Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Prapjauk man kraujagyslę – ten bus geltona, žalia ir raudona...“

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ,

Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė

Julija Dantienė (dešinėje) Kraštotyros skaitykloje kartu su vyriausiąja bibliografe Stanislava Talutyte Virginijos TYLIENĖS nuotrauka

Taip simboliškai tris brangias Lietuvos vėliavos spalvas apibūdina viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Filadelfijos lietuvių radijo „Bendruomenės balsas“ programų direktorė Julija DANTIENĖ.

Viešėdama Lietuvoje pas giminaičius, ponia Julija keletą dienų paskyrė Ukmergės kraštui – savo mamos Sofijos Dobužinskaitės, kilusios iš Pabaisko, gimtinei. Atvykusi į Ukmergę, įsikūrė jos sesers dukters, savo pusseserės, gydytojos Eugenijos Padvelskienės namuose ir, jos lydima, vieną rytą pravėrė Viešosios bibliotekos duris. Smalsiai, viskuo besidominčiai, gyvenimo džiaugsmo ir jaunatviškos energijos kupinai moteriai rūpėjo kiekvienas bibliotekos kampelis – knygų fondai, čia veikiančios parodos, kraštotyros leidiniai.

Mažojoje galerijoje viešnia ilgai negalėjo atsitraukti nuo čia eksponuojamų kraštiečio dailininko Albino Purio paveikslų, iškart susidomėjusi galimybe įsigyti nors vieną jai itin patikusį tapybos darbą. O Kraštotyros skaitykloje ponia Julija buvo maloniai nustebinta tuo, jog tiek daug dėmesio čia skiriama Vladui Šlaitui – jo kūrybai, bibliografijai, atminimo įamžinimui. Ilgus metus pati gyvenusi toli nuo Lietuvos ir gimtinės, ji puikiai suprato ir poeto ilgesį, meilę Ukmergei, tėviškei, sūnaus visą gyvenimą laukusiai motinai, nostalgijos kupiną jo kūrybą.

Prabėgo 63 metai nuo tos dienos, kai Julija, tada dar 15-metė mergaičiukė, kartu su savo šeima – tėvais ir dviem broliais – pasitraukė iš Lietuvos į Vakarus. Tėvas, jauniausias iš septynių brolių, buvo gimęs ir užaugęs vaizdingose Dūkšto apylinkėse, Ignalinos rajone. Tik dabar, atvykusi iš JAV į Lietuvą, Julija turėjo galimybę aplankyti savo tėvo gimtinę. Liūdesys ir skausmas buvo didžiulis – iš senelių Aleksiūnų sodybos neliko net akmenėlio, ženklinančio, kad čia kadaise gyveno žmonės...

Ilgas kelias į Jungtines Valstijas vedė per Vokietiją, per čia buvusią pabėgėlių stovyklą, kurioje paauglė tarp kitų atvykėlių iš Lietuvos sutiko ir savo būsimą vyrą Algį Dantą. Tačiau turėjo prabėgti dar 30 metų, kol susitikę antrą kartą gyvenime, dabar jau Čikagoje, jiedu tapo pora.

O kuo, nuvykusi į Ameriką, tapo pati Julija? Išgirdusi šitokį klausimą, viešnia linksmai nusikvatoja. „Devyni amatai, dešimtas badas“, – mosteli ji ranka ir ima nuotaikingai pasakoti: organinės chemijos specialistė, nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja, dramaturgė, režisierė, teatro aktorė, o pastaruosius 20 metų – ir Filadelfijos lietuvių radijo „Bendruomenės balsas“ programų direktorė. Ši laida kiekvieną sekmadinio rytą transliuojama jau 54 metus, redakcijoje dirba 15 žmonių, o jiems talkinančių entuziastų, patriotiškai nusiteikusių lietuvių – dar kelis kartus tiek.

„Mes, ten gyvendami, valgėm, gėrėm, kvėpavom, sapnavom, dirbom tik tam ir tik todėl, kad visais būdais saugotume ir stiprintume lietuvybę – tai buvo mūsų gyvenimo esmė“, – kalba J.Dantienė. Dešimt metų su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais nebuvo jokių ryšių – pro „geležinę uždangą“ neprasibraudavo joks laiškas, jokia žinia, ir tik 1955-aisiais Ukmergę pagaliau pasiekė pirmasis laiškelis iš JAV. Dar po 20 metų Julija pirmąsyk atskrido į Lietuvą, slapta atvažiavo į Ukmergę, susitiko su savo artimaisiais. Jau vėliau, 1992-aisiais, Julijos vyro A.Dantos rūpesčiu medikamentų siunta iš Jungtinių Valstijų atkeliavo ir į Ukmergės ligoninę.

Ponia Julija ir dabar be jaudulio negali prisiminti atgimimo pradžios Lietuvoje, tos istorinės nakties, kai buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, kuria su ašaromis akyse džiaugėsi ir tautiečiai Amerikoje. Visi kartu jie stebėjo ir Sausio 13-osios įvykius, protestuodami šalia Rusijos ambasados prieš kitataučių agresiją.

„Išgirdę apie kruvinosios nakties aukas, lietuviai susirinko į aikštę nešini mediniais karstais ir, tarsi susitarę, visi gulė ant žemės, šitaip išsakydami savo protestą. Vėliau man, vienai iš šitos akcijos organizatorių, bičiuliai kalbėjo: gulėm ant žemės ir galvojom, o kaip kažin dabar Julija mus pakels... O aš tą akimirką prisiminiau Vinco Kudirkos „Varpą“ ir ėmiau deklamuoti: „Kelkite.... kelkite...“ Viskas pavyko labai natūraliai ir įtikinamai“, prisiminė ponia Julija.

2000 metais J.Dantienė dalyvavo Vilniuje sušaukto Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimo darbe, lankėsi dainų šventėse ir kituose renginiuose ir visada kupina įspūdžių rengdavo reportažus lietuvių radijui.

Dar viena jos aistra – teatras, 1956 metais JAV vykusio Kultūros kongreso metu įsteigta Lietuvių scenos darbuotojų sąjunga. Scenoje Julija vaidina jau 26 metus, yra pelniusi JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros skyriaus ir Lietuvių fondo metinę premiją už nuopelnus teatrui. Buvo „Eglė – žalčių karalienė“, Kristijono Donelaičio „Metai“, Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ ir daugybė kitų spektaklių, vaidintų Čikagoje, Vašingtone, Niujorke, Klivlende, Ročesteryje ir kitur, kur tik būdavo galima aptikti lietuvių pėdsakų.

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje dairydamasi po knygų fondus, ponia Julija garsiai nudžiunga, lentynoje tarp kitų leidinių išvydusi prieš porą metų išleistą solidžią, gausiai iliustruotą knygą „Lietuvių scenos darbuotojų sąjunga Chicagoje“. Ji buvo viena iš šios knygos rėmėjų, o šiame leidinyje – daugybė ir pačios aktorės J.Dantienės nuotraukų, scenų iš jos vaidintų spektaklių, vestų literatūrinių, muzikinių vakarų. „Pažiūrėkit, kokia gražuolė buvau“, – linksmai kvatoja viešnia, versdama knygos lapus ir dar kartą visus pribloškia, valiūkiškai prisipažindama, jog už poros metų jai sukaks... aštuoniasdešimt!

Šiandieną J.Dantienė džiaugiasi penkiais vaikais ir vienuolika vaikaičių, didžiuodamasi, jog visi jos sūnūs – Aleksas, Andrius, Tomas, Robertas, ir dukra Viktorija, kaip ir ji pati, puikiai, be įprasto amerikiečiams akcento kalba lietuviškai, kad lietuviški ir jos vaikaičių vardai – Onutė, Petriukas, Tomas, Mikas, Emilija, Lina, Aras... Vienas Julijos brolis, Algirdas, ilgus metus dirbęs inžinieriumi, gyvena Ohajo valstijoje, o Robertas, NATO karininkas, įsikūręs Vokietijoje.

„Grįžusi į Ameriką, paruošiu ne vieną reportažą apie Lietuvą ir Ukmergę, apie čia gyvenančius gražius žmones ir, žinoma, apie jūsų biblioteką – ji mane sužavėjo!“ – atsisveikindama pažadėjo viešnia iš Filadelfijos.

© 2007 „XXI amžius“