Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius Pijus XII: kelyje į šventumo patvirtinimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pijus XII

Kanonizacijos bylos relatorius jėzuitas kunigas Pėteris Gumpelis

Į apklausą vedamas buvęs SS generolas Karlas Volfas, kuriam Hitleris buvo nurodęs pagrobti popiežių Pijų XII

Kanonizacijos byloje įveiktas naujas etapas

Šių metų rudenį sukankant jau keturiasdešimt metų nuo Dievo tarno popiežiaus Pijaus XII (1876–1958) kanonizacijos bylos pradėjimo, tarptautinėje katalikų bendruomenėje ir žiniasklaidoje vėl pradėta domėtis šio proceso vedimu. Nors dėl iškilusių (galbūt dirbtinai sukurtų) kontroversijų, susijusių su Šventojo Tėvo veikla Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) laikotarpiu, būta nusiskundimų, kad kanoninis tyrimas dėl jo galimo paskelbimo Bažnyčios palaimintuoju ir šventuoju yra „įšaldytas“, tačiau bylos relatorius jėzuitas kunigas Pėteris Gumpelis teigia, jog įvykiai klostosi normalia eiga.

Neseniai duotame interviu Lenkijos katalikų savaitraščiui „Niedziela“ tėvas P.Gumpelis priminė, kad gegužės mėnesį Šventųjų skelbimo kongregacija savo sesijoje rekomendavo paskelbti, jog popiežius Pijus XII herojiškai išgyveno krikščioniškąsias vertybes. Jeigu šią rekomendaciją dekretu patvirtins popiežius Benediktas XVI, tai kandidatas į Bažnyčios altoriaus garbę bus paskelbtas „garbinamu“ ir jo beatifikacijai teliks pripažinti stebuklą, įvykusį meldžiant kandidato užtarimo.

Sprendimą dėl Dievo tarno Pijaus XII gyvenimo herojiškumo Šventųjų skelbimo kongregacijos nariai – apie 30 kardinolų, arkivyskupų ir vyskupų iš Italijos, Ispanijos, Portugalijos, Meksikos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų – balsavimu priėmė įvertinę dar 2004 metais Vatikanui pateiktą vadinamąją „positio“ medžiagą. Tai didelis šešių tonų (3000 puslapių) istorinių dokumentų ir prisaikdintų liudytojų apklausos rinkinys, kuriuo remiantis kanonizacijos bylos rengimo komisija išreiškė savo poziciją dėl Pijaus XII gyvenimo šventumo.

Nors spaudoje buvo pasirodę pranešimų, jog kai kurie Šventųjų skelbimo kongregacijai priklausantys kardinolai minėtame susitikime neva balsavo „prieš“ ir ragino kanonizacijos procesą pristabdyti iki „palankesnio klimato“, tačiau bylos tyrimą prižiūrintis kunigas P.Gumpelis patvirtino, jog balsavimas buvo „vieningas ir visiškai pozityvus“. Nors kai kurie asmenys ir organizacijos atkakliai bando primesti nuomonę, kad popiežius Pijus XII dėjo nepakankamai pastangų gelbėjant nacių persekiojamus žydus, tačiau dokumentai, liudijimai ir ekspertų analizė patvirtina visiškai ką kitą. Būtent jais remdamasis popiežius Jonas Paulius II viename 1987 metų susitikime su žydų lyderiais sakė, kad Pijus XII „giliai išgyveno tą žydų tautos tragediją ir veiksmingai darbavosi jiems padėdamas per Antrąjį pasaulinį karą“.

Tvirta apaštališkojo nuncijaus pozicija

Ryškus incidentas šiuo atžvilgiu praėjusio pavasario balandžio mėnesį buvo iškilęs Izraelyje, kai apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Antonijus Frankas nenorėjo dalyvauti metinėje holokausto minėjimo ceremonijoje, vykusioje Jad Vašem nacionaliniame muziejuje. Tame nacių nusikaltimų aukų muziejuje dar 2005 metais eksponuota didelė popiežiaus Pijaus XII fotografija su įžeidžiančiu užrašu, kalbančiu apie neva Šventojo Tėvo buvusį „tylėjimą“ ir „neutralumą“ vykdytų žudynių akivaizdoje. Dėl šio įrašo jau buvo protestavęs ankstesnis nuncijus arkivyskupas Pietras Sambis, o dabartinis Vatikano atstovas savo privačiame laiške Jad Vašem atstovybei pripažino, kad jam būtų sunku dalyvauti iškilmėje, kol nebus pakeistas visą Katalikų Bažnyčią skaudinantis ir istoriškai klaidingas įrašas.

Nors arkivyskupas A.Frankas norėjo šį reikalą tvarkyti diskretiškai, tačiau Jad Vašem muziejaus vadovas Avneris Šalevas nuncijaus laišką perdavė spaudai, ir jis buvo priverstas viešai išdėstyti savo poziciją. Publikuotame pareiškime arkivyskupas A.Frankas priminė dėl ankstesnio Vatikano atstovo pastabų, kad turi būti ištaisytas neigiamas popiežiaus Pijaus XII vertinimas arba pašalinta jo fotografija, bet tai nebuvo padaryta.

Apaštališkasis nuncijus nurodė, kad užrašas po Popiežiaus fotografija neatitinka istorinės tiesos ir tėra tik jos interpretacija, kuri gali ir turi būti ištaisyta. „Mes gerai žinome tuos, kurie visa tai mato vienpusiškai, tačiau gausi dokumentacija ir solidūs istoriniai tyrimai patvirtina, kad visa Katalikų Bažnyčia ir popiežius Pijus XII veikė gelbėjant žydus“, – teigė arkivyskupas A.Frankas. Jis priminė žymaus Didžiosios Britanijos žydų tautybės istoriko Mertino Gilberto, daug rašiusio apie Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą, publikacijas, kuriose patvirtinama, kad Pijus XII darė viską, kas tuo metu buvo įmanoma.

Pažymėtina, kad šią apaštališkojo nuncijaus poziciją parėmė ir daugelis žydų organizacijų, netgi Bažnyčios atžvilgiu gana kritiškas Antidefamacijos lygos vadovas Abramas Foksmanas, kuris pažymėjo, jog įrašas po Pijaus XII fotografija yra nepriimtinas, nes perdėtai radikalus. Pagaliau Jad Vašem direktorių tarybos pirmininkui A.Šalevui atsiuntus arkivyskupui A.Frankui oficialų raštą, kuriame pažadėta peržiūrėti įrašą po popiežiaus Pijaus XII fotografija, nuncijus pakeitė savo sprendimą ir dalyvavo holokausto minėjimo renginyje.

„Mano akcijos tikslas buvo nenusišalinti nuo celebracijos, bet sutelkti dėmesį, kokiu būdu ten pristatomas Popiežius, – sakė arkivyskupas A.Frankas Vatikano radijui. – Šis mano tikslas buvo pasiektas, ir neliko priežasčių nedalyvauti ceremonijoje“. Pažymėtina, kad Jad Vašem muziejuje yra taip pat daug medžiagos, pasakojančios, kaip daugelis katalikų dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių gelbėjo žydus baisiojo holokausto laikotarpiu netgi rizikuodami savo gyvybe.

Pijaus XII magisteriumo ir pastoracijos vertingumas

Tai, kad Šventasis Sostas dabar su deramu rimtumu žiūri į daugeliui pasaulio katalikų rūpimą popiežiaus Pijaus XII kanonizacijos reikalą, patvirtino Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės kalba, pasakyta birželio pradžioje pristatant žinomo italų žurnalisto Andrea Tornielio knygą „Pijus XII. Žmogus Petro soste“. Kardinolas T.Bertonė atkreipė dėmesį, kad sukurtos „juodosios legendos“ apie popiežių Pijų XII pasekmė, be kita ko, yra ir ta, jog, provokuojant klaidingą ideologinę nuostatą, neva „Šventasis Tėvas buvo abejingas persekiojimų aukoms, yra nuvertinami jo magisteriumo ir pastoracinės veiklos išskirtiniai nuopelnai.

Popiežius Pijus XII savo liturgine enciklika ir Šventosios savaitės apeigų atnaujinime laikytinas tikruoju II Vatikano Susirinkimo vykdytų permainų pirmtaku, sakė Vatikano valstybės sekretorius. Jis taip pat pabrėžė popiežiaus Pijaus XII suformuluotas doktrinines normas Šventojo Rašto tyrimui, apie ką, matyt, bus nemažai kalbama kitais metais šiai temai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje. Savo enciklikomis „Evangelii Praecones“ ir „Fidei donum“ Pijus XII suteikė naują impulsą misijinei veiklai, pabrėždamas, jog krikščionybė negali būti tapatinama tik su Vakarų kultūra.

Kandidato į šventuosius mokymo naujoviškumą patvirtina ir tai, jog savo enciklikoje „Humani generis“ jis pirmą kartą palietė ir vadinamąją evoliucijos teoriją. Pagaliau popiežius Pijus XII iki šiol garsėja savo dideliu dėmesiu moterų kanonizacijai ir beatifikacijai: moterys sudaro 54,4 proc. jo Bažnyčios šventaisiais ir net 62,5 proc. palaimintaisiais paskelbtų asmenų. „Apskritai popiežius Pijus XII daugelį kartų kalbėjo apie moterų teises, patvirtindamas… kad moterys yra pašauktos įgyvendinti „ryžtingus veiksmus“ politinėje ir teisinėje sferose“, – aiškino kardinolas T.Bertonė. Tie pavyzdžiai rodo, pažymėjo kardinolas, kad iš naujo reikia atrasti Dievo tarno Pijaus XII mokymo vertę, o ne tik sustoti ties vadinamuoju „tylėjimo“ klausimu.

Gelbėjant persekiojamuosius vadovautasi išmintimi

Minėtoje kalboje Vatikano valstybės sekretorius analizavo ir „juodosios legendos“ apie popiežių Pijų XII kilmę. Iš tikrųjų tai labai įdomus klausimas, nes netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos Italijos ir pasaulio žydų bendruomenės viešai dėkojo Šventajam Tėvui už žmonių gelbėjimą, „atveriant seminarijų ir vienuolynų duris pabėgėliams ir persekiojamiesiems“. Anot kardinolo T.Bertonės, viskas ėmė keistis tarp 1946 ir 1948 metų, kai kūrėsi Izraelio valstybė, nes Pijus XII gynė ne tik žydų siekį vėl turėti savo nacionalinį židinį Šventojoje Žemėje, bet ir ten gyvenusių palestiniečių teises. Kaip tik tuomet tarptautinė žiniasklaida, vietoj rimto Popiežiaus siūlymų svarstymo, užėmė aiškiai vienpusiškas ir ideologizuotas pozicijas, prasilenkdama su teisingumo ir teisėtumo kriterijais.

Bėgant metams neteisingi kaltinimai, neva Pijus XII nesirūpino kenčiančiais nuo nacių prievartos žydais, tapo priimtini, nepaisant akivaizdžiai priešingos istorinės tikrovės. Kardinolas T.Bertonė priminė, jog Pijus XII Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu keletą kartų pasmerkė nacių vykdytus persekiojimus, tačiau žodžius parinkdavo atsargiai ir išmintingai, kad nesukeltų didesnės žalos žydams ir kitiems kenčiantiems žmonėms. Viename savo 1943 metų viešame pasisakyme popiežius Pijus XII, kalbėdamas apie žydus, aiškino, jog nereikia laukti, kad jis atskleistų „viską, ką mes stengiamės pasiekti ir pasiekėme, kad sumažintume jų kentėjimus, pagerintume jų moralines ir juridines sąlygas, apgintume jų neatskiriamas religines teises“. Pasibaigus karui buvę nacių veikėjai patvirtino: jeigu Popiežius būtų griežčiau ir atviriau smerkęs jų nusikaltimus, tai žydų naikinimas būtų įgijęs dar didesnį pagreitį, kaip ir represijos prieš pačios Bažnyčios dvasininkus.

Todėl vietoj savo paties pasirašytų raštiškų kreipimųsi Pijus XII pavedė savo padėjėjams žodinius nurodymus, kaip išnaudoti Bažnyčios turimus resursus žmonių gyvybėms gelbėti. „Vyskupai, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai puikiai suprato Popiežiaus mintis ir žinojo, ką reikia skubiai daryti. Pagaliau dera prisiminti, kad popiežius Pijus XII niekada nebuvo susitikęs nei su tuometiniu Vokietijos kancleriu Hitleriu, nei su Italijos diktatoriumi Musoliniu. Todėl jau pats padorumas reikalauja atmesti kartais pasirodančius kaltinimus, kad neva Pijus XII simpatizavo nacių lyderiams ar Italijos fašistams“.

Tuo tarpu būtų naudinga atskiru leidiniu paskelbti gausius žydų padėkos ir vertinimo pareiškimus, patvirtinančius „šio didžiojo Popiežiaus žmogiškąją ir dvasinę tarnystę“, teigė kardinolas T.Bertonė. Savo kalboje jis tiesiogiai nepalietė Pijaus XII kanonizacijos proceso, tačiau šį Šventąjį Tėvą apibūdino kaip spinduliuojantį asmeninio šventumo pavyzdį ir sakė, kad jo devyniolikos metų pontifikatas buvo „ilgas, vaisingas ir, mano nuomone, herojiškas“.

Naciai norėjo pagrobti Popiežių

Naujausia paskelbta medžiaga atmeta visus argumentus, neva popiežius Pijus XII simpatizavo Hitleriui ar buvo antisemitas. Šią vasarą publikuotos knygos „Ypatingoji misija“ autorius amerikietis žurnalistas Denas Kurcmanas sakė JAV katalikų žinių agentūrai CNS, kad popiežius Pijus XII tiesiog nekentė Hitlerio „ne tik dėl jo nežmoniškumo, bet ir dėl jo keliamos grėsmės visai Bažnyčios struktūrai“. Hitleris savo ruožtu „matė Popiežiuje savo didžiausią priešą“, tą, kuris veikė mintis ir sielas žmonių, kuriuos jis pats siekė kontroliuoti.

D.Kurcmano knyga, turinti potekstę „Hitlerio slaptas sąmokslas užimti Vatikaną ir pagrobti popiežių Pijų XII“, detalizuoja SS šefo Heinricho Himlerio pavaduotojo generolo Karlo Volfo veiksmus netrukus po Italijos diktatoriaus Benito Musolinio nuvertimo 1943 metų liepą. Pasak knygos autoriaus, K.Volfas, turėjęs visišką Hitlerio pasitikėjimą, buvo gavęs užduotį 1943-iųjų rugsėjį pagrobti Popiežių.

Nacių lyderis buvo išsigandęs, kad Šventojo Tėvo vis drąsesni pasisakymai, smerkiantys žydų persekiojimus, gali sukelti „revoliuciją“ prieš nacius Italijoje, visame pasaulyje ir net Vokietijos armijoje, kurioje 40 proc. kareivių buvo katalikai.

Tačiau generolas K.Volfas, dėl pabudusios sąžinės supratęs padėties dramatiškumą, ne tik kad neįvykdė Hitlerio nurodymo, bet, slapta Vatikane susitikęs su popiežiumi Pijumi XII 1944-ųjų pavasarį, perspėjo jį apie iškilusį pavojų. Apie minėtus įvykius papasakojo tuometiniam „The Vashington Post“ korespondentui D.Kurcmanui savo interviu 1970 metais. K.Volfas mirė Vokietijoje 1984 metais.

Žurnalistas, išleidęs dar 16 savo knygų, CNS agentūrai sakė, kad „Ypatingosios misijos“ publikavimu jis norėjo prisidėti prie politinių šmeižtų apie Pijų XII „simpatizavimą naciams“ paneigimo. Jis pabrėžė, kad nors to laikotarpio Vatikano archyvinė medžiaga dar nėra išviešinta, tačiau apie SS rengtą suokalbį prieš Vatikaną jam patvirtino popiežiaus Pijaus XII kanonizacijos bylos relatorius kunigas P.Gumpelis, SJ, kuris turėjo galimybę susipažinti su atitinkamais dokumentais.

Komunistinio saugumo propagandiniai siekiai

Kiek kitokio pobūdžio sąmokslą prieš popiežių Pijų XII rengė buvusios Sovietų Sąjungos saugumo tarnyba (KGB), esmingai prisidėdama prie „juodosios legendos“ formavimo. Apie tai šių metų pradžioje JAV internetiniame laikraštyje „National Review Online“ rašė buvęs Rumunijos komunistinio saugumo „Securitate“ tarnybos generolas Mihajis Pacepa, dar 1978 metais pasitraukęs į Vakarus. Anot jo, ypač slaptą planą sugriauti Vatikano moralinį autoritetą 1960 metais patvirtino pats Sovietų Sąjungos tuometinis vadovas Nikita Chruščiovas. Pasak M.Pacepos, sovietai buvo labai nepatenkinti tuo dideliu dėmesiu, kurį Vakarų žiniasklaida skyrė katalikybės persekiojimams jų įtakoje buvusioje Rytų Europoje. Kad nukreiptų šį dėmesį, sumanyta sumenkinti popiežiaus Pijaus XII reputaciją, parodant jį kaip nacizmo sąjungininką. KGB uždavinį turėjo palengvinti tai, kad tuo metu, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, popiežius Pijus XII jau buvo miręs, o „mirusieji savęs apginti negali“.

Pagal sumanytą planą rumunų komunistinio saugumo agentai, persirengę katalikų dvasininkais, buvo infiltruoti į Vatikano archyvus inkriminuojančių dokumentų paieškai. Nors tokių dokumentų nerasta, tačiau įgytos raštų kopijos buvo persiųstos į Maskvą, kur KGB „ekspertai“ juos modifikavo norima linkme ir panaudojo prieš Vatikaną vykdytai propagandai. M.Pacepa rašo, kad būtent tokios falsifikacijos turėjo įtakos komunistams į savo pusę palenkti vokiečių dramaturgą Rolfą Hochutą, kurio pjesė „Atstovas“ suvaidino esminį vaidmenį šmeižiant popiežių Pijų XII. Tos pjesės pagrindu sukurtas filmas buvo privalomai bent kartą per metus demonstruojamas po Antrojo pasaulinio karo komunistų užgrobtų Rytų Europos šalių miestuose.

Katalikų žinių agentūros „Zenit“ paprašytas pakomentuoti M.Pacepos atpasakotą atvejį, tėvas P.Gumpelis sakė, kad reikia priimti „labai išmintingai ir bandyti patikrinti nurodytus faktus“. O dėl komunistų saugumo agentų sėkmingo infiltravimo į Vatikaną, tai Pijaus XII kanonizacijos bylos relatorius priminė, jog „sovietai bandė įterpti kaip seminaristus savo šnipus į dvi Romos jėzuitų vadovaujamas institucijas – Popiežiškąjį rytų institutą ir Popiežiškąją Russicum kolegiją“. Tačiau tie „studentai“ savo elgesiu iš karto sukėlė įtarimus, tapo aišku, kad jie neturi pašaukimo, ir buvo pašalinti. Kunigas P.Gumpelis dar kartą perspėjo, kad reikia būti atsargiems skaitant buvusių žvalgybininkų prisiminimus, nes, norėdami save pateisinti, jie neretai perdėtai sureikšmina tuos dalykus, kurie iš tikrųjų nėra tokie svarbūs. Vis dėlto jie padeda suprasti, kad nereikia turėti jokių iliuzijų dėl totalitarinių režimų vadinamojo „geranoriškumo“ ar „tolerancijos“ Bažnyčios atžvilgiu tiek praeityje, tiek ir žvelgiant į dabarties perspektyvą.

© 2007 „XXI amžius“