|
3P madinga santrumpa...
Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,
kriminologė
Dabar madinga politikoje rašyti pirmąsias raides ir dalyvių skaičių. Tik nepagalvokite, kad šių 3P iššifravimas prostitucija, pederastija ir pornografija, visai ne! Nors ir šios temos dabar labai aktualios ir vertos atskiro rašinio. Šiuo kartu 3P reiškia paradoksai, prioritetai ir pasekmės mūsų valstybėje. Ir proga labai tinkama tik paminėjome artėjantį Lietuvos valstybės tūkstantmetį ir su nuostaba konstatuojame mažumos Vyriausybės metines! Išsilaikė, nors buvo ir šio, ir to, nesugriuvo. Gal tai jau būtų galima įvardyti kaip paradoksą?
Vienerių metų darbo premjero poste sukakties proga surengtoje spaudos konferencijoje gerai nusiteikęs Gediminas Kirkilas šmaikštaudamas kuklinosi: Sėkmingiausias darbas yra sudaryta mažumos Vyriausybė, nesėkmingiausias sutikimas jai vadovauti. O džiaugsmingai nusiteikęs ministrų kabinetas ta proga Premjerui įteikė spiningą bei palinkėjo ir toliau taip sėkmingai žvejoti politikos vandenyse.
G.Kirkilas ne veltui vadinamas daugiau politiku ir kompromisų meistru, nei ūkininku: rado bendrą kalbą su konservatorių partija ir sudarė neįtikėtinai stabilų politinį dviejų stambiausių partijų pozicijos ir opozicijos vadų darinį. Spaudos konferencijoje jis pabrėžė: Daugelio sprendimų mes negalėtume priimti be konservatorių paramos. Aš tokio bendradarbiavimo ir tikėjausi, jis atitinka susitarimą ir sudaro prielaidas rudenį pasirašyti naują bendradarbiavimo sutartį. Premjeras tarsi leido suprasti, kad šis darinys ne tik turi idėjinių bendrumų, bet ryškėja ir susiliejimo perspektyvos. Tai štai kur paradokso šaknys! O gal čia labiau panašu į politinę prostituciją?
Žinoma, jei bendradarbiavimas klostysis numatyta linkme ir, savaime suprantama, iš lėto ir neatvira forma. Metus trunkančio bendradarbiavimo įvykių seka akivaizdžiai rodo, kad vienos partijos viršūnės nepastebi kitos padarytų politinių klaidų, moralinių pražangų, valstybei nenaudingų ekonominių sprendimų. Tad ir galima įtarti, kad tai valdžios olimpe siekiančių išsilaikyti partijų viršūnėlių taktiniai ėjimai. Kadangi partijos oficialiai deklaruoja skirtingas ideologijas, partijų viršūnės vengia erzinti savo rėmėjus ir partijos eilinius, kurie tokiems ryšiams vargu ar pritartų. Betgi laikas ir atvirauti, prie galimo susiliejimo pratinant saviškius. Juolab kai, baigiantis politiniam sezonui, apie būsimą sutarties pratęsimą pirmas prabilo konservatorių pirmininkas Andrius Kubilius. Čia jau ryškėja partijų prioritetai svarbu ne tautos poreikiai, o vadukų išsilaikymas valdžioje.
Tikriausiai tokia įvykių seka visko regėjusią tautą per atkurtos nepriklausomybės metus ne itin nustebintų. Tai būtų paprasčiausiai retro, o kalbant lietuviškai grįžimas į praeitį. Juk Sąjūdžio laikais, pakeitusi pavadinimą į LDDP, komunistų partija jau buvo susiliejusi su būsimos konservatorių partijos branduoliu. Ir išsiskyrė labai trumpam. Tik ne dėl ideologinių ar politinių pažiūrų skirtumo, ar nesutapus požiūriams į darbą vardan valstybės klestėjimo (ar nors viena partija ką nors nuveikė žmonių labui, kad Lietuva taptų savarankiška, save gerbianti, klestinti valstybė?).
Kaip taikliai pastebi politologas Vytautas Radžvilas, darniai sustyguotas Seimo partijų elito mėginimas sukurti visuomenės sąskaita atvirai parazituojantį politikų sluoksnį, apdovanojant parlamentarus rentomis iki gyvos galvos, įžūlumu ir ciniškumu, ko gero, pranoksta net sovietinės nomenklatūros užmojus. Po šios gūdžios istorijos dar kaip nors įrodinėti, kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės, reikštų tuščiai gaišti laiką. Kad jos nėra demokratinės taip pat akivaizdu. Juk panašūs užmojai bet kurioje tikrai demokratiškoje partijoje sukeltų eilinių narių viešo pasipiktinimo ir protesto bangą, kuri akimirksniu nušluotų šitaip nomenklatūrinius įpročius demonstruojančią partijos viršūnėlę. Tuo tarpu mūsų partijose girdėjosi nebent nedrąsus pavienių asmenų arba grupelių nepasitenkinimo murmesys arba vyravo gūdi su bet kuriomis viršūnių išdaigomis susitaikiusių apačių tyla.
Na, argi čia ne kolektyvinis tautos prievartavimas? O kai ta tauta tik žengia pirmus žingsnius valstybingumo ir pilietiškumo keliu toks elito elgesys vertas tikslesnio įvardijimo tai politinė pederastija.
Ne veltui G.Kirkilas leido laiką partinių kadrų kalvėje aukštojoje partinės nomenklatūros mokykloje! Tapo aukščiausios kategorijos viešųjų ryšių specialistu. Kuo tikriausias piaro specas. Tai ir pademonstravo spaudos konferencijoje pareiškęs, jog per vienerius metus nuveikta tiek gerų darbų, kad jų vardijimu nedrįsta varginti klausytojų. Ir nė puse žodžio neužsiminė, kaip vykdo gražų pažadą per metus nugalėti korupciją valstybėje, o priešingu atveju atsistatydinti. Juk progų pasireikšti kovojant su korupcija valdžios viršūnėse netrūko: galėjo pademonstruoti ryžtingą poziciją dėl kagėbisto Arvydo Pociaus susiliejimo su korumpuoto elito struktūromis ir neteisėto tarnybinio buto privatizavimo, reikalauti korumpuoto policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus atstatydinimo. Ir imtis griežtų veiksmų atleisti iš pareigų prie neteisėto Alitos privatizavimo prisidėjusius keturis ministrus.
Štai čia tai būtų buvusios logiškos pasekmės vykdant savo pažadus. Tačiau iš Premjero išgirdome visai kitus žodžius: A.Pociaus negalima išmesti į gatvę, V.Grigaravičiaus nusižengimai neesminiai, kalti netobuli įstatymai, bet ne policijos komisaras. O apie ministrus išvis nebuvo linkęs kalbėti. Galima pagalvoti, kad G.Kirkilo atmintis trumpa pamiršo, kaip Algirdo Mykolo Brazausko nurodymu V.Grigaravičius pateikė pažymą apie Alitos pardavimo konkurse dalyvavusio L.Bosko tariamus ryšius su Kauno mafija. Mat nuostoliai dengiami iš tautos iždo, o ne iš kaltųjų kišenės! Todėl tai užmirštama ir vykdomi kiti nusikaltimai.
Daugeliui gali pasirodyti nesuvokiama principingumą deklaruojančios opozicinės konservatorių partijos pirmininko A.Kubiliaus logika bendradarbiauti su kovotoju prieš korupciją G.Kirkilu, kai Seimo tyrimo komisijos išvadose, visų lygių teismų nutartyse aiškiai teigiama, kad neteisėtas Alitos privatizavimas Lietuvai kainavo 40 milijonų litų, o Konstitucinio Teismo verdikte jog Vyriausybės sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Tačiau šitaip išaiškėjo tikrasis konservatorių partijos vadovų požiūris į korupciją. Anot klasika tapusio A.M.Brazausko posakio, vsio zakonno.
Kodėl Premjeras neparodė nepakantumo korupcijai? Juk turėjo nepakartojamai gerą progą padaryti sprendimą, kaip tai padarė Lenkijos premjeras Jaroslavas Kačynskis, ir galėjo nedelsdamas atstatydinti susikompromitavusius pavaldinius Socialdemokratų partijos deleguotus keturis Alitos privatizavime dalyvavusius ministrus. Arba įvykdyti prieš metus duotą žodžį: arba sumažinsiu korupciją, arba pasitrauksiu. Juk bet kuriuo atveju būtų duotas signalas pradėti ryžtingus veiksmus prieš korupciją. Taip jis pelnytų tautos pagarbą ir principingo kovotojo su korupcija vardą. Tauta neabejotinai palaikytų G.Kirkilą, pareikalautų likti Premjero poste. Bet... pažadai yra niekis jų nereikia tesėti!
Tai būtų signalas doriems teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnams ne tik paviešinti sukauptą medžiagą apie korupcijos voratinklį ir pradėti teisinį persekiojimą, bet ir nebijoti, kad su jais bus susidorota. Išaiškėtų, kas nužudė saugumo pulkininką Vytautą Pociūną, kur dingo JAV skirti milijonai dolerių demokratijos procesams Baltarusijoje skatinti. Nes tokiems veiksmams pribrendusi visuomenė būtų nenugalimas skydas. Tačiau tiesa visai nepageidautina elitui: tiek senajam A.M.B., tiek jaunajam G.Kirkilui. Deja. Kaip pas mus priimta sakyti, turime, ką turime... Vis tą pačią neklystančią KP, tik persikrikštijusią.
Ryžtingų sprendimų nepriima ir prezidentas Valdas Adamkus. Tik apgailestauja, kad teismų reforma nevyksta, kad Seimas stabdo naujo Teismų įstatymo priėmimą ir... į teismų pirmininkų kėdes sodina tuos pačius, 20-25 metus tupėjusius, užkerpėjusius teisėjus, gina susikompromitavusį policijos komisarą V.Grigaravičių, kagėbistą A.Pocių. Na, ar ne paradoksas? Pabėgęs nuo sovietų į JAV, dabar išimties tvarka glaudžia Lietuvoje išvarytus iš Amerikos kagėbistus, netgi nuteistus Izraelyje už ardomąją veiklą! Ir ne tik glaudžia, bet ir pilietybę suteikia bei aukščiausiais valstybės apdovanojimais lepina! Ir už ką gi?
Baigiantis pavasario sesijai Seimas priėmė, o Prezidentas pasirašė kontroversiškai vertinamą Atominės elektrinės įstatymą. Pasirašyta būsimos jėgainės statybos finansavimo sutartis su privačia struktūra, kaip nuogąstauja kai kurie finansų analitikai, gali sukelti dar didesnį korupcijos pliūpsnį, nes ji taps pinigų plovykla. Gal dėl to Lenkijos premjeras J.Kačynskis atšaukė vizitą į Vilnių, ir keturių valstybių deklaracija dėl atominės elektrinės statybos liko nepasirašyta. Ir ačiū Dievui.
Jau dabar pastebima, kad pirmojo Lietuvos milijardieriaus valdomos finansinės grupuotės akcijos staiga pabrango visu milijardu. Valstybės kontrolė, susipažinusi su elektrinės finansavimo perspektyvomis, nuogąstauja, kad valstybei gali tekti prisiimti didelius finansinius įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, kad atominės elektrinės statyba yra pirmas tokios apimties projektas regione ir kad su komerciniais bankais ir strateginiais partneriais konsultacijos bei derybos dar tik pradėtos vykdyti, negalima atmesti rizikos, kad komerciniai bankai, suteikdami tokio dydžio paskolą (Lietuvos dalis 7,5 mlrd. Lt), gali reikalauti tiesioginių Vyriausybės garantijų paskolos grąžinimui užtikrinti, teigia Valstybės kontrolės pareigūnai. Finansų ministras Vytas Navickas šiuos nuogąstavimus vadina nepagrįstais. Bet prisiminus, kaip pas mus tampama milijonieriais ir kokie yra korupcijos mastai, dar nežinia, kaip gali pakrypti finansavimo ir finansinės atsakomybės reikalai. Kadangi Lietuvos valdžia mėgsta sovietinį kolektyvinės atsakomybės principą, korupcijos išsivystymo lygis pasiekė nepaprastas aukštumas, atsakingo už valstybei padarytą žalą joks prokuroras nesuras.
Ignalinos atominės elektrinės nauda Lietuvos ekonomikai žinoma. Tik mūsų valdžia apie tai nemėgsta garsiai kalbėti. 1998 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta elektros energijos tiekimo į Baltarusiją sutartis. Šį sandorį pasirašė AB Lietuvos energija, Belenergo ir niekam nežinoma Elektrėnuose įsteigta AB BalticSHEM. Teisine prasme sutartyje daugiau įsipareigojimų ir sankcijų už jų nevykdymą numatyta AB Lietuvos energija, nei kitiems sutarties dalyviams. Be to, AB BalticSHEM tapo elektros energijos, taip pat prekių, gautų už patiektą elektros energiją, savininke. Lietuva dar ir šiandien iš Baltarusijos neatgavo 321 mln. litų už 1998 metais tiektą elektros energiją. Ir kaltų nėra. Už viską sumoka Lietuvos gyventojai. O juk turėtų būti įdomu, kiek sumokame ir kiek iš mūsų pagrobia? Paskaičiuokime.
Tai kiek iš tikrųjų kainuoja elektra ir kam mums ta sena ar nauja AE? Visi kaipmat pasakys 31 ct už KWh! Ir dar pridurs, kad, uždarius AE, ji dar labiau pabrangs. Taip jau kuris laikas valdžia gąsdina visuomenę ir politikai rimtu veidu postringauja apie AE statybos būtinumą, apie projekto dalininkus bei jų dalis. Ir atrodo, kad mūsų Vyriausybė žūtbūt stengiasi, kad tik elektros energija nepabrangtų, kad tik vartotojams būtų geriau.
Nesvarbu mūsų valdžiai, kad AE Lietuvai visai nereikalinga jos elektra naudojasi Rusijos karinė bazė Kaliningrade ir Aleksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje. Nesvarbu, kad savų šiluminių ir hidroelektrinių turime tris kartus daugiau, nei mums reikia, ir neturime kur parduoti perteklinės energijos, nes elektros tiekimo linijos nutiestos tik į karines bazes. Tai gal tos karinės bazės mums moka pinigus ir mes pelnomės iš perteklinės elektros? Vėl paskaičiuokime.
Lietuvos (šiluminių, hidroelektrinių ir AE) pagamintos elektros 1 KWh savikaina yra 10 ct. Karinės bazės ir A.Lukašenka mums moka po 4 ct. Turime 6 ct nuostolio. Todėl Lietuvos vidaus vartotojai moka po 31 ct ir padengia gamybos nuostolius bei uždirba jėgainėms ir paskirstymo tinklams pelną. Patikslinkime: iš 33 ct atėmus 4 ct, kuriuos moka pirkėjai, 29 ct mes, Lietuvos vartotojai, padengiame iš savo kišenės.
O kiek yra visų mūsų vartotojų ir kiek visa Lietuva padengia? Jei per mėnesį viena šeima kukliai sunaudoja 100 KWh sumoka 33 Lt, o per metus sunaudojusi 1000 KWh sumoka 330 Lt, tai iš jų 290 Lt tenka Rusijos ir Baltarusijos nuostoliams padengti. Lietuvoje yra 1 mln. šeimų, taigi jos visos per metus sušelpia Rusiją ir Baltarusiją trečdaliu milijardo litų.
Piliečių sunaudojama elektra sudaro tik septintą dalį visos sunaudotos elektros energijos Lietuvoje. Žemės ūkio ir pramonės gamintojų apimtys septynis kartus didesnės, taigi ir dengiamų pinigų suma už Rusiją ir Baltarusiją kiekis viršija du milijardus. Todėl Lietuvos gaminiai brangesni, nekonkurencingi. Tačiau buvęs okupantas yra lepinamas jau 17 metų, už jį sumokant du tris milijardus litų kasmet. Tai kiek mes jam sumokėjome duoklės per 17 metų? Atrodytų, kad įsigijome uždaromą AE išsimokėtinai... Visi vartotojai per prievartą ir be nuosavybės dokumentų! Štai todėl mūsų tokios mažos pensijos ir algos. Ir nebus didesnės, kol mes šelpsime turtingesnius.
Jei uždarius AE mes jau nebeteiksime lengvatinės elektros Rusijai ir Baltarusijai, tai prie tų 10 ct už 1 KWh savikainos daugų daugiausiai galėtų būti pridėta dar 50 proc. pelnui paskirstymo tinklams ir aptarnavimui! Taigi Lietuvos vartotojui kainuotų 15 ct už KWh!
Vadinasi, perpus mažiau nei šiandien, nes mes nebedengtume okupantų padaryto nuostolio. Liktų tik dujų ir naftos brangimo problemos.
Lietuva rūpintųsi, o ES remtų mūsų alternatyvios energijos gavybos projektus. O tai ir Žemaitijos terminiai vandenys, dėl kurių apie 30 proc. jau nepriklausytume nuo Rusijos kainų. Tai ir biokuras mūsų pačių resursas 5-10 proc. Tai ir energijos taupymas (pvz., pastatų apšiltinimas), garantuojantis 20-30 proc. elektros energijos daugiau!
Lietuvoje nėra energetinės problemos. Be AE, turime energijos jėgainių tris kartus daugiau nei reikia, turime naftos ir terminių vandenų. Trūksta tik naujoviškų technologijų ir technikos, kurią mums padeda įsigyti ES.
Energetinę problemą mums formuoja dirbtinai ir tik politikai, slėpdami tikrą informaciją apie esamus resursus ir poreikius, apie pelną bei nuostolius ir tikruosius AE statymo tikslus karinės bazės Europos viduryje aprūpinimą energija. Bet kokia kaina: apiplėšiant aštuonis kartus didesne kaina savus vartotojus nei klientus. Žlugdant šalies pramonę ir biudžetą kartu ir pensininkus, sveikatos apsaugą, švietimą ir kultūrą. Rizikuojant sukelti lietuvių tautos ir visos Europos genocidą dėl tektoninės zonos Lietuvoje ir tai ignoruojant Rusijos labui.
Tad ar ne paradoksas, kad visos Lietuvos vyriausybės, įvardydamos save demokratinėmis, viską daro tik buvusio okupanto naudai? Aišku, nepamiršdamos ir savęs. Argi ne komunistinės-kagėbistinės priklausomybės Rusijai prioritetai dominuoja Lietuvoje, skriaudžiant savo tautą? Aišku, dabar prisidengiant tai Briuseliu, tai Strasbūru.
Tad argi ne stalinines pasekmes tėvynėje matome Lietuvą be lietuvių? Kai visiems mūsų valstybėje gerai, pradedant priglaustais iš JAV ir Izraelio kagėbistais, nelegalais ir gėjais, tik ne lietuviams!
© 2007 XXI amžius
|