Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Mano ekspedicija į Vorkutą

Antanas ŠIMĖNAS,

Laisvės kovų dalyvis

Geležinkelio atkarpa, tolumoje matyti Uralo kalnai

Tokiuose namuose gyvena žmonės

Prie Uchtos cemento gamyklos, pušyne, buvo šaudomi kaliniai. Dabar čia mėtosi žmonių kaulai

Nesiskirdavome su lietuviška Trispalve

Traukiniu į Vorkutą atvykome ankstų 1989 m. birželio 28 d. rytą. Mūsų grupėje buvo dešimt žmonių iš Panevėžio miesto, keturi – iš Sąjūdžio tarybos.

Pirmiausia nuvykome į viešbutį, esantį Lenino gatvėje. Vorkuta – šiukšlinas miestas, daugybė beglobių šunų, baisu, kad neužpultų. Pačiame miesto centre daug keturių aukštų gyvenamųjų namų, pastatytų ant polių. Nemažai žmonių gyvena buvusiuose lagerių barakuose. Apžiūrėję 40 anglių kasyklų, radome penkias veikiančias ir vieną statomą naują. Visur didžiausia netvarka, ypač buvusiuose lageriuose ir kalinių laidojimo vietose. Beveik visos kalinių kapinės sunaikintos, išskyrus 29-osios kasyklos, kuri dar veikia. Tik miesto kapinės didžiulės, dvejų dalių – senosios ir naujosios. Tiesa, senosiose kapinėse dar tebestovi didelis paminklas sprogimo šachtoje Nr. 1 aukoms atminti. Ir naujosiose kapinėse labai gražus paminklas, skirtas Jur-Šor kasyklose per sprogimą žuvusiems 25 šachtininkams atminti. Tarp žuvusiųjų buvo ir penki lietuviai. Ant paminklo – laikrodis ir užrašytas sprogimo laikas.

Birželio 28 dieną apvaikščiojome visą šiaurinę Vorkutos dalį. Suregistravome daug žuvusių lietuvių pavardžių. 29-ios kasyklos Jur-Šor kapines radome apaugusias krūmais ir apsemtas vandens, kuriame plaukiojo išplauti karstai bei žmonių kaukolės. Visa tai panevėžietis Matelis nufotografavo ir naktį buvo padarytos nuotraukos, nes kitą rytą mums buvo skirtas susitikimas su Vorkutos valdžia ir „Memorial“ pirmininku Magapašviliu. Mes tas nuotraukas parodėme per susitikimą. Miesto vadovas Segal sureagavo ir davė pylos šiaurinės Vorkutos pirmininkui. Labai įsižeidė „Memorial“ pirmininkas gruzinas Magapašvilis, kodėl mes pirmiausia nesikreipėme į jį, savavališkai visur „landžiojame“. Ir kad visur vaikščiojome su Trispalve. Bet tą ginčą numaldė miesto „galva“ Segal, kuris yra vedęs lietuvę. Jis mus geranoriškai palaikė ir tą dieną pakvietė aplankyti Vorkutos muziejų. Ten suruošė mums pietus (žinoma, su „vodka“).

Kai grįžome į viešbutį, mus aplankė (irgi įsižeidusi, kad jai neprisistatėme) Danutė Subač, kuri yra teisininkė ir rūpinosi, jog grįžtantys iš Vorkutos lietuviai galėtų gauti butus Lietuvoje. Ji kitą dieną pasikvietė mus į svečius, organizavo vaišes (žinoma, ir mes prisidėjome savo lietuviškais lašiniais ir dešromis).

Jur-Šor kapinėse buvo pastatytas lietuviškas medinis kryžius, bet piktavaliai žmonės nupjovė ir sunaikino, liko tik dalis, kuri buvo žemėje. Mums vietiniai Vorkutos lietuviai tai parodė.

Mano tikslas buvo aplankyti Vorkutoje gyvenantį buvusį partizaną Kazį Kadžių-Karuką, kurio dėka aš tapau partizanų ryšininku. Deja, jo jau neberadau: tik prieš savaitę jo palaikai buvo pervežti į Lietuvą, į Anykščių kapines, ir palaidoti. Susipažinome ne tik su jo žmona Nijole Kadžiene, kuri jau rengėsi grįžti į Lietuvą, į Kauną. K.Kadžys-Karukas 15 metų kalėjo Vorkutos lageryje, vėliau dar keletą metų dirbo anglių kasykloje, kol jį papjovė vėžys.

Trečią lankymosi dieną išvažiavome į Rudnik, kur buvo 9-as režimo lageris ir man teko ten vargti, kol buvau paleistas į laisvę. Radome lagerio ir šachtos pastatų likučius. Kur buvo laidojami kaliniai, jau nė žymės nelikę, viskas užpilta įvairiom atliekom. 9-ojo režimo lageryje išbuvau nuo 1949 m. gegužės 6 d. iki 1955 m. liepos 1 d. 8-oji anglių kasykla buvo pradėta eksploatuoti 1936 metais. Tuo laiku dar nebuvo plačiojo geležinkelio. Akmens anglis buvo eksploatuojama siauruku iki Usos upės, vėliau Usos, Pečioros upėmis iki Archangelsko, o iš ten – į tuometį Leningradą.

Tą pačią dieną aplankėme naujausią 40-ąją kasyklą („Vorkutinskaja“), kurioje per parą iškasama 800 tonų anglies. Mes norėjome gauti leidimą nusileisti į jos požemį, bet tuo metu vienoje šachtoje kilo gaisras ir mūsų neleido. Netoli šios kasyklos buvo didelis lageris, čia dar buvo išlikę dalis kapinių, kuriose randama lietuviškų kryžių, tik be pavardžių. Eidami į 9-10-ąją kasyklas, už Vorkutos upės, aptikome nedideles kapines, kur radome kryžių su lietuviška pavarde Juozas Šliekys 6-VI-1921-1-V-1958 metai. Nuvažiavome į „Južnaja“ šachtą, kurios direktorius vokietis sutiko mus nuleisti į anglių kasyklą. Mums įsikalbėjus, jis pasakė, kad jo tėvas, būdamas kaliniu, dirbo 9-ojoje kasykloje skyriaus viršininku. Dabar jau miręs. Liepos 1 dienos rytą nuvažiavome į buvusio 5-ojo lagerio teritoriją. Ten radome siloso duobes, apsemtas vandens. Aplink voliojosi žmonių kaulai ir kaukolės. 9-ios, 10-ios ir 11-ios kasyklų lagerių kapinės atsidūrusios po oro uosto pakilimo ir nusileidimo takais. 11-ą valandą nusileidome į anglių kasyklą „Južnaja“, ten vaikščiojome keturias valandas. Tie, kurie nebuvę šachtose, įsitikino, kaip sunkiai dirba šachtininkai. Vakare apžiūrėjome Vorkutos miestą, aplankėme turgų, kuriame pamatėme, kaip geria komės moterys, ne tik vyrai. Turguje viskas labai brangu.

Liepos 2-ąją mūsų grupė nuvažiavo į prie 25-osios šachtos kasyklos buvusio lagerio teritoriją, padarėme nuotraukų. Dar buvome nuvažiavę į naujos kasyklos Vargašoro gyvenvietę, kur susitikome su čia gyvenančia Grincevičiaus šeima. Į viešbutį grįžome labai išvargę vėlai vakare.

Liepos 3 dieną išvažiavome į Abezę, kuri yra 200 km nuo Vorkutos. Ten buvo šeši lageriai, kuriuose kalėjo 15 tūkst. žmonių. Vienas lageris buvo moterų, kitas – invalidų, o keturi – darbingų vyrų, kurie dirbo geležinkelio priežiūros ir tiesimo darbus, statybose ir gyvulininkystės ūkyje. Prie lagerių buvo dvejos kalinių kapinės. Šiaurės pusėje buvo pagrindinės kapinės. Čia rasti L.Karsavino ir generolo J.Juodišiaus kapai, kuriuos mums parodė komis Ložkiu, Abezės „Memorialo“ pirmininkas. Tas kapines daug tyrinėjo A.Šerėnas, kuris mūsų atvykimo metu gyveno Syktyvkaro priemiestyje. Jis daug tyrinėjo ne tik Abezėje, bet ir visoje Komių respublikoje: su Smilgiu pėsti išvaikščiojo buvusių lagerių vietoves, ypač kapines. Tam reikalui skirdavo savo atostogas. Aš iš Šerėno (jau miręs) gavau daug žinių. Tarp kitko, Abezėje sušaudyta ir daugiau Lietuvos karininkų. Tai dar mažai tyrinėta.

Vakare išvykome į Intą, kurioje kalėjo labai daug lietuvių. Šiaip taip gavome viešbutį. Rytą nuvažiavome į 1-ojo ir 2-ojo lagerių teritoriją, čia mums parodė vietą, kur buvo laidojami kaliniai. Su mumis susitiko čia kalėjęs ir dabar Intoje gyvenantis buvęs kalinys Antanas Venckevičius, kuris papasakojo, koks sunkus buvo gyvenimas, ypač 2-ajame lageryje, kur iš bado žmonės krito kaip musės. Lagerio režimo viršininku buvo Lietuvoje peršautas čekistas, kuris kaip įmanydamas tyčiodavosi iš lietuvių. Antanas čia iškalėjo dešimt metų, jis – buvęs partizanas.

Tų lagerių kapinėse radome išlikusių daug lietuviškų pavardžių. Kapinės – tundroje, ant kalniuko. Po to, kai kalinius išleido gyventi už zonos, jie kiek galėdami sutvarkė savo tautiečių kapines, padarė uždarus antkapius iš betono, užrašė pavardes. Gyvenvietėje sutikau buvusį kalinį iš Utenos, kuris su mumis mažai kalbėjo. Po pietų nuvažiavome į pietines miesto kapines, kuriose pastatytas įdomus latvių paminklas, vaizduojantis Motiną tautiniais rūbais, stovinčią prie aukuro, atsisukusią į Vakarus ir laikančią rankoje siūlų kamuolį, kuris turi parvesti namo, į Latviją. Čia radome daug išlikusių lietuvių kapų, tarp jų ir gydytojo Molio kapą. Miesto muziejuje viena darbuotoja, Sąjūdžio šalininkė, renkanti žinias apie stalinizmo aukas, parodė daug įdomių eksponatų. Vakare vyko susitikimas su vietiniais lietuviais. Intoje, kaip ir Vorkutoje, gyvena daug lietuvių, bet daugiausia tai mišrios šeimos.

Vėliau aplankėme Kožino lagerį, nes su mumis važiavo Stasys Baltramiejūnas, sąjūdietis, kurio tėvas kalėjo Kožine ir čia palaidotas.

Liepos 7-ąją iškeliavome į Pečiorą, kur 3-iojoje vidurinėje mokykloje mums parodė labai įdomų muziejų, kurį įkūrė „Memorial“ bendrija, vadovaujama vieno buvusio kalinio ukrainiečio. Pečioros teritorijoje buvo aštuoni politinių kalinių lageriai, kuriuose kalėjo daug politinių kalinių iš Lenkijos. Viename pušyne dar išlikusios lenkų kapinės. Pečioros lageriuose kalėjo ir daug žinomų žmonių. 1949 metais buvo atvežta Tuchačevskio sesuo Ruslana, kuri buvo teatro artistė, lageryje dirbo medicinos seserimi.

Liepos 8-ąją atvažiavome į Uchtą. Tai miestas, turintis 140 tūkst. gyventojų. Mums parodė vietą netoli cemento gamyklos, pušyne, kur sušaudyta daug žmonių. Visa tai mums rodė ir pasakojo muziejaus įkūrėjas Kirilas Sedikas, čia kalėjęs 1945 metais. Pečioroje taip pat daug kalėjo lietuvių, atvežtų 1941 metais.

Liepos 9 dieną atvykome į Syktyvkaro miestą, turintį 260 tūkst. gyventojų. Čia daugiausia bendravome su A.Šerėnu. Jis – veterinarijos gydytojas, buvęs politinis kalinys, daug surinkęs žinių iš visos Komijos. Tai žmogus – enciklopedija.

Viena moteris važiavo ieškoti savo tėvelio, kuris mirė 5-ajame lageryje, kapo. Bet jo kapo neradome, tik kalinių laidojimo vietoje aptikome daug buldozeriu išverstų žmonių kaukolių. Tačiau nustatyti, kuri kaukolė buvo jos tėvelio, nebuvo galima. Tundroje, už kalnelių ir pavėsyje, dar bolavo sniego likučių.

Abezėje gyvena buvęs lagerio čekistas Adomas Kiekis. Jis buvo labai žiaurus su kaliniais. Taip pat yra žinių, kad Abezėje mirė kaliniai S.Kryževičius, Vaitelis, Bubinas, universiteto profesoriai Achmatovas, Puninas. Be to, dar du kartus teko lankytis Vorkutoje.

© 2007 „XXI amžius“