Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Politikos subulvarėjimas

Linas ŠALNA

Vasarą, kai Seimas išeina ilgų ilgiausių atostogų, atrodo, politinis gyvenimas ir politiniai įvykiai pasitraukia į šoną. Labai ilgų atostogų išeina ir televizininkai: jie leidžia pasenusius filmus, kartoja rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį žiūrovams jau rodytas laidas. Tiesa, pasitaiko ir paįvairinimų. Kad žiūrovai neatprastų nuo televizoriaus žiūrėjimo (žmogui jį labai lengva įjungti, tik labai sunku išjungti), kartkartėmis atrandamas vis naujas „Šokių eurovizijos atrankos“ konkursas (LTV) ar muzikinės varžytuvės „NML vasara. Čempionų taurė“ (LNK), arba žaidimas „TAIP arba NE“ su Marijumi Mikutavičiumi (TV3). „TV antena“, visą dėmesį sutelkusi į televizinių žvaigždučių gyvenimų pikantiškas smulkmenas ir mėgstanti publikuoti vis labiau apsinuoginančias žvaigždžių moteriškąsias puses, skelbia apie kitą naują TV3 projektą „Padainuokim!“, kurią ves karštame Maroke savo liepsnojančią meilę vienas kitam apreiškę Violeta (Riaubiškytė) ir Vilius (Tarasovas). O trys gražuolės – Giedrė, Aistė ir Agnė, pristatomos kiekviename spalvotame žurnale, kartu su prodiuseriu S.Bartkumi atidarys „naują gyvenimo būdo ir gandų“ TV laidą-žurnalą „Paparacai.lt“, kuri jau savo temomis iškalbingai byloja apie save – „Baliai“, „Turtuoliai“, „Erotika“ ir pan. Kai tikrai gerai dirbęs prodiuseris nueina į tokias lankas, esi priverstas galvoti – o kada tokiai televizijai ateis galas? Tad viskas, kas vyksta televizijos ekrane, siekia žiūrovą paversti tik pramogas vartojančia, mažai mąstančia būtybe ir kuo greičiau pamiršti save kaip tautos atstovą.

O spauda, laikinai netekusi politinių temų, imasi aptarinėti smulkesnių, kito rango veikėjų, tų pačių „televizininkų“ skandaliukų. Štai vienas ar kitas TV temomis rašantis žurnalas paskelbia, kad Algio Ramanausko (Greitai) partnerė LNK laidoje „Nacionalinė muzikos lyga“ neįprastu vardu Skaiva neištvėrė jo „priekabiavimo“ ir, tapusi savotiška nuskriaustąja, nusprendė nuo rudens jau kitoje televizijoje (TV3) kartu su visuomeninės televizijos dainų konkurso nugalėtoja Renata ir dar kita žvaigždute vesti naują laidą „Sudaužytų širdžių klubas“, kurioje mokys vyrų paliktas moteris, kaip atsilaikyti vienišo gyvenimo audrose. Tiesa, apie savo priekabiaujantį partnerį Skaiva atsiliepia visai gražiai: jis nei keikūnas, nei cinikas, kaip apie jį susidaro nuomonę žiūrovai, o labai šaunus vyriokas, ypač kai apsirengia elegantišku kostiumu – tada jis tikrai nesikeikia. Dar kiti TV žurnalai informuoja vėlgi apie neįprastą, žiūrovų širdis draskančią žinią: Livija Gradauskienė, jau kelis kartus pakeitusi ir televizijas, ir prodiuserius, ir laidas, dabar atsiduos motinystei. Išties tai tikrai pagirtinas dalykas šiais visuotinio nuopuolio laikais, kai Lietuvos moterys vis dažniau atsisako gimdyti, o dauguma pasaulį išvydusiųjų savo mamyčių ir tėvelių, vykstančių ieškoti pelningesnių darbų į airijas, anglijas ar ispanijas, nuo pirmųjų metukų jau pradedami mokytis kalbėti nelietuviškai.

„Linksmindami“ skaitytojus neatsilieka ir didieji dienraščiai. Įžymybių gyvenimo smulkmenų aprašymu išgarsėjęs šeštadieninis „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“ (kurį geriau būtų vadinti „Gyvenimo blūdu“), besiorientuojantis į pikantiškas „elito“ gyvenimo puses, vasaros metu nenuobodžiauja: pristato konkrečius pavyzdžius, kaip laimingai gyvena ekskunigai, susiradę savo antrąsias puses. Pateiktose nuotraukose buvę kunigai ar klierikai laimingi kilnoja savo džiaugsmingus vaikus, tarsi sakydami: koks kvailas buvau, stodamas į kunigų seminariją, ir koks protingas bei laimingas esu dabar. Tik „Lietuvos ryto“ žurnalistai vengia pasakyti, kad ne visada vedusiųjų gyvenimas būna rožėmis klotas, kad daug jų nusivilia, ne tik palieka savo mylimąsias, vaikus, šeimas, bet ir apskritai gyvenimą. O tarp tokių pasitaiko ir dėl moters kunigystę metusiųjų. Tad rodomas laimingas ekskunigų su vaikučiais rankose gyvenimas irgi ne visada gali būti toks laimingas, kaip nori parodyti naujieji ateistai. Kita vertus, tikėjimą ir kunigus puolančiam „Lietuvos rytui“ nenusileidžia ir amžinas jos konkurentas kovojant už verslininkų, politikų ir ministerijų pinigus „Respublika“: ėmė ir surentė rašinį apie Telšių vyskupijos kunigų ir vyskupo nuodėmes, atseit Bažnyčia už turtą kovoja šantažu. Ir dar įdėjo didžiulę vysk. J.Borutos nuotrauką, lyg jis, tarsi Paksas ar Uspaskichas, eitų į rinkimus ir būtų paklojęs laikraščiui kelis tūkstančius litų už tokią jo reklamą. Tokia jau lietuviškosios spaudos ypatybė: kuo labiau apšmeižti ir išsityčioti. Ir tai tik todėl, kad į Kaltinėnų parapiją paskirtas kun. Narsutis Petrikas iš parapijos senelių globos namų gyventojų ima priklausantį mokestį – juk puikiai žinoma, kad bet koks išlaikymas, tarp jų ir senelių parapijos išlaikomuose senelių globos namuose, kainuoja. Tik to nesupranta „respublikonai“, kartais vaizduojantys pritarią Bažnyčiai.

Bet tik atrodo, kad politinis gyvenimas vasarą apmiršta. Tai šen, tai ten pasirodo koks nors nuolat ką nors veikiančio Premjero ar atostogas žiemą „sunaudojusio“ Prezidento pareiškimas, įsiplieskia koks nors skandaliukas, kurį tuoj pat pasičiumpa niekada neatostogaujanti spauda. Ir dabar, artėjant savaitgaliui, atsitiko įdomus dalykas – buvo sukurta speciali darbo grupė, kuri aiškinsis buvusio VSD karininko tragiškos žūties prieš metus, t. y. 2006 m. rugpjūčio 23-iąją, aplinkybes. Pasirodo, mūsų Vyriausybės vadovas tapo didelis humanistas: nors yra įsitikinęs, kad Generalinė prokuratūra viską tuo klausimu ištyrė teisingai (mirtis atseit tikrai yra nesmurtinė ir labai atsitiktinė), tačiau žinodamas, kad „dalis visuomenės“ tuo tyrimu nepasitiki, ėmė ir staiga darbo savaitės pabaigoje, t. y. penktadienį, kai visos valdiškos ar pusiau valdiškos įstaigos darbą sostinėje baigia vos ne nuo vidurdienio, siekdamas „visuomenės darnos“ paskelbė sudarąs minėtą grupę iš solidžių visuomenei žinomų asmenų ir netgi įtraukdamas į ją vadinamuosius dešiniuosius ir paskirdamas jai vadovauti (o, siaube!) dešinįjį. Tikras humanizmo pliūpsnis ekskomunistų stovykloje! Tik keistai skamba Premjero patikinimai, kad grupė posėdžiauti susirenka jau šią savaitę, o kai kurie žurnalistų kalbinti grupės nariai pareiškia, jog net nežino, kad paskirti tokiam darbui, be to, apskritai nežino, ar ta darbo grupė turi ką nors tirti (atseit viskas jau ištirta), be to, jie atostogauja, be to... Ir t.t., ir pan. O darbo grupės vadovu paskirtas filologas (jis taip pat publicistas, filosofas, kultūros veikėjas – taip jį įvardija spauda) apibrėžia pateiktą uždavinį: susipažinti su medžiaga, žiūrėti, koks susidaro šių tragiškų įvykių vaizdas. „Jei duosime valią vaizduotei, ją (medžiagą) skaitysime visai kitaip“, – pamokančiai teigia jis. Tokie didvyriški teiginiai mažai ką įtikina. Juo labiau kad jau kitą dieną jis tvirtina: „Prokuratūra savo darbą atliko pakankamai sąžiningai ir nuosekliai“. Tad kam išvis tą grupę reikėjo steigti ir dar jai imtis vadovauti? Neįtikina ir dviejų europarlamentarų iš priešingų stovyklų įtraukimas į darbo grupę. Visų pirma jiems tai bus visiškai nebūdingas jų pareigoms darbas – jie juk sėdi Europos Parlamente. Be to, jų priklausymas skirtingoms politinėms jėgoms bei asmeninis nesutarimas irgi nežada teigiamų darbo grupės veiklos rezultatų. O kur dar prokuratūros atstovai, kurie šioje darbo grupėje sieks apginti jau „įrodytą“ atsitiktinumo versiją, ar Premjero partinis patikėtinis, nors ir iš labai skambaus Užsienio reikalų komiteto (tik kodėl iš jo?), taip pat VSD direktorius, URM vadovas ir jo patarėjas, suinteresuoti ginti anksčiau jau suformuotą nuomonę. Tad iš tariamai humanistinio Premjero poelgio jau galima daryti išvadą: darbo grupės rezultatas bus šnipštinis.

Taigi viskas gali baigtis pagal garsiojo rusų pasakėčių rašymo meistro Krylovo ne mažiau garsią pasakėčią, kai keturi skirtingi gyvūnėliai sumanė traukti sunkų vežimėlį: iš jų pastangų teišėjo minėtas šnipštas (čia jau pagal žinomą lietuvių pasakėčią). Ne veltui kalbama, kad gudrią mintį apie tokios, jau iš anksto žlugti pasmerktos darbo grupės sudarymą, ir dar būtent VSD karininko žūties metinių išvakarėse, pamėtėjo „išmintingasis“ Premjero patarėjas A.Januška; dėl jo įtakos valstybės valdymui vis vyksta daugiau ar mažiau pamatuotos batalijos. Bet nors ir gerai išmąstė patarėjas, norėdamas nutildyti visuomenės ir iš dalies „dešiniųjų“ nepasitenkinimą V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimo eiga, jis nenumatė gana svarbaus dalyko: Premjero sudaryta darbo grupė prieštarauja Konstitucijai, įstatymams ir kitiems gausiems apribojimams, kuriuos dėl išgąsčio vis praktikuoja valdančioji grupuotė. Premjeras neturi įgaliojimų sudaryti komisiją ikiteisminiam tyrimui. Tokios grupės darbą sunku įsivaizduoti prisimenant, kaip V.Pociūno žūties aplinkybėms tirti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete priešinosi tuometinis VSD vadovas A.Pocius, taip pat ir skeptišką Generalinės prokuratūros požiūrį į tai. Grupės nariams gali būti neleidžiama net pažiūrėti į prokuratūros surinktą medžiagą, juo labiau kad pretekstų atsiras – tai narys neturi teisės skaityti valstybės paslaptį turinčių dokumentų, tai neturi kvalifikacijos, tai neturi įgaliojimų nagrinėti VSD sprendimo perkelti V.Pociūną dirbti į Baltarusiją ir pan. Matydami tokią padėtį, kai kurie visuomenės veikėjai jau atsisako dalyvauti joje. Todėl peršasi išvada, kad toks Premjero tariamai humanistinis žingsnis greičiau turi labai žemiškų pragmatiškų tikslų: tokiu savo tariamu meilikavimu dešiniesiems jis siekia dar labiau sustiprinti konservatorių vado meilę socdemų vadui ir Premjerui ir, kas dar svarbiau, pačių konservatorių, reikalavusių įvesti tvarką VSD darbe ir ištirti V.Pociūno žūties aplinkybes, rankomis galutinai pažaboti VSD skandalo tyrimą. Taip bus galutinai kapituliuota prieš vadinamuosius socialdemokratus, ir Lietuvoje susidarys politinė padėtis, kokia yra komunistinėje Kinijoje – šalia valdančiosios kompartijos yra kelios partijėlės, nuolankiai vykdančios jos valią.

Prie A.Mickevičiaus paminklo rytoj, t.y. ketvirtadienį, rugpjūčio 23-iąją, Lietuvos Sąjūdžio ir kitų patriotinių organizacijų iniciatyva bus paminėtas lygiai prieš 20 metų toje vietoje vykęs pirmasis sovietų okupuotoje Lietuvoje mitingas, kurio metu buvo pasisakoma už nepriklausomybę, prieš okupaciją, kuriai „leidimą“ davė Molotovo–Ribentropo sudarytas paktas. Galima manyti, kad nebus apsiribota tik istorija, juolab svarbiausias 1987 metų mitingo dalyvių reikalavimas – suteikti nepriklausomybę okupuotai Lietuvai – jau įvykdytas. Tad tikriausiai bus reikalaujama spręsti kitas komunistinės valdžios sukeltas problemas: prieš metus žuvusio (tikriausiai, nužudyto, nes ne veltui tiek kliūčių daroma teisingam šios bylos klausimo išsprendimui) VSD karininko V.Pociūno žūties aplinkybes, netvarkingą, net su antivalstybingumu susijusią buvusio VSD direktoriaus veiklą, patriotų persekiojimą (prieš A.Petrusevičių suorganizuota provokacija ir jo nuteisimas) ir kt. Šio mitingo dvidešimtmetis bus paminimas ir oficialiai – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, „kamerinėje aplinkoje“. Deja, Seime šis įvykis nebus paminėtas, nors buvo planuota – matyt, valdančioji grupuotė kažko išsigando. Bet ir filharmonijoje vyksiančiam protesto mitingo paminėjimui vadovauti turėjęs Seimo pirmininkas išsigandęs „nusiplovė“ – kalbama išvykęs į komandiruotę užsienyje. Daug stebėtis tuo nereikia – juk dabartinis Seimo vadovas ir anais laikais dirbęs „partinį valstybinį“ darbą ir, aišku, ne tik nedalyvavęs kokiose nors „antitarybinėse“ sueigose, bet ir, geriausiu atveju, tam nepritaręs. Ką gi, gal ir geriau, kai tėvynę nelaisvės metais varge palikusieji nesiima vaidinti patriotų. Tik būtų geriau, kad ir į nepriklausomos valstybės reikalus jie kuo mažiau kištųsi. Bet šie siekiai, silpnėjant ir netgi nykstant dešiniesiems ir vis užgniaužiant patriotines jėgas, tampa vis mažiau pasiekiami. Politika Lietuvoje pradeda eiti bulvarinės spaudos pėdomis.

© 2007 „XXI amžius“