| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Istorinės praeities ir laisvės kovų keliais... Kazimieras Dobkevičius
Šiemet, liepos viduryje, sukako 597-osios garsaus Žalgirio mūšio metinės. Ta istorinė Lietuvos ir Lenkijos jungtinių kariuomenės dalinių pergalė turėjo didelį atgarsį Europoje. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS), Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos (LVRKS), Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS), Lietuvos kariuomenės karių savanorių sąjungos (LKKSS) atstovai surengė kelionę Žalgirio mūšio pergalės garbei, aplankant istorines vietoves pokario rezistencijos kovų vietas: Dubingius, Giedraičius, Musninkus, Kernavę. Kelionės iniciatorius Kauno šaulių vyrų choro Trimitas vadovas, VRKS narys Jurgis Strazdas. Ankstų kelionės pradžios rytą užklupęs lietus nuplovė kelio dulkes, o vėliau visą turiningą, įdomų ir pamokantį keliavimą lydėjo saulėtas, vaiskus oras. ...Nedidukas autobusėlis su Lietuvos kariais, rezistencinių kovų dalyviais Ukmergės rajone tyliai įriedėjo į bundantį Jogvilų kaimą. Kelionės dalyviai sustojo prie paminklinio kryžiaus, žyminčio partizanų būrio vado Vytauto Strazdo-Bebro ir jo kovos draugo Jono Grybausko-Paukštelio žūties vietą 1949 m. lapkričio 28 d. Jų atminimą kariai veteranai pagerbė bendra malda ir giesmėmis. Tolimesnis maršrutas vedė į netoli esantį Nuosėdų kaimą, pas pirmąjį Lietuvoje bitininkystės mokslų daktarą, profesorių, Vietinės rinktinės karį Joną Balžeką, kuris, atgavęs savo tėvų ūkį, išplėtė bityną (šiuo metu turi šešiasdešimt bičių šeimų) ir skleidžia bitininkavimą kaimyniniuose kaimuose. Profesorius J.Balžekas svetingai sutiko kovotojus veteranus, papasakojo apie pažangiausius bitininkavimo metodus ir technologijas, atsakė į daugybę klausimų. Daugelį nustebino žinia, kad darbščioji bitutė turi ne dvi, o penkias akis. Svečiai paragavo medaus su šviežiais agurkais, sūriu. Padėkoję dr. Jonui kolegos tęsė savo kelionę į Dubingius prie Asvejos ežero, beje, paties ilgiausio Lietuvoje, kurio ilgis siekia 29 km. Dubingių miestelis nutolęs į rytus nuo Giedraičių dešimt kilometrų. Nuo Vytauto Didžiojo laikų čia stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) dvaras. Vytautas šioje vietoje pastatydino ir pirmąją medinę bažnyčią. Dovanojimo būdu XV amžiuje Dubingiai atiteko Radviloms. Dubingių pilyje keletą metų gyveno Barbora Radvilaitė. Šioje pilyje ji slapta susitikinėjo su karaliumi Žygimantu Augustu. Po Radvilų Dubingius paveldėjo grafai Tiškevičiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Dubingių dvaras buvo išdalytas lietuvių kariams savanoriams. Per nepriklausomybės kovas Dubingių laukuose žuvo vienas karininkas ir šeši kariai, kurių trys palaidoti vietos kapinėse. Paskutinė Dubingių bažnyčia neaiškiomis aplinkybėmis sudegė 1954 metais. Liko tik pamatai. Dabartinė barakinio stiliaus Šv. Jurgio bažnytėlė įsikūrusi medinio pastato patalpose ir laukia pragiedrulių gal su Dievo Apvaizdos pagalba bus atstatyta senoji. Bažnyčią kuruoja Giedraičių klebonas kun. Algimantas Baltuškonis. Pasirodo, kariai buvo pakviesti pagiedoti bažnyčioje, nes tądien, liepos 15-ąją, čia vyko tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. Prie vietinių parapijiečių choristų prisijungė galingi vyrų choro Trimitas balsai. Mažoje bažnytėlėje įtaigiai skambėjo choro giesmės Švč. Mergelės Marijos ir Dievo garbei. Po atlaidų ir palaiminimo kariai buvo pakviesti pietų į kleboniją. Vėliau vietinė mokytoja Pranė Kuorienė papasakojo apie Dubingius, vietines problemas ir nuvedė į Dubingių kapines, kur palaidoti Nepriklausomybės kovų kariai. Ant kauburėlių gulė karių veteranų rožių puokštės. Ta proga visi įsiamžino nuotraukoje. Vėliau kariai sustojo prie kapo, kurio paminkliniame akmenyje įrašytos nekaltos lietuvių aukos, žuvusios nuo lenkų Armijos Krajovos rankų. Prie kapo kariai padėjo gėlių. Atsisveikinę su dubingiečiais, kariai skubėjo kalvotu keliu į Giedraičius. Saulės spinduliais pasidabinęs miestelis traukė ateiti prie Nepriklausomybės kovų už Lietuvos laisvę paminklo Giedraičių kautynių didvyriams. Paminklą sukūrė žymus skulptorius Robertas Antinis (tėvas). Kautynės vyko 1920 m. spalio 31 d. ir tų pačių metų lapkričio 1721 d. Šios kautynės parodė didelę lietuvių karių ir karininkų narsą, pasiaukojimą, išradingumą siekiant pergalės. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Silvestras Žukauskas vienintelis, kuris Lietuvoje po šio mūšio buvo apdovanotas penktuoju Vyčio Kryžiumi. (Visų penkių laipsnių Vyčio Kryžiaus apdovanojimus turi tik šis mūšio strategas ir taktikas.) Laisvės kovų veteranai padėjo gėlių prie paminklo Giedraičių mūšio kariams atminti, o taip pat prie kryžiaus žuvusių partizanų atminimui Giedraičių bažnyčios šventoriuje. Parymoję prie paminklo ir atidavę pagarbą kariai keliavo Musninkų miestelio, kurio istorija siekia XV amžių, link. Miestelio centre, aikštėje prie bažnyčios, pastatytas paminklas šv. Mykolui (skulptūros autorius profesorius Antanas Kmieliauskas). Iš Musninkų ranka pasiekiama senoji Lietuvos sostinė žilagalvė Kernavė. Livonijos kronikoje ši vietovė pirmą kartą paminėta 1279 metais. Prieš kelis metus Kernavė pagaliau įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paminklų sąrašą. Šis aktas Kernavei suteikia pasaulinės šlovės paminklo statusą. Kariai veteranai pirmiausia pagerbė karių, žuvusių už Lietuvos laisvę ir palaidotų Kernavės kapinaitėse, atminimą. Vėliau susipažino su Kernavės istorine praeitimi, žavėjosi puikia panorama į Pajautos slėnį, kuriame XIV amžiuje buvo keturis tūkstančius gyventojų turėjęs miestas. Įspūdį didino Pilies kalno, Aukuro, Lizdeikos ir Mindaugo sosto piliakalniai, išsidėstę vienas šalia kito. Netoli dunkso penktasis žvalgybinis Krivaikiškių piliakalnis. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur vienoje vietoje išsidėstę penki piliakalniai. Turiningos kelionės dalyviai nusilenkė garbiam kunigui Nikodemui Švogžliui, kuris palaidotas Kernavės šventoriuje. Tai žmogus, kuris sovietmečiu Milžino slapyvardžiu rašė Lietuvos bažnyčių istorinę kroniką į JAV leidžiamus žurnalus ir laikraščius. Šalia kunigo kapo miesto vartuose stovinčio šarvuoto kario su kalaviju rankose papėdėje yra toks įrašas : Geriau mirti stovint, negu gyventi klūpomis. Įdomu ir tai, kad Kernavėje stovi paminklas pranašui Mozei, su Dešimties Dievo įsakymų lentelėmis. Paminklo autorius prof. A.Kmieliauskas. Kariai veteranai, stovėdami prie pirmapradės Kernavės bažnyčios pamatų, sužinojo, kad per šios šventovės slenkstį yra ėję didieji Lietuvos kunigaikščiai. Šiek tiek pavargę, bet žvalūs ir laimingi kariai grįžo namo įsitikinę, kad tokios pilys, kaip Dubingiai ir Kernavė, saugojo mūsų kalbą, kultūrą ir valstybingumą. Autoriaus nuotrauka
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |