Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Slibinai

Algimantas Zolubas

Dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, skulptorė Domicėlė Tarabildienė (1912–1985)

Vytauto Mikalausko muzika Justino Marcinkevičiaus eilėraščiui „Lopšinė gimtinei ir motinai“ (Kiek rovė — neišrovė. Kiek skynė — nenuskynė. Todėl, kad tu — šventovė. Todėl, kad tu — Tėvynė) lietuvių lūpose, ausyse ir širdyse jau skamba kaip liaudies daina.

Dailininkė, grafikė, knygų iliustratorė, skulptorė Domicėlė Tarabildienė (1912–1985) ankstyvą savo gyvenimo saulėlydį, įkvėpta šių eilių, dar sovietmečiu nutapė paveikslą, kurio kilmės priežastį ir pavadinimą žinojo tik jai artimi ir patikimi žmonės. Greta kitų paveikslų, jis buvo demonstruojamas vienoje iš jos parodų. Ten tuometinė ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja L.Diržinskaitė-Piliušenko paprašė paaiškinti paveikslo turinį. Nors autorė aiškinusi, kad tai galėtų būti pasakos motyvas, ministrė įtarusi, jog paveikslas gali būti suprastas ir kitaip...

Paveikslo pagrindinė figūra – moters su puokšte gėlių, su baltu šydu ant galvos siluetas. Iš trijų paveikslo kampų į ją atsukti ugnimi žaižaruojantys slibinų nasrai. Erdvėje virš jų ir moters – veržlaus raitelio kontūrai.

Šių eilučių autoriui teko artimai bendrauti su dailininke, ji nuoširdžiai pasakojo apie jos ir vyro dailininko Petro Tarabildos išgyvenimus dėl Lietuvos okupacijos bei jos ypatingą išgyvenimą, susijusį su sūnaus Arūno mirtimi. Dailininkė paaiškino, kad paveiksle pavaizduota moteris – Lietuva, trys slibinai – Rusija, Vokietija ir Lenkija, raitelis – karžygys, nuo slibinų ginantis Lietuvą (Vyties variantas). Vieno iš slibinų ugnies liežuvis palietė ir Domicėlės mylimą sūnų.

Per 1956 metų Vėlines Vilniuje, Rasų kapinėse, minėdami Vengrijos tų metų revoliuciją, studentai ir moksleiviai rinkosi prie Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų žymių Lietuvos asmenų kapų. Minėjime dalyvavo Arūnas Tarabilda, prof. Jonas Dagys, Rimtautas Gibavičius, Albinas Bernotas, Laimutis Barkauskas, Vytautas Viliūnas ir kt. A.Tarabilda išdrįso viešai kelti klausimą dėl Gedimino vardo grąžinimo Vilniaus Stalino prospektui (dab. Gedimino prospektas), sutrukdė valdžiai nuimti kryžių nuo Šv. Kazimiero bažnyčią vainikuojančios karūnos. Už antitarybinę veiklą 1957-aisiais jis buvo pašalintas iš komjaunimo ir Dailės instituto, paimtas į sovietinę armiją, tarnavo sveikatai kenksmingomis sąlygomis radiacijos užkrėstoje zonoje Sverdlovsko srityje. Iš kariuomenės Arūnas parsinešė spindulinę ligą. 1959–1961 metais vėl studijavo grafiką Dailės institute. Nuo 1961-ųjų dalyvavo dailės parodose. Tačiau nelemtos ligos pagraužtas Arūnas, tesulaukęs 35 metų, 1969-aisiais amžinajam poilsiui atgulė Rasų kapinėse.

Kas paskatino prisiminti D.Tarabildienės paveikslą, tarp nuotraukų jau blunkančiomis spalvomis surasti dailininkę prie to paveikslo? (Ją fotografuodamas naudojau spalvotą fotojuostą, o tuometinės fototechnologijos ir medžiagos neleido užtikrinti nuotraukų ilgaamžiškumo.)

Paskatino iškilaus Lietuvos karininko Vytauto Pociūno žūtis, kuri po žurnalisto Kęstučio Žičkaus, veiklaus Seimo nario Lietuvos patrioto Tautvydo Lideikio paslaptingų žūčių dar kartą akivaizdžiai paliudijo, kad vienas slibinas tikrai neišnyko. Leidžiu sau pridurti, kad neišnyko ir kiti du.

Pirmąjį slibiną, Lietuvoje jaučiamą, tačiau iki šiol pasaulyje viešai nevardijamą, atvirai apibūdino prof. dr. Leonidas Donskis liepos 23 dieną savo rašinyje „Lietuva tampa mažąja Rusija“. „Taip, mes tampame mažąja Rusija, – rašo profesorius. – Nei ten, nei čia neišaiškinami tie, kurie nužudo arba sukompromituoja ir pražudo tiesos ieškančius žmones.

Nei ten, nei čia nėra teisingumo, todėl valstybė virsta politinės mafijos, valstybės saugumo ir šešėlinių organizacijų valdoma terpe. Mus palaiko tik stebuklas, kad mumyse galimus partnerius kažkaip atpažino Vakarai. Bet akivaizdu, kad stipraus intereso Rytų ir Vidurio Europoje jie neturi. Kita vertus, dabartinis Vakarų silpnumas, lydimas Rusijos stiprėjimo ir jos destruktyvios įtakos kaimyninėms šalims, byloja, kad, be plačios visuomenės paramos, laisvės ir iš tiesų demokratinės politikos, Lietuva savo valstybės ir nepriklausomybės neišlaikys“.

Kitas slibinas, lygintinas su Hitleriu, yra Vokietija, kuri Gerhardo Šrioderio ryžtinga parama sumanymui tiesti dujotiekį nuo Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu, aplenkiant Rytų Europą, papiktino ne tik Lenkiją ir Baltijos šalis. Paaiškėjus, kad buvęs Vokietijos kancleris taps šio projekto vadovu, piktinasi ir Vokietijos politikai. Dujotiekio politinė nauda Rusijai akivaizdi: aplenkdama Rytų Europą, Maskva sumažina šių šalių įtaką. Bet tiesti dujotiekį jūros dugnu – brangiau nei sausuma. Visiškai nesigilinant į klausimą, ar šiuo metu prasminga didinti Kremliaus įtaką Europoje, paliekant demokratiškąsias Rytų Europos šalis už borto, kažin ar keturių milijardų eurų projektas būtų susilaukęs tokios buvusio kanclerio paramos, jei jam visų pirma rūpėtų, kad dujos būtų kuo pigesnės. G.Šrioderio deklaruotą „meilę“ Rusijai pakeitė Angelos Merkel pragmatiška politika šios valstybės atžvilgiu. Kanclerė, kilusi iš Rytų Vokietijos, leido suprasti, jog santykiai su Rusija bus vienas iš pagrindinių jos prioritetų. Kokio pobūdžio yra (ar bus) šie santykiai? Tiek Šrioderis, tiek Merkel nustūmė Lenkiją ir Baltijos šalis į energetinę priklausomybę nuo Rusijos, taigi pasirašė, nors kiek kitokį, tačiau labai panašų į Molotovo-Ribentropo paktą.

Ir trečiasis slibinas, kurį mūsų valstybės vadovai vadina draugiškiausia šalimi, partnere, advokatu stojant į euroatlantines struktūras – Lenkija. 1994-ųjų balandžio 26 d. Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Sutarties derinimas truko dvejus metus, jį lydėjo didelis lenkų žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimas. Daugiausia aistrų įžiebė Vilniaus pasiūlymas sutartyje įvertinti Lenkijos agresiją prieš Lietuvą prieškariu ir dėl jos daugiau nei du dešimtmečius trukusią Vilniaus ir Rytų Lietuvos okupaciją. Varšuva iš pat pradžių atmetė tokią galimybę ir galop pasiekė pergalę. Taip pat daug emocijų kėlė Lietuvos lenkų reikalai, pvz., lenkų universiteto, lenkų kalbos vartojimo viešajame gyvenime ar asmenvardžių rašymo klausimai. Lūžis derybose įvyko, kai Lietuvoje į valdžią atėjo kairieji. 1993 metų gruodį premjeras Adolfas Šleževičius į Varšuvą atvežė kompromisinį pasiūlymą – Lietuva, nustūmusi į užmarštį iš Lenkijos patirtas didžiules skriaudas, atsisakė sutartyje vertinti istorinius įvykius. Geriausiai anų dienų atmosferą atspindi lenkų laikraščių antraštės: „Be atgailos už Želigovskį“, „Želigovskis nebus naujos sutarties herojumi“, „Varšuvos derybininkų pergalė – sutartis be Želigovskio“. Dabar mūsų valstybės vadovai su Lenkija intensyviai flirtuoja, daro įvairiausias nuolaidas, tenkina lenkų tuščias ambicijas, o tos ambicijos rodo, kad kaimynė Želigovskio kėslų neatsisakė: Vilniaus krašte lenkai lietuvius laiko antrarūšiais, uždarinėja lietuviškas mokyklas, integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą nerodo jokio noro.

Regis, Lietuvai pakanka išorės slibinų, tačiau sumanyta turėti ir savąjį, ir dar trigalvį. Kalba eina apie naują atominę elektrinę, energetinį milžiną, į kurį įtraukiama „Maximos“ savininkų įmonė. Valstybinių ir privačių investuotojų darinys gali gulti sunkia našta ant mokesčių mokėtojų pečių. Iš tikrųjų per 20 mlrd. kainuojanti naujos atominės elektrinės statyba mokesčių mokėtojams gali tapti nepakeliama našta, o, įvertinus aukštą korupcijos lygį Lietuvoje, kairiosioms partijoms ji gali tapti naudinga pinigų plovykla, įsitvirtinimo ateities valdžioje garantu.

Kas priekaištauja europarlamentarui Vytautui Landsbergiui dėl jo dažnų pasisakymų apie gresiančius Lietuvai pavojus, turi pažeistą regėjimą, nenori pavojų matyti, o tikriausiai – nori užliūliuoti visuomenės budrumą.

Šiemet Valstybės dienos proga Seime buvo atidaryta dailininko Antano Rimanto Šakalio estampų paroda „Lietuva. Mokslas. Istorija“. Ją padėjo organizuoti pirmasis Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas. Parodos atidarymo dalyviai labai palankiai pasitiko tokios parodos atidarymą, žavėjosi dailininko kūriniais, dėkojo parodos organizatoriui ir dailininkui.

D.Tarabildienės kūrinių parodai Seime pritrūktų vietos, tačiau tą, jau minėtą, paveikslą Seimas galėtų surasti, įsigyti ar pasiskolinti ir naujai pastatydintoje Seimo salėje nuolat turėti prieš akis, kad išrinktieji žinotų, jog Lietuva ne tik buvo, bet ir tebėra „ant vieškelio, ant didžio, nenuoramų kely“, kad jai nuolat gresia pavojai, kad reikia budėti, ją ginti. Prie paveikslo turėtų sustoti, susimąstyti Lietuvos valstybės vadovai, jis su atitinkamais komentarais turėtų būti rodomas užsienio svečiams.

Vilnius

© 2007 „XXI amžius“