Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dievas – didysis dovanų dalytojas

Elena Daumantaitė-Baltrušaitienė

Muzikologė Jūratė Vyliūtė savo knygoje „Vladas Baltrušaitis: operos solistas“ rašo ne tik apie pasirinktą asmenį, bet ir apie jį supusius žmones. Vienas tokių žmonių yra Elena Daumantaitė-Baltrušaitienė, diplomuota stomatologė, visuomenės veikėja, ištikima šeimos židinio puoselėtoja. Prieš aštuonerius metus iš JAV nuolat gyventi į Lietuvą grįžusi, ji sėkmingai įsikūrė Vilniuje. Su p. Elena, nuo vaikystės besivadinančia Lione, kalbamės apie tai, kas neparašyta knygoje.

Ponia Lione, Amerikoje užauginote du vaikus – dukterį Karilę ir sūnų Putiną, buvote savo vyro talento puoselėtoja, sugebėjote sukurti nuostabią namų aplinką, kurioje buvo gera ne tik jūsų šeimos nariams, bet ir užklydusiam svečiui. Ar nuo šeimos rūpesčių dar likdavo laiko darbui, palaikant lietuvybę tame tolimame žemyne?

Vaikai greitai užauga. Kai mano dėmesio mažiau reikėjo šeimai, pradėjau dirbti, labiau įsitraukiau į lietuvybės palaikymo darbą. Kunigas Sugintas buvo suorganizavęs trisdešimt būrelių, remiančių Vasario 16-osios gimnaziją. Kiekviename būrelyje būdavo po dvidešimt žmonių; jie kas mėnesį aukodavo po dolerį Vasario 16-osios gimnazijai. Ir man kilo mintis imtis panašios veiklos. Tos gimnazijos direktorius kurį laiką buvo geras mano vyro pažįstamas jurbarkietis Antanas Giedraitis. Man pavyko suburti dešimt būrelių po dvidešimt žmonių. Į renginius nešdavausi jų sąrašą. Žmonės mielai aukodavo kas mėnesį po dolerį. Būdavo tokių, kurie iš karto duodavo 12 dolerių už visus metus, nors tuo metu, apie 1957-uosius, lietuviai nebuvo turtingi.

Kilo mintis suorganizuoti lietuviškų drabužių modelių parodas. Pirmiausia išrinkome komitetą, kurio pirmininke sutiko būti Aleksandra Kazickienė. Narės: Alė Skeivienė, Marija Varnienė, Filomena Ignaitienė, Jadvyga Vytuvienė ir kt. nedrąsiai, bet mielai įsitraukė į darbą. Iškėlėme sąlygas: modeliai – tik lietuvaitės; jos pačios modeliuoja ir siuva drabužius. Jau pirmoji lietuviškų madų paroda, surengta gražioje salėje, patraukė žmonių dėmesį, atėjo daug smalsuolių. Parodos pelnas – tūkstantis dolerių – buvo atiduotas Vasario 16-osios gimnazijai išlaikyti. Tai viena didžiausių aukų, kurias gaudavo ši gimnazija.

Amerika šventė 200 sukaktį. Buvo didelis sujudimas. Tuomet dirbau Ilinojaus universitete, Histologijos departamente. Universitetas taip pat šventė šį jubiliejų. Kilo sumanymas ir mums, lietuviams, pasirodyti. Surengėme parodą: lietuviški audiniai, gintaras, Lietuvos gamtos fotografijos, žemėlapiai. Mudvi su Julija Švabaite-Gyliene vaikštinėjome apsirengusios tautiniais drabužiais, viską aiškinome. Susidomėjimas buvo didžiulis. Kai kurie profesoriai apie Lietuvą išgirdo pirmą kartą. Universiteto vertinimo komisija mums paskyrė antrąjį prizą. Jį atsiimant svečius vaišinome baltu sūriu, lašiniuočiu. Šį įvykį aprašė Amerikos laikraščiai. Taigi daug žmonių sužinojo apie mūsų tėvynę Lietuvą.

Priklausiau ateitininkų medikų korporacijai „Gaja“, buvau išrinkta į valdybą. Įdomūs būdavo susirinkimai. Pasikviesdavome gerų lektorių, po paskaitos diskutuodavome, kalbėdavomės. Jau vien susitikimas ir pabendravimas su bendraminčiais kiek žmogui duoda!

Buvau Fronto Bičiulių veikėja. Ir Čikagoje, ir Niujorke – sekretorė, rašydavau susirinkimų protokolus. Mums rūpėjo atgauti Lietuvos nepriklausomybę. Mūsų šūkis buvo „Veidu į Lietuvą“, stengėmės kuo daugiau gero vėjo iš Amerikos pasiųsti į Lietuvą. Jau vien pabuvimas tarp tokių žmonių kaip Kazys Ambrazaitis, Petras Kisielius, Pilypas Narutis, Vaclovas Šaulys ir kt., pasiklausymas jų kalbų ką davė! Tai Čikaga. O Niujorke gyveno prof. Juozas Brazaitis, Pažemėnas, Radrivanas, Zenonas Ivinskis ir kt.

Dalyvavau Lietuvių dantų gydytojų sąjungos veikloje. Kasmet rengdavome didžkukulių pusryčius. Pelnas atitekdavo tai sąjungai. Buvo šelpiami visame pasaulyje pasiligoję lietuviai dantų gydytojai.

Mano motina Karolina Daumantienė gyveno Lietuvoje pas savo dukterį, mano seserį Stasę Jėčiuvienę. Mama sulaukė gilios senatvės. Gal dešimt kartų sovietmečiu važiavau jos lankyti. Apie būsimą kelionę papasakodavau savo bičiuliams. Jie įduodavo pinigų savo artimųjų šeimoms. Visus pinigus pavyko laimingai atvežti ir įteikti nurodytais adresais. Taigi Amerikoje gyvenome ne dėl savęs, o dėl kitų.

Ką jūsų gyvenime reiškia Dievas?

Esu be galo dėkinga savo mamytei, kad išmokė tikėti Dievą. Meilė Jam ir artimui gražiausiomis spalvomis nušviečia mūsų gyvenimą. Dievas yra didysis dovanų dalytojas. Mūsų gyvenimas yra pati didžiausioji Dievo dovana, visi mūsų džiaugsmai ateina iš Dievo. Jam už viską turime būti dėkingi. Jei savo bičiuliui dėkoji už mažą, gražiai supakuotą dovanų dėžutę, tai kaip reikia dėkoti Tam, kuris tau davė gyvenimą! Ne per seniausiai sunkiai sirgau, negalėjau vaikščioti, buvo suparalyžiuotos kojos. Dabar be jokio vargo užkopiu į ketvirtąjį namo aukštą, kur yra mano butas. Lipdama laiptais dažnai pagalvoju: „Dievas man davė naujas kojas. Tai ne mano, tai Dievo man duotos kojos“.

Tačiau gyvenimas – ne vien džiaugsmo kupinas įvykis. Kiekvieną iš mūsų užklumpa nelaimės, užgriūva kančia, pasitaiko neišklausytų maldų…

Kiekvieną nelaimę, kančią priimkime kaip Dievo meilę. Kančia ir meilė eina kartu. Didžiausios kančios valandą klausiu: „Dieve, ar aš Tau buvau gera?“

Ar jūsų vyras – operos solistas, chorų dirigentas, vargonininkas Vladas Baltrušaitis taip pat tikėjo Dievą?

Taip, jis buvo tikintis žmogus. Iš savo namų atsinešė labai prasmingą maldelę, išmokytą tėvo: „Teikis atsiųsti, Viešpatie, Šventosios Dvasios dovanų mūsų protui apšviesti, sielos ir kūno jėgoms sustiprinti. Duok mums fizinių ir dvasinių jėgų kliūtis nugalėti ir laimingai užbaigti ne tik šias dienas, bet ir viso gyvenimo kelionę“. Ši maldelė prigijo mūsų šeimoje. Ją sukalbėdavome susėdę į automobilį, pradėdami važiuoti. Jeigu pamiršdavome, sūnus Putinas primindavo: „Ogi dar maldelės nesukalbėjome“.

1998 metais grįžote į Lietuvą. Ar sunku buvo apsispręsti grįžti į tėvynę?

Mano vyras negalėjo įprasti prie Amerikos. Jis ten nepritapo, jį kankino amerikoniškasis materializmas. Visą laiką ilgėjosi Lietuvos, sirgo gimtojo krašto nostalgija. Todėl parvežiau urną su vyro palaikais, palaidojome Jurbarko kapinėse esančiuose tėvų kapuose. Po to apsisprendžiau nuolat apsigyventi tėvynėje. Mano dukra Karilė, užauginusi dvi lietuviškai kalbančias dukteris, taip pat ketina sugrįžti į Lietuvą.

Aštuoneri metai kaip gyvenate Lietuvoje. Ar nesigailite sugrįžusi? Ką čia pavyko nuveikti?

Nesigailiu nė kiek. Esu apsupta gerų, nuoširdžių, atvirų žmonių. Jų ratas vis platėja.

Mano vyrui „išeiti į žmones“ labai padėjo geras, kilnus, aukštos inteligencijos žmogus Benediktas Vasiliauskas, jurbarkietis, baigęs Jurbarko „Saulės“ gimnaziją, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą ir Konservatoriją. Jo sūnus Kęstutis yra muzikos mokytojas, dirba Jurbarke. Tai jis parašė dainą „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, taip pat – „Trys spalvos“. Mokytojų namuose surengiau vakarą, per kurį buvo pagerbtas K.Vasiliauskas, savo sukurtomis dainomis kėlęs lietuvių dvasią Atgimimo metais. Ir, žinoma, tebekeliantis dabar. Kitas vakaras, skirtas operos solistams, kilusiems iš Jurbarko ir dainavusiems Amerikoje, įvyko Teatro, kino ir muzikos muziejuje. Sudariau ir įteikiau administracijai tų žmonių sąrašą. Visi solistai buvo paminėti. Prisirinko pilna salė žmonių. Kitą dieną už operos solistus jurbarkiečius Vilniaus Arkikatedroje buvo aukojamos šv. Mišios. Visiškai finansavau abiejų renginių išlaidas.

Jums 88-eri metai. Ausų nevargina jokie klausos aparatai, nenešiojate akinių, esate žvali ir guvi, išlaikėte puikią atmintį. Gal atskleistumėte paslaptį, kaip reikia gyventi, kad nevargintų senatvės negalios?

Jokios paslapties čia nėra. Tik reikia mylėti Dievą ir artimą, nesipiktinti, kad jis ar ji ne tokie kaip aš. Žmonių įvairovė gyvenimą padaro įdomesnį. Juk ir gamtoje pastebime augalų ir gyvūnų įvairovę.

Esate nuolatinė „XXI amžiaus“ skaitytoja. Kuo jus patraukia šis laikraštis?

Kaipgi lietuvis katalikas gali neskaityti jam skirto laikraščio? Argi jam nerūpi parapijų gyvenimas, kunigų jubiliejai? O dar kunigų eilėraščiai! Taip pat Lietuvos ir pasaulio įvykiai.

Ačiū už dėmesį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2007 „XXI amžius“