Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Likimo kryžkelėse“

Algis Augustaitis Zitos BELIAUSKIENĖS nuotrauka

Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos renginių salėje vyko Juozo Augustaičio knygos „Likimo kryžkelėse“ pristatymas.

J.Augustaitis gimė 1921 m. kovo 11 d. Kiaulupiuose, Sintautų valsčiuje. Tai buvo puikus Lietuvos ūkininkas, tremtinys, politinis kalinys, statybininkas, rašytojas bei poetas. Trim tame krašte gimusiems Augustaičių šeimos vaikams teko skirtingi likimai: Juozui – kančios kupina tremtis, nepalaužusi iki skausmo idealizuotos meilės gimtinei ir artimiesiems; Marytei – karo metų emigracija, lėmusi nuolatinį tėvynės ilgesį gyvenant svetimoje šalyje; Jonui – pareiga gelbėti brolį ir sovietinis pedagogo darbas bei meilė lietuvių kalbai.

Mintį įprasmina akmenyje

Eugenijus Šidlauskas paminklu nori įamžinti pokaryje kritusių kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą

Raguvos miške 1953-iaisiais kartu su kitais kovotojais už Lietuvos laisvę krito Stasys Šidlauskas, palikęs našlaičiais tris savo vaikus. Toje vietoje buvo pastatytas kryžius.

S.Šidlausko sūnus Eugenijus, kaip per rūką prisimenantis tėvą, kadangi jo neteko būdamas penkerių metų, sumanė įamžinti jo atminimą, kartu taip pagerbti ir kitus žuvusius partizanus. Tokią mintį jis puoselėjo ilgai. Galimybė tai padaryti atsirado, kai Marijonavos kaime pradėjo savo verslą ir ėmė gaminti paminklus. Tačiau neturėjo įrangos, su kuria miške būtų galima apdirbti akmenį. Įsigijus generatorių, neliko ir šios kliūties.

Skaidraus skambesio žodis

Danutė Kasperavičienė, ilgai rašiusi tik sau, džiaugiasi išdrįsusi prabilti viešai

Pašauki vėją,

Kad jis pagautų

Ir išnešiotų

Mano žodžius,

Kad apdalintų

Pačiais gražiausiais

Laukų ir miško

Visus medžius.

Danutė Kasperavičienė

Neseniai Zanavykų krašto muziejuje vyko literatės girėniškės Danutės Kasperavičienės kūrybos vakaras „Čia čiulba žodis“. Muziejuje susirinkę Danutės skambaus žodžio gerbėjai negailėjo jai šiltų ir prasmingų linkėjimų.

Moteris, ketvirtį amžiaus dirbusi bibliotekoje, sako, kad ne kiekvienam skirta tokia laimė – šviesti, šviestis, skaityti, mokytis, kurti ir rašyti. D.Kasperavičienė ilgai rašė tik sau, o kūrybą kartais paskaitydavo kolegėms bibliotekininkėms ar seseriai, o dabar ji džiaugiasi išdrįsusi prabilti viešai. Nors Danutė teigė, kad bijo pasirodyti ne tokia, kokios tikisi skaitytojai, jos skaitomas eiles publika priėmė itin šiltai, o jai pačiai negailėjo šiltų ir palaikančių žodžių.