|
Atgaivinami herojai
Pastaruoju metu Kremliaus ideologai, šlovindami buvusios Sovietų Sąjungos laimėjimus, prisimindami, kaip nuo Kremliaus vadovų pareiškimų drebėdavo visas pasaulis, dabar ėmė verkšlenti, jog Gorbačiovas ir Jelcinas sugriovė klestėjusį sovietinės liaudies patriotizmą, pasiaukojimą. Dejuoja, kad tarp jaunimo (išskyrus putinjugendu vadinamus, V.Putino Naši organizacijos būsimuosius esesininkus) nebėra pasiryžimo mirti už Rusiją, nebėra nei Pavlikų Morozovų, nei Aleksandrų Matrosovų. Kaip žinoma, pirmasis didvyriu ir pionieriumi Nr. 1 paskelbtas už tai, kad išdavė paskutinių grūdų čekistams neatiduodantį savo tėvą, o antrasis neva savo kūnu uždengė vokiečių kulkosvaidininkų ambrazūrą.
Dabar nuspręsta atgaivinti šių didvyrių atminimą. Pasigirdo priekaištų kai kuriems laikraščiams ir žurnalams, jog šie apie tuos neva legendinius didvyrius jau nieko neberašo, o mėgaujasi milijardieriaus A.Abramovičiaus auksinių jachtų ir lėktuvų bei rūmų Anglijoje ar naujųjų rusų oligarchų rengiamų neregėtos prabangos vakarėlių aprašymais. Štai vienas Maskvos savaitraštis nusprendė atstatyti istorinį teisingumą ir paskelbė 50-ies didžiausių didvyrių sąrašą netgi su nuotraukomis. Tarp tų didvyrių minimi ne tik sovietinės Rusijos herojai, įvairiausi SSRS socialistinio darbo ir kiti aukso žvaigždžių kavalieriai, bet ir senosios Rusijos kunigaikščiai bei karvedžiai. Ne tik tokie kaip kunigaikščiai Dmitrijus Donskojus ar Aleksandras Nevskis, bet ir bogatyrius Ilja Muromecas, kuris, iki 30 metų snūduriavęs ant pečiaus, staiga nusprendė išgelbėti Rusiją nuo priešų. Tačiau labiausiai atkuto Kremliaus ideologai ir įvairaus plauko rašeivos, ypač tie, kurie rašė sovietinių gensekų ir maršalų memuarus. Pavyzdžiui, maršalo L.Brežnevo Mažąją žemę.
Pažvelkime, į kokius herojus rekomenduoja lygiuotis dabartiniai Rusijos protų mulkintojai ir istorinės atminties gaivintojai. Pirmiausia, į tokią kolchozo traktoristę Pašą Angeliną, kuri esą ardama savo traktoriumi pasiekė paprastam mirtingajam nepasiekiamų rezultatų. Ši traktoristė ilgus metus buvo skelbiama pavyzdžiu visoms sovietinėms moterims. Netgi didesniu, nei Chruščiovo išstumta į kosmosą, tarsi kokia šunytė Belka ir Strelka, Valentina Tereškova, vėliau prievarta ištekinta už kito kosmonauto. Žinoma, vėl iš atminties ištrauktas sovietinių partinių bonzų herojumi padarytas pusiau beraštis šachtininkas Aleksejus Stachanovas, kuris neva per darbo pamainą iškasė 102 tonas akmens anglies, nors išdirbio norma buvo 7 tonos. Nesvarbu, kad tai buvo eilinė stalininė nesąmonė, tačiau darbo didvyris Stachanovas tuomet nebeišlįsdavo iš aukščiausio lygio prezidiumų, partijos suvažiavimų netgi sėdėdamas šalia paties Stalino. O tas vadinamasis stachanovietiškas judėjimas net kelis dešimtmečius buvo pučiamas įvairiausiais ir primityviausiais būdais. Nesvarbu, kad didvyris netrukus visiškai prasigėrė, ėmė kelti triukšmingas orgijas, vėliau vedė mažametę moksleivę.
Aišku, daugiausia didvyrių buvo padaryta per Didįjį tėvynės karą. Tiksliau, jam pasibaigus. Palyginus su jų žygdarbiais, netgi senovės graikų mitologinių herojų Heraklio ir Odisėjo žygiai nublanksta. Vėl įsakyta liaupsinti ne tiktai savo lėktuvėliu taranavusio vokiečių tankų koloną lakūno N.Gastelo ar jo kolegų V.Talalichino, A.Pokryškino panašius taranus, bet ir Pilietinio karo metu anekdotų herojumi tapusį raudonąjį karo vadą Vasią Čapajevą, kuris, pasirodo, dar nepakankamai išliaupsintas. Įdomu, kad tarp labiausiai gerbtinų ir šlovinamų 50-ies herojų, Rusijos moksleiviai ir jaunimas nuo šiol privalės atiduoti pagarbą ir garsiajam šnipui Richardui Zorgei, kuris, anot vieno dabar aktyviai besireiškiančio rusų publicisto, idėjiniais sumetimais tapo rusų patriotu ir, likus penkiems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo pradžios, perdavė šią žinią Stalinui. Aišku, tas nepatikėjo, kad jo bičiulis Adolfas, už kurio sveikatą dar neseniai kėlė tostus, padarys tokią kiaulystę. Dar vienu Rusijos didvyriu paskelbtas ir Kubos šeimininko Fidelio Kastro bendražygis Če Gevara, esą visą savo gyvenimą paskyręs ne tik Kubos, bet ir Bolivijos bei Gvatemalos išlaisvinimui. Žodžiu savas žmogus. Būtina priminti, kad liepiama vėl šlovinti sovietinio povandeninio laivo vadą Aleksandrą Marinesku, kuris, baigiantis karui, 1945 metų sausio 30 dieną surengė amžiaus ataką ne prieš kokį nors Vokietijos karo laivą, o prieš civilius pabėgėlius nuo Raudonosios armijos išvaduotojų, galvotrūkčiais bėgusius didžiuliu keleiviniu laineriu Vilhelmas Gustlotas. Kažkodėl tarp šiuolaikinių herojų, kuriuos privalu garbinti ir sekti jų pavyzdžiu, paminėta tik Černobylio gaisrininkų grupė, kuri beviltiškai bandė likviduoti sprogimą Černobylio AE. Esą jie savo gyvybėmis užstojo mus nuo radiacijos
Na, dar paminėtas kažkoks rusų kareivis Jevgenijus Radionovas, kuris, pakliuvęs į nelaisvę čečėnų laisvės kovotojams, atsisakė nusiimti stačiatikių kryžių bei priimti musulmonų tikėjimą ir už tai buvo žiauriai nukankintas. Tik kažkodėl nieko nesakoma, jog V.Putinas Rusijos didvyrio žvaigžde apdovanojo tikrą banditą ir plėšiką, dabartinį sugriautos ir nuniokotos Čečėnijos prezidentą R.Kadyrovą, o aukštais ordinais okupacinės armijos Čečėnijoje vadus, kurie per savo rengtas masines začistkas masiškai žudė ne laisvės kovotojus, o niekuo dėtus čečėnus, tarp jų moteris ir vaikus.
Petras Katinas
© 2007 XXI amžius
|