Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Valentiną Ardžiūną prisimenant

Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė

Valentinas Ardžiūnas

Į Tave juk ir mano takai!..

Išklausyk! Vienas Tu man likai,

O sunku, kada nieks nesupranta.

(...)

Vien stiprieji, kur eina pirmi,

Tave regi. Siela jų rami

Dabarties neregėjimo kaina.

Nemari jų galia įstabi:

Tu žvaigžde jųjų žygį stebi,

Tavo veidas netemdomas švyti...

Tai Valentino Ardžiūno išpažinimas, parašytas gūdžiais 1953 metais Abeze (Komijos ASSR). Jam tada ėjo dvidešimtieji. Tuomet jis keliavo savo pirmą lagerių kelią, pradėtą septyniolikos.

1957-aisiais prasidėjo antrasis...

Daug kam Valentinas Ardžiūnas nežinomas, net negirdėtas poetas. Tiems, kurie jį pažinojo iš arčiau, jis – savo kartos vėliavnešys, „giedantis akmenų giesmę“, tada, kai to laiko „pranašai“ ir didelė tautos dalis tylėjo, teikęs žmogiško buvimo atramą pavargusiems nuo aplinkui siautėjančio brutalumo ir dviveidystės. Žmogus, sugebėjęs suderinti savyje jautrų lyriką ir nepalaužiamo kietumo karį, – sąmoningo brandaus krikščionio buvimo visuomenėje pavyzdys.

Šią vasarą Valentinas baigė savo žygį žemėje. Tyliai. Nepastebimai. Iki galo išlikdamas ištikimas tikrosioms vertybėms, kurios nesuderinamos su pigiu populiarumu, trumpalaike sėkme ar pripažinimu. Bet tie tikrieji dalykai negali likti nepastebėti. Jie mūsų gyvenimui suteikia prasmę ir skonį. Išgirsti tai, ką Valentinas pasakė savo poezija, savo laikysena, savo gyvenimo pasirinkimais, yra mūsų, likusiųjų gyventi, pareiga. Ir pasidalyti su kitais. Jo gyvenimo pavyzdys gali padėti atpažinti dabar kylančius gyvenimo iššūkius. Savotiškai teisus buvo Ralfas Emersonas, sakydamas, kad istorijos, tiesą sakant, nėra – yra tik biografijos.

* * *

Pirmą kartą pamačiau Valentiną prieš keturiasdešimt metų, kai buvau maža mergaitė. Mano tėvai tada gyveno Kazlų Rūdoje tarp miškų, vildamiesi pabėgti nuo nesibaigiančio KGB persekiojimo, nuo nuolatinių nemalonumų. Tai buvo laikotarpis, kai klestėjo brežnevinė gamyba, visi buvom spaliukais ir pionieriais, chore privalomai dainavome Leniną šlovinančias dainas. Antroje klasėje atsirado keletas naujokų, kurie kažkodėl sunkiai kalbėjo lietuviškai, nors vardai ir pavardės nesiskyrė nuo mūsiškių. Kartais jie užsimindavo apie šaltas Sibiro žiemas, bet ir jie, ir mūsų mokytoja kažkaip reikšmingai nutildavo, kai mes užklausdavome, iš kur jie atvykę. Mes per daug nesigilinom. Visi dirbo ištisą savaitę, t. y. šešias dienas valdžiai, o septintoji likdavo apsikuopti namuose.

Tą sekmadienį tėvai visą pusdienį skalbė. Apie pietus užlipo ant aukšto džiauti. Tuo metu ir pasibeldė kažkoks nepažįstamasis. Vidutinio ūgio, truputį šlubuojantis, šviesus, melsvų gilių akių. Šiltai pasisveikino, prisistatė ir ėmė kalbėtis su mumis, vaikais. Nustebino pokalbio pobūdis. Svečias kalbėjo ne kaip su mažiukais, bet kaip su lygiaverčiais, mąstančiais žmonėmis. „O aš ateinu iš jūsų miestelio bažnyčios, buvau šv. Mišiose“, – dalijosi svečias su manimi ir broliu. „Nejaugi mūsų miestelyje yra bažnyčia?“ – pagalvojau, nes bažnyčia tarsi neegzistavo mūsų gyvenime. Mokykloje tai buvo tabu. Namuose tėvai buvo įsitikinę, kad mes per maži tokiai temai, nes mama dirbo mokytoja. „Malonus žmogus, – pagalvojau. – Bet kažin kaip tėvai sureaguos, kai jį pamatys?“ Ir staiga išgirstu be galo džiaugsmingą tėtės balsą: „Ką aš matau?! Valius! Valius!“ Pasirodo, grįžęs antrąsyk iš kalėjimo, Valentinas nusprendė aplankyti savo draugus, kuriuos pažino, pirmą kartą būdamas lageryje. Vienas iš jų buvo mano tėtė. Prie pietų stalo aš išgirdau daugybę dalykų, kurių niekada anksčiau nežinojau: apie okupaciją, apie Sibirą, apie kitus kartu kalėjusius. Bekalbant ėmė temti. Šviesos nedegėm. Kažkaip nejučia tėtė prisiminė poeziją. Valentinas atvertė galvą ir ėmė deklamuoti savo eiles. Aš niekada nebuvau girdėjusi tokios poezijos. Ji liejosi vaizdais apie miškuose žūstančius partizanus, apie motiną, besiilginčią kalėjime kenčiančio laisvę gynusio sūnaus...

Kai grįžome palydėję Valentiną į traukinį, tėtė daug pasakojo man apie jį. Tada sužinojau, kad Valentinas į kalėjimą pirmą kartą pateko septyniolikos už kažkokias nuotraukas, kurios KGB atrodė labai grėsmingos. Tėtė pasakojo, kad kalėjimo sąlygos palaužė ne vieną stiprų vyrą, o Valentinas tada buvo toks jaunutis, lyrikas. Badas, šaltis, siaubingos sąlygos padarė savo. Valentinas susirgo tuberkulioziniu osteomielitu. Atsivėrė negyjančios žaizdos, per kurias nuolat išpūliuodavo kaulo gabaliukai. Viena koja sutrumpėjo. Kaip Valius įveikė ligą, iki šiol man, gydytojai, lieka neaišku. Bet taip įvyko. Turėdamas vieną trumpesnę koją, jis buvo eiklesnis už sveikuosius, tinklinį žaisdavo geriau už juos. Valius ne tik fiziškai sugebėjo atsispirti. Baisiausiai alinanti buvo dvasinė aplinka. Politiniai kaliniai sėdėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Vietoj universiteto studijų septyniolikmetis, kurio poeziją mokytojai vertino geriau negu toje pačioje mokykloje besimokančio Justino Marcinkevičiaus, turėjo klausytis žmogišką orumą žeminančių prižiūrėtojų patyčių ir žmogžudžių keiksmažodžių.

O šerkšno spygliai pamažu išauga ir įsminga,

Klastingas speigas gyvate prisėlina ir gelia.

Ir būtų juoda, būt klaiku, ir būtum nelaimingas,

Jei neturėtumei gyvos sūnaus ir kario galios

                 (Naktis, 1953)

Tos sunkiai protu suvokiamos gyvosios galios Valentinas neprarado. Jis ėmė mokytis kalbų. Kiek kalbų jis išmoko kalėjime, kiek vėliau – nežinau. Žinau, kad jų mokėjo labai daug. Tuomet, kai dauguma mūsų mokėjo tik dvi – lietuvių ir rusų – jis žinojo ne tik Vakarų Europos ir Pabaltijo, bet ir Užkaukazės, ir net kai kurių Vidurio Azijos respublikų kalbas. Pastarųjų žinojimas ir gebėjimas išversti poeziją į lietuvių kalbą buvo unikalus dalykas. Ėjo gandas, kad tų tautų kultūrinių dekadų Lietuvoje metu (tai buvo TSRS gyvenimo dalis) valdžios atstovai buvo priversti pasinaudoti Valentino sugebėjimais, nes neturėjo pasirinkimo. Tokiu būdu jis sugrįžo į studijas Vilniaus universitete, iš kur buvo paimtas 1957 metais ir pasodintas į kalėjimą antrą kartą, nes negalėjo tylėti, suvokdamas, jog tylėti kartais reiškia padėti tiems, kurie meluoja. „Kas pakenčia neteisybę, tas irgi kaltas, nes tuo ją remia“ (Rabindranatas Tagorė).

Koks svarbus buvo tuometinis Valentino apsilankymas, galiu suprasti tik dabar, kai sovietmetis jau praeityje ir galima jį analizuoti. Vienas iš reikšmingiausių sovietinės sistemos siekių buvo įgąsdinti ir izoliuoti, sunaikinti žmogiškus jausmus ir priversti nepasitikėti vienas kitu. Tokiu būdu stengtasi sutraukyti žmogiškus ryšius visuomenėje. Valentinas nepasidavė nužmoginančiam sistemos poveikiui. Pirmas jo žingsnis po kalėjimo vedė į tų ryšių atgaivinimą.

Po kiek laiko sužinojome, kad Valentinas vedė. Jo žmona kilusi iš garsios ir labai garbingos Ladigų giminės. Ypatingą dėmesį jiedu skyrė savo sūnums Simui ir Jonui.

Bėgo metai. Keitėsi KGB taktika. Nebetrėmė į Sibirą, tik pavienius sodino į kalėjimą, bet įbauginti ir asmenybėms laužyti buvo naudojamos kitos priemonės. Parašę iš privalomojo „Mokslinio komunizmo“ egzamino dvejetą, man neišdavė gydytojos diplomo ir neleido dirbti pagal paskyrimą. Taip KGB susidorojo su manimi ir baudė už nepaklusnumą. Įsidarbinau laborante Vilniuje. Didžiausios paramos sulaukiau iš Valentino ir jo šeimos. Jie priėmė mane kaip savo šeimos narį. Iš jų sulaukiau visokeriopo palaikymo, kuris man tada buvo taip reikalingas, nes buvau jauna, nepatyrusi rimtesnių gyvenimo išbandymų. Dar svarbiau, kad galėjau mokytis šilto, nuoširdaus, žmogiško dalijimosi, praėjau tikruosius pasaulėžiūros formavimo universitetus.

Valentinas dalijosi savo gyvenimo apsisprendimų patirtimi, savo kelione, atrandant ryšį su Aukščiausiuoju.

Nenuveski į naktį mane,

Nepalaidok dvejonių dugne,

Nepasiekus to šventojo kranto,

Kur dygliuoti galiūnų keliai.

O aš eisiu tada atkakliai,

Aš tikėsiu, ieškosiu, ateisiu.

           (Tikiu, 1953)

Rašydamas šiuos žodžius Valentinas laikė save netikinčiu. „Nenorėjau apmeluoti nei tikėjimo, nei savęs“, – paaiškino jis vėliau. Labiausiai gyvenime jis nekentė melo, netikrumo. Tiems, kurie nevengė meluoti aplinkiniams, o dažnai ir patys sau, kurie norėjo pasipuikuoti savo pranašumu ir pasirodyti daug gražesniais negu buvo, jis tapdavo negailestingai kandžiu. Su juo bendraudamas kažkaip apsivalydavai nuo netikrumo. Po to, kai Valentinas iš naujo atrado Dievą, jo santykis su Aukščiausiuoju buvo ypatingas: „Kalbėti nebereikia, užtenka b ū t i Jo Akivaizdoje, patirti Jo artumą, alsuoti Juo“. Ir, žinoma, gyventi pagal Jo mokslą. Aš stebiuosi Valentino sugebėjimu per visą gyvenimą išlikti laisvu. Laisvu nuo dviejų pagrindinių priklausomybių, kurioms retai kas atsispiria: troškimo turėti daug pinigų ir siekio valdyti kitus.

Valentino šeimos namai visada buvo kuklūs. Juose buvo jauku, dvelkė ypatinga šiluma ir kultūra, bet neįmanoma buvo užtikti juose jokių prabangos blizgučių. Didelių pinigų, prabangos, aukštų postų ir visuotino pripažinimo Valentinas ir jo žmona niekada nelaikė vertybe. Santykiuose su kitais jis labiausiai vertino tikrumą, paprastą, žmogišką ryšį. Nepuldavo su mokymais ar patarimais. Pasisodins, išklausys, pasiūlys ypatingosios savo arbatos, kurios gardumui negalėdavo prilygti niekas. Tars keletą žodžių, kurie niekada nebuvo banalūs, kurių prasmę nešiosiesi gal visą gyvenimą. Viso bendravimo metu jis išlikdavo savimi ir kviesdavo kitą savimi būti. Taip pamažu tarp lygiaverčių asmenų užsimegzdavo žmogiškas ryšys. Gera. Paprasta. Ko taip reta mūsų bendravimuose... Augindamas sūnus nesistengė, kad jie taptų žymiais, turtingais ar reikšmingais žmonėmis. Daug svarbiau jam buvo, kad sūnūs turėtų stuburą gyvenime, kad mylėtų Lietuvą. Ne žodžiais, žinoma, bet iš tikrųjų. Manau, kad būtent dvasinio pagrindo stoka žmonėse ir yra didžiausia šiandieninių Lietuvos nelaimių priežastis.

Būdamas laisvas, jis pats, niekieno neverčiamas ir neraginamas, prisiėmė didžiulę atsakomybę. Pagrindinis siekis iki ir po Nepriklausomybės atgavimo, kai jis tapo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotoju, buvo dirbti Lietuvai ir jos žmonėms. Tam jis atidavė visą savo energiją, visas jėgas ir visą sveikatą. Tiesiog sudegė, negailėdamas savęs. Paskutiniai gyvenimo metai buvo ištisinė kova su liga. Ištikimiausiu bendražygiu iki paskutinės minutės buvo jo žmona, subtilaus ir ištvermingo rūpinimosi kitais pavyzdys.

* * *

Lietuvos vėliava ant Valentino karsto bylojo apie viso jo sąmoningo gyvenimo ištikimybę tauriam idealui – Tėvynei. Simboliška, kad Valentinas Ardžiūnas iškeliavo 2007 m. liepos 6-ąją, Valstybės dieną. Savo gyvenimu jis ištarė Lietuvos istorijai žodį savo kartos vardu. Taip, buvo šiame istorijos etape žmonių, kurie neišmainė savo talento už okupanto pasiūlytą pripažinimą. Pasakė žodį, nemeluotą, neparduotą. Ar išgirs šį žodį ateities kartos? Ar suvoks jo prasmę? Ar tęs? Ar išliks?

Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

© 2007 „XXI amžius“