atvykstantys į archyvą, galės apsistoti universiteto turimuose kambariuose už 12 dolerių per naktį. Tai, mūsų akimis, beveik už dyką. Kai ten nuvyksti, nereikia labai daug išleisti pinigų pragyvenimui. Ir dar mes viliamės, kad galėsime teikti stipendijas, visų pirma studentams iš Rytų Europos, kad jie galėtų nuvykti į Kestono archyvą.

Dėkoju už Jūsų nuostabų milžinišką darbą ir už Jūsų interviu. Manau, būtų labai svarbu išleisti knygą su šiuo „Memorandumu“ ir kiekvienu parašu, kad galėtume didžiuotis tais visais drąsiais lietuviais, nepabūgusiais gūdžiais sovietmečio metais tvirtai pareikalauti laisvės.

Su kan. dr. M.Bordo, Kestono instituto prezidentu, 1979-1990 metais dirbusiu taip pat ministrės pirmininkės Margaret Tečer patarėju žmogaus teisių ir religijos klausimais, kalbėjosi Didžiosios Britanijos lietuvių katalikų bendrijos sekretorius dr. Darius Furmonavičius

© 2007 „XXI amžius“