Atnaujintas 2007 rugpjūčio 22 d.
Nr.62
(1559)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kartais atrodo, kad gyvenu ne Lietuvoje

Gintaras VISOCKAS

Ilgametė Sąjūdžio sekretorė
Genutė Vaišnorienė įsitikinusi,
kad šią organizaciją kai kurios
valdžios įstaigos nepelnytai
ignoruoja bei sąmoningai
trukdo jos veiklai
Autoriaus nuotrauka

Rytoj, rugpjūčio 23 dieną, minint Stalino–Hitlerio sąmokslo 68-ąsias metines, Lietuvos Sąjūdis kviečia susitelkti pilietinei akcijai sostinėje Vilniuje. Šv. Mikalojaus bažnyčioje 17 valandą bus aukojamos šv. Mišios, o po jų bus organizuojama eisena prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur 18 val. prasidės minėjimas. Po mitingo žmonės kviečiami Gedimino kalne prisiminti prieš 18 metų surengtą įspūdingąjį Baltijos kelią. Kaip teigiama Sąjūdžio kvietime, Molotovo–Ribentropo pakto pasmerkimo renginiuose kalbės sesuo Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas, prof. Vytautas Landsbergis. Sumanymas – džiugus ir sveikintinas. Organizatoriams belieka palinkėti gero oro ir dalyvių gausos. Tegul į mitingą susirenka šimtatūkstantinė minia laisvės, tiesos, darbo ištroškusių lietuvių. Kaip ir pačioje Atgimimo pradžioje. Bet šimtatūkstantinio mitingo sušaukti tikriausiai jau nepavyks. Nei rytoj, nei po metų. Ir organizatoriai čia niekuo dėti. „Toks gyvenimas“, – lengviausiai būtų atsakyti į klausimą, kodėl. „Gyvenimas dažnusyk neteisingas“, – galimas ir toks pasiteisinimas.

Lietuviai – karalių tauta?

Žinoma, gyvenimas teka savo vaga, ir jei rytoj nesugužės itin gausus būrys žmonių nei prie A.Mickevičiaus paminklo, nei prie Gedimino kalno papėdės, matyt, kitaip ir negali būti. Ir vis dėlto bus labai skaudu, jei į renginį susirinks vos keli šimtai žmonių. Ne vien dėl to, kad tada iš mūsų šaipytųsi rusiškos televizijos, piktdžiugiškai tvirtindamos, esą lietuviams jau nė motais nei Molotovo-Ribentropo paktai, nei Baltijos kelio didybė, nei kiti Lietuvai gyvybiškai svarbūs klausimai. Sąjūdžio vardas šiandien kelia dvejopą jausmą. Kokios didingos, prasmingos, gausios anuomet buvo Sąjūdžio organizuotos akcijos! Kas neprisimena taikių šimtatūkstantinių mitingų Vingio parke, Katedros aikštėje, prie Seimo rūmų? Pasaulis buvo maloniai nustebęs, regėdamas šimtatūkstantinę minią, giedančią „Lietuva brangi“ arba „Lietuva – Tėvyne mūsų“. O kas neprisimena Baltijos kelio, gyvąja grandine nusidriekusio tūkstančius kilometrų nuo Vilniaus iki pat Talino? Tądien mums pavydėjo visi – prancūzai, britai, vokiečiai, amerikiečiai, ukrainiečiai, čekai... Po įspūdingojo Baltijos kelio pasaulis mus rodė kaip pavyzdį – štai kokia turi būti susitelkusi, vieninga, drausminga nacija. Tik tada įmanoma įveikti priešą. Prisimenu, kaip vienas užsienio žurnalistas mus vadino karalių tauta, mat šitaip mus kadaise yra apibūdinęs Popiežius, kai Žalgirio mūšio lauke įveikėme kryžiuočių galybę.

Tik rusas gali išgelbėti?

Šiandien belieka liūdnai atsidusti. Tas labai gražus, prasmingas, su niekuo nepalyginamas laikotarpis, vadinamas Sąjūdžio laikas, daugiau niekada nebepasikartos. Atvirai kalbant, ir nereikėtų, kad pasikartotų. Naivu manyti, jog Sąjūdis šiandien gali būti toks pat didingas, kaip ir prieš keliolika metų, Atgimimo pradžioje. Viskam savas laikas. Antrą sykį į tą pačią upę neįbrisi. Tačiau kad ir problemų, keliančių pavojų lietuvių tautos egzistencijai, – nė kiek ne mažiau nei anuomet, 1988-aisiais, kai kilo pirmieji spontaniški mitingai, ir niekas, nė patys išmintingiausi analitikai, negalėjo pasakyti, kiek dar ilgai išsilaikys Sovietų Sąjungos imperija. Kad ir kur pažvelgsi, ten bėdos, rūpesčiai. Ne ką mažesni nei anuomet.

Net plaukai stojasi piestu, kiek dar daug nenuveiktų darbų. Mokyklose vaikai atmestinai mokomi lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Po Nepriklausomybės atkūrimo jau užaugo nauja karta, kuriai, atidžiau žvelgiant, mažai berūpi lietuviški reikalai, kuri, atvirai kalbant, nežino net to, ką mes žinojome, gyvendami rusiškos priespaudos metais. Į užsienį skalsesnės duonos ieškoti išvyko per pusę milijono mūsų tautiečių. Išvažiavo ne todėl, kad ten jiems būtų mieliau, o dėl to, jog čia, Lietuvoje, nebepajėgia išmaitinti nei savęs, nei šeimos. Deja, lietuviai verslininkai bei mūsų valdžia dėl to labai nepergyvena. Juk galima pasikviesti darbininkų iš Baltarusijos ar Rusijos. Beje, tokiems „svečiams“ juk ir mokėti tektų mažiau nei saviškiams. Tad vadovaujamasi vien ekonominiais sumetimais. Nūnai į Seimą išsirenkame būtent tokius parlamentarus, kurių save gerbiantis gaspadorius nepriimtų net patiems primityviausiems darbams atlikti. Maža to – į valdžią mes jau mielai renkame kitataučius, tokius kaip Viktoras Uspaskichas, naiviai tikėdami, kad tik rusas gali išgelbėti Lietuvą nuo korupcijos, menkų atlyginimų, išdavysčių. Dar taip neseniai išsivadavome iš sovietų imperijos, kurioje dominavo rusai, o dabar, vos tik atkutę, imame tikėti uspaskichų pasakėlėmis.

Patys darkome lietuvių kalbą

Užuot pradėję puoselėti lietuvių kalbą, ją imame darkyti, sakydami, jog užsieniečių vardus ir pavardes privalome rašyti kaip tik papuola, tik ne lietuviškai. Dar visai neseniai pergyvenome, kad Maskva draudžia lietuviškoje „Tiesoje“ ar „Komjaunimo tiesoje“ kelti mums, lietuviams, aktualius klausimus, dabar gi susitaikėme su mintimi, jog šiandieninei išties nepriklausomai žiniasklaidai lietuviški klausimai iš viso nerūpi. Sovietinės priespaudos metais sugebėjome sukurti ne tiek jau mažai lietuviškąjį patriotizmą puoselėjančių filmų, sakykim, „Herkų Mantą“. Šiandien, regis, sudarytos visos sąlygos kurti dešimtis daugiaserijinių nuotykinių filmų tiek apie kovas su kryžiuočiais, tiek apie sukilėlių grumtynes su carine Rusija, tiek apie pokario partizanų mūšius Lietuvos miškuose, o sugebėjome pastatyti tik vieną filmą – „Vienui vieni“. Kadaise Lietuvos vardą visame pasaulyje garsinęs žymus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis Vilniuje pastatė puikius, įspūdingus rūmus, kur galima rengti ištaigingiausius priėmimus, konferencijas, paskaitas. Tačiau tą pastatą pavadino ne lietuviškai, o angliškai – „Forum Palace“. Kada pirmą kartą prabilome, esą Lukiškių aikštėje turi būti pastatytas didingas Nežinomo kareivio paminklas, primenantis apie mūsų kovas su visokiausio plauko okupantais? Tokio paminklo iki šiol nėra. Lenino skulptūrą išrovėme antai jau kada, o aikštė vis dar tuščia... Kiek daug neatliktų darbų! Kas juos nuveiks?

Nenuveiktų darbų sąrašas

Rugpjūčio 23-iosios išvakarėse būtent apie nenuveiktus darbus kalbėjausi su Sąjūdžio tarybos nare, Sąjūdžio sekretore Genute Vaišnoriene. G.Vaišnorienė – kaunietė, į Vilnių gyventi atsikėlusi tik prieš dešimtmetį. Iš to dešimtmečio, praleisto sostinėje, penkerius metus darbuojasi Sąjūdyje. Ji džiaugiasi, kad likimas ją atvedė dirbti kartu. Ji dėkinga, kad dabartinis Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas ją pakvietė ateiti į Sąjūdį. Ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios organizacijos. Tačiau pokalbis nebuvo itin linksmas, nes kalbėjomės būtent apie nenuveiktus darbus. Kai kurios valdžios institucijos net nesiteikia atsakyti į Sąjūdžio pirmininko R.Kupčinsko ir kitų Sąjūdžio tarybos narių pateiktus paklausimus. Jei Generalinė prokuratūra, Vyriausybė dar teikiasi bent jau atsiųsti formalų, abstraktų paaiškinimą, kodėl, sakykim, į kalėjimą uždarytas buvęs rezistentas Algirdas Petrusevičius, kodėl ruošiamasi leisti rudenį gėjams ir lesbietėms Vilniuje surengti savo suvažiavimą, kodėl mūsų teismai, skirtingai nei Europoje, iki šiol neturi visuomeninių tarėjų institucijos, tai Prezidentūra, Valdo Adamkaus vadovaujama, labiausiai ignoruoja sąjūdiečius. Neatsiunčia net formalaus, abstraktaus laiško. Apsimeta, kad paklausimo iš viso nebūta. Pasirodo, šiandien prie pastato Gedimino g. 1, kur ir anksčiau, ir dabar įsikūrusi Sąjūdžio būstinė, nėra net paminklinės lentos, menančios garbingą Sąjūdžio vardą. Tarsi Sąjūdžio niekad nė nebūta. Vilniaus miesto valdžiai jau seniai nusiųstas prašymas dėl paminklinės lentos atidengimo ant pastato Gedimino g. 1 sienos. Sostinės tarnautojai atsiliepė, esą Sąjūdžio prašymas nagrinėjamas. Tačiau garantijų, jog leidimas bus duotas, jog bus skirtos ir lėšos, – nėra. Sąjūdžio sekretorė G.Vaišnorienė prisipažino, kad ir lėšų, skirtingai nei kitos visuomeninės organizacijos, Sąjūdis iš valdžios negauna nė cento. O neturint pinigų net būtiniausioms reikmėms sunku nuversti kalnus. Tiesa, Gedimino Kirkilo Vyriausybė neseniai skyrė keliolika tūkstančių litų. Tačiau šis gestas buvo daugiau priverstinis nei nuoširdus. Mat tame pačiame pastate, kur įsikūręs Sąjūdis, dirba Airijos ambasada. Tad pinigai buvo duoti greičiausiai tik tam, kad sąjūdiečiai turėtų už ką pakeisti supuvusius langų rėmus – kad tie vėjo perkošiami, vos besilaikantys langai nešiurpintų užsienio šalies ambasados darbuotojų.

„Man kartais atrodo, kad gyvenu ne Lietuvoje“, – šitaip kalbėjo Sąjūdžio sekretorė G.Vaišnorienė. Ir ji tūkstantį kartų teisi. Itin ilgas nenuveiktų darbų sąrašas byloja, kad dar per anksti švęsti pergalę. Rytdienos renginiai parodys, kiek daug lietuvių jaučiasi gyveną ne Lietuvoje. Rugpjūčio 23-iosios mitingai parodys, ar užtektinai turime jėgų, galinčių Lietuvą vesti lietuvišku keliu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija