Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo-Molotovo pakto pasekmės: apsisprendimas tarp karo
būsenos ir taikos

Kęstutis Kasparas

Viačeslavas Molotovas, stebint J.Ribentropui ir J.Stalinui, pasirašo Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas) ir jos slaptasis papildomas protokolas nusakė dviejų agresorių sandėrį, lėmusį Antrąjį pasaulinį karą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų. Kažkada slapti dokumentai šiandien studijuojami kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Pasidalyti kai kuriomis mintimis šia tema paskatino kelių Rusijos istorikų „kompetentingi atsakymai į istorines limitrofų pretenzijas“, pareikšti 2007 metų pradžioje Maskvoje. Jie parengti dėl „nesibaigiančių Baltijos šalių istorikų pastangų peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo išdavas, bandant parodyti SSRS ir rusų tautą kaip agresorius, įtvirtinti Lietuvos, Latvijos ir Estijos visuomenės sąmonėje „sovietinės okupacijos“ koncepciją ir „eksportuoti“ jos ideologinį pagrindą į Gruziją, Moldovą, Azerbaidžaną ir Ukrainą, populiarinti ją ir Vakaruose, ir Rusijoje“. Rusijos istorikai taip pat konstatavo, kad didžioji dauguma Baltijos šalių istorikų yra „įtraukti į suderintą ir griežtą“ valdžios ir mokslo santykių schemą, kuria siekiama „pseudoistoriniais“ argumentais sustiprinti antirusišką oficialiąją Talino, Rygos ir Vilniaus politiką.

Rusijos politinė visuomenė visada pervertindavo lietuvius ir jų veiksmus. Paskaičius suderintoje ir griežtoje valdžios ir mokslo santykių schemoje veikiančios Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (pirm. E.Zingeris) išvadas dėl „Ribentropo-Molotovo pakto ir jo pasekmių Lietuvai“ (patvirtintos 2001 m. kovo 22 d.) bei dėl „Lietuvos okupavimo/aneksavimo ir sovietizacijos“ (patvirtintos 2003 m. gruodžio 17 d.) tenka liūdnai konstatuoti, kad jos netinka ne tik „eksportui“, bet ir vos traukia iki studentų referatų lygio.

Dar Antrojo pasaulinio karo metu Didžiosios Britanijos vyriausybė teigė, kad Baltijos valstybių užgrobimas buvo gėdingo Stalino sandėrio su Hitleriu rezultatas. Todėl šiandien minėtai komisijai buvo būtina pakilti aukščiau visiems žinomo fakto patvirtinimo ir pateikti istorinį, politinį bei teisinį pačios sutarties ir jos papildų įvertinimą. Tačiau ar iš tikrųjų verta „palikti istoriją istorikams“, o gal teisūs minėti Rusijos istorikai, teigiantys, kad privalu formuoti „aiškią ir tikslią valstybės politinę poziciją svarbiausiais istorijos klausimais ir pateikti ją akademiniams sluoksniams bei visuomenei, remiantis atvira diskusija“?

Pati SSRS-Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. sutartis šiandien iš tikrųjų yra istorijos problema, nes prasidėjus tarpusavio karui ji automatiškai buvo denonsuota. Kaip politinė problema ji buvo iškilusi Niurnbergo proceso metu, įžvelgiant, kad šiuo paktu bandė gintis teisiami nacių kariniai nusikaltėliai. Šiandien tokios politinės problemos iškėlimas Europoje nėra įmanomas, nes visa pokarinė tvarka remiasi teisėta sąjungininkų pergale prieš nacizmą. Tačiau tai teisinga dvišalių santykių plotmėje, bet minėta sutartis dėl slaptųjų protokolų pažeidė trečiųjų šalių interesus ir buvo viena iš tragiško Baltijos šalių likimo priežasčių.

Moderniosios istorijos laikais tarptautinės teisės išsivystymas uždraudė vienai suvereniai valstybei prievartiniu būdu užgrobti ir prisijungti kitą valstybę. Nepriklausoma valstybė turi niekam neperleidžiamą teisę (panašiai kaip asmuo egzistuoti) laisvai ir savarankiškai tvarkytis. Kas tą teisę pažeidžia, laikomas agresoriumi – nusikaltėliu prieš taiką ir žmoniją.

Pagal tarptautinę teisę prievarta užimta kitos valstybės teritorija išlieka tos pačios valstybės suverenume tol, kol aneksavimo keliu pereina į grobiko suverenumą. Tuo metu grobikas naudojasi tik okupanto teisėmis (kurias apibrėžia 1907 m. Hagos „Konvencijos įstatymams ir papročiams karo srityse gerbti“), t. y. tik tam tikromis suverenumo vykdymo teisėmis. Aneksavimas užgrobimą paverčia pavergimu. Tačiau savo paties valia grobikas negali svetimos teritorijos aneksuoti. Tam jis privalo gauti kitų valstybių patvirtinimą. Iki Tautų Sąjungos susidarymo tarptautinėje teisėje galiojo taisyklė, kad svetimos teritorijos užėmimas savaime įgyja galią, jei per tam tikrą laiką neatstatoma buvusi padėtis. Tačiau Tautų Sąjungoje ši taisyklė JAV valstybės sekretoriaus Stimsono buvo pakeista prievartinio užgrobimo nepripažinimo doktrina (Stimson Doctrine).

Lietuvos, netekusios savo nepriklausomybės po 1940 metų įvykių, atveju abstrakti tarptautinės teisės doktrina virto konkrečia prievartinio Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) užgrobimo nepripažinimo politika, suformuluota JAV valstybės sekretoriaus Samerso Veleso oficialiame 1940 m. liepos 23 d. Valstybės departamento pareiškime (policy declaration). Šios politikos linija buvo grindžiama teorija apie tolesnį teisėtą ir teisinį Baltijos valstybių egzistavimą, „kuris modernioje civilizacijoje negali nutrūkti“, ir praktiniais veiksmais, leidžiančiais išsaugoti JAV teritorijoje Baltijos valstybių diplomatines atstovybes ir konsulatus, pripažįstant jų darbuotojams teisę atstovauti ir ginti baltiečių interesus, įšaldant valstybinį turtą bei pinigines lėšas, turėtas užsienyje, ir kt.

Jungtinės Amerikos Valstijos buvo tik viena iš daugelio pasaulio valstybių, praktikoje pritaikiusių Stimsono doktriną santykiuose su Sovietų Sąjunga Baltijos valstybių klausimu. Prievartinio užgrobimo nepripažinimas virto ne tik simboliu, bet ir rimta tarptautine politika, į kurią turėjo atsižvelgti grobikas. Juo labiau kad net ir sovietai pripažino, jog tarptautinės teisės subjektu yra valstybė, o konkrečia to išraiška yra teisė į diplomatinius santykius, į sutarčių sudarymą, į karo būsenos skelbimą.

1941 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytoje JAV prezidento F.D.Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V.Čerčilio bendroje deklaracijoje – Atlanto chartoje – teigiama, kad jų šalys Antrajame pasauliniame kare „nesiekia jokio padidėjimo, teritorinio ar kitokio; nepritars jokiems teritoriniams pakeitimams, daromiems be aiškiai išreikšto tų šalių gyventojų noro; gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymosi formą, kurioje jie nori gyventi; siekia atkurti suverenines teises ir savivaldas tų tautų, kurioms jos buvo prievarta atimtos“. Po deklaracija pasirašė ir J.Stalinas. 1942 m. sausio 1 d. Vašingtone pasirašyta Jungtinių Tautų deklaracija prisiėmė Atlanto chartos tikslus bei principus.

Tačiau 1941 metų pabaigoje vėl išryškėjo Sovietų Sąjungos politinių pretenzijų į Baltijos valstybes, tarp jų į Lietuvą, pagrindai. Politikoje ir teisėje vėl buvo atgaivinti ne tik aptariamos sutarties slaptieji protokolai, bet ir visos pretenzijos buvo bandomos pagrįsti keturiais pagrindiniais argumentų kompleksais: istoriniu, tarptautinės teisės, tautų apsisprendimo teisės bei strateginiu. Pirmuoju tvirtinimu sovietų Rusija buvo visų senosios Rusijos teisių perėmėja, ir SSRS pretenzijos į Baltijos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, buvo grindžiamos Rusijos imperijos „istorine teise“ į jas. Stipri socialistinė valstybė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir ypač karo bei pokario metais vis labiau buvo sutapatinama su Rusija, o komunizmo skleidimas su „istorine rusų tautos misija“ nešti pasauliui pažangą ir aukštesnę kultūrą. Į klausimą, kas yra SSRS, buvo atsakoma, kad tai neabejotinai Rusija, tik socialistinės sąjunginės valstybės forma, nes būtent didžioji Rusia „amžiams sujungė“ „laisvų respublikų neišardomą sąjungą“. Taigi Lietuva, kažkada buvusi Rusijos dalimi, turėjo ir vėl jai atitekti. Šis argumentas šiandien daugiau klaidžioja Rusijos „vietinėje rinkoje“ ir tarp neokomunistų.

Istoriniai tvirtinimai buvo glaudžiai susieti su įrodymais iš tarptautinės teisės, pagal kurią SSRS susidarymas nereiškė Rusijos, kaip tarptautinės teisės subjekto, išnykimo. Komunistų teigimu, Rusiją reikėjo suprasti ne tik kaip šalį – geografinę erdvę, bet ir valstybę – „deržavą“, t.y. tam tikrą vienybę istorine ir juridine prasme. Daroma išvada, kad valstybės teritorinės padėties pasikeitimas, jai sumažėjus ar padidėjus, iš principo neturi įtakos valstybei kaip tarptautinės teisės subjektui. Sąjunginė Sovietų valstybė yra Rusijos ir visų buvusių Rusijos imperijos teritorijų teisių perėmėja. Bet kuris tarptautinis teritorinės padėties pasikeitimas tegalėjo būti tik su rusų sovietų vyriausybės sutikimu ir pritarimu, o nuo SSRS susidarymo momento – tik su SSRS vyriausybės pritarimu.

Šiuo požiūriu Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimas buvo traktuojamas kaip grubus įsikišimas į valstybės vidaus reikalus ir prievartinis Rusijos suskaldymas. Kitaip tariant, jokie tarptautiniai aktai, kažkada pasirašyti dalyvaujant Rusijai, negalėjo būti pakeisti be tokio pat Rusijos vyriausybės dalyvavimo. Kadangi Rusija nedalyvavo kuriant pokarinę Versalio taikos sistemą, ji kartu nedavė teisės atskirti nuo jos, pavyzdžiui, Baltijos valstybes (Versalio taikos sutartyje joms nebuvo numatyta nepriklausomybė). Vėl eksploatuojama „sanitarinio kordono“ (Cordon sanitaire) legenda, pagal kurią minėtos valstybės buvo imperialistinių jėgų sukurtos komunizmo plitimui į Vakarus sustabdyti. Šiandien šį „limitrofų“ argumentą naudoja Rusijos šovinistai, bet tai tik išviršinė ideologinė reanimacija, kaip ir dvigalvis imperatoriaus erelis demokratinės Rusijos herbe. Rusų teritorija nėra ankstesniajai Rusijos imperijai priklausiusios teritorijos sinonimas. Teigdama visų Rusijos teisių perėmimą ir tuo būdu reikšdama teritorines pretenzijas, Sovietų Sąjunga neišvengiamai susidurdavo su tautų apsisprendimo teise ir su Lietuvos Respublikos pripažinimo nepriklausoma valstybe, savanoriškai atsisakant tų pačių Rusijos imperijos teisių, faktu.

Dėl tarptautinės teisės argumentų prieštaringumo sovietų pretenzijos buvo dažniausiai paremiamos 1940 metų „liaudies seimo“ aktu apie LSSR „įstojimą į nepriklausomų respublikų sąjungą“, kas tarptautinės bendrijos akyse turėjo vaizduoti plebiscitą, išreiškiantį daugumos gyventojų valią. Pagal sovietus, Lietuva įstojo į Sovietų Sąjungą „savanoriškai“, o šalyje įvykusi „socialinė revoliucija“ buvo dėsningas komunistinio kelio pasirinkimas, išreiškiantis lietuvių tautos norus „taikiai sugyventi“ su Sovietų Sąjunga ir draugiškumą jos vyriausybei. Tarptautinėje arenoje šis „savanoriškumas“ buvo nuolat ginčijamas ir nepripažįstamas, nes sprendžiamasis veiksnys buvo rusų kariuomenė, pasiruošusi karo veiksmams. Be to, teisiškai egzistavo visos Lietuvos-Sovietų Sąjungos tarpusavio sutartys, nes jų formaliai nedenonsavo nei užpultasis (šiuo atveju Lietuvos vyriausybė), nei užpuolikas (šiuo atveju SSRS vyriausybė). Sovietų kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje buvo pateisinamas 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartimi dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos bei Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi, pagal kurią rusų karinės bazės turėjo veikti iki 1954 metų (neatšaukus jų vienai iš susitariančių šalių – dar iki 1964 m.), o tarpusavio santykiai ir toliau buvo grindžiami 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi ir 1926 m. rugsėjo 28 d. nepuolimo sutartimi. Pagal pastarąją, kurios galiojimo laikas turėjo baigtis 1945 m. gruodžio 31 d., kilus konfliktui tarp susitariančiųjų šalių ir negalint jo išspręsti diplomatiniu būdu, skiriamos taikomosios komisijos. Taigi Sovietų Sąjunga galėjo Lietuvos klausimą pateikti kaip dvipusių santykių problemą.

Lietuvos pusė, neturinti egzilinės vyriausybės, juridiškai negalėjo pareikšti savo nuomonės apie Sovietų Sąjungos veiksmus kaip agresiją ir paskelbti jai karą. Tarptautinės teisės požiūriu, be abejo, nebuvo reikalingas formalus karo paskelbimas ir 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatyvi nota žymėjo agresiją prieš Lietuvą ir papildomų kariuomenės dalių įvedimas de facto ženklino karo bei okupacijos pradžią. Tačiau be oficialaus karo paskelbimo prasideda įvairiausios prievartinio užgrobimo interpretacijos, iš kurių išeitų, kad lyg Sovietų Sąjungos ir Lietuvos karo nebuvo. Šio pavyzdys ir yra dabartinės Rusijos istorikų teiginiai apie Sovietų Sąjungos veiksmų teisėtumą, pasiremiant tarptautine teise bei dvišalėmis sutartimis, neigiamus reiškinius priskiriant „stalininėms socializmo deformacijoms“. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Aktas nemini karo būsenos ir taikos sudarymo būtinybės. Iš to seka, kad, tarpusavyje nekariavus, negalima sudaryti ir taikos. Visi istoriniai įvykiai tėra paprastas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos tarpusavio politinis nesusitarimas ar nesusipratimas, išsprendžiamas pasirašant naujas tarpusavio sutartis (1991 m. rugpjūčio mėn. Lietuvos Respublikos sutartis su Rusijos Federacija – Sovietų Sąjungos, Sovietų Rusijos, Rusijos imperijos teisių perėmėja). Galiausiai pretenzijas į Lietuvą sovietai grindė ir strateginiais sumetimais. Visos ekspansijos pretenzijos savo ruožtu buvo pristatomos kaip gynybos ir valstybės saugumo būtinybė. Šiandien ši absurdiškiausia pretenzija gana rimtai bandoma realizuoti jei ne tarptautinėje politikoje, tai bent ideologinėje kovoje.

Galima, aišku, iki begalybės vertinti ir aiškintis „nuomones“, bet dėl tų nuomonių, manau, atėjo metas Lietuvos valstybei pareikšti faktus: 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuva pasirinko neutralumą Antrajame pasauliniame kare, o tapusi agresorių auka, atsidūrė karo būsenoje su Vokietija, nacinės Vokietijos teisių perėmėja, ir Rusija, SSRS teisių perėmėja. Sudarius taikos sutartis su minėtomis valstybėmis visos pretenzijos bus atmestos arba bus pripažintos teisėtomis ir taps teisinėmis normomis dvišaliuose santykiuose.

© 2007 „XXI amžius“