Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Įžvalgos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Proza
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2, 4, 6)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2, 4, 6)

Pas Juozą Paukštelį vardinių proga. Kėdainiai, 1927 m. kovo 19 d. Vincas Mykolaitis-Putinas – antroje eilėje, centre

V. Mykolaitis-Putinas tada estetiką puikiai dėstė. Friburgo ir Miuncheno universitetuose buvo gerai su ja susipažinęs. Pirmiausia jis dėstė estetinių idėjų istoriją: pradėjo Platono, Aristotelio, Plotino, tęsė šv. Tomo Akviniečio, Kanto, Hėgelio estetinėmis pažiūromis. Studentams tai buvo naudinga ir suprantama. Turėdami galvoje šių didžiųjų filosofų pažiūras, galėjo drąsiau ir savarankiškai susiorientuoti šių dienų estetinių pažiūrų labirinte ir chaose. Bet vengė dėstyti savo estetikos sistemą: ar jis jos pats dar neturėjo susikūręs, ar nedrįso. Mes tenkinamės tik gražiai, sklandžiai ir aiškiai dėstoma estetikos istorija.

Naujosios lietuvių literatūros istorijos kursą tada jis silpnai dėstė. Visiškai nebuvo tam pasiruošęs, nei Petrapily, nei Friburge, nei Miunchene visiškai nebuvo kalbama apie lietuvių literatūrą. Jis dabar pirmą kartą susidūrė su tokia mokslo disciplina. Ji dar neturėjo nei mokslinės metodologijos, nei jokių tradicijų, nei pavyzdžių. Tuo metu J. Tumas-Vaižgantas Humanitarinių mokslų fakultete jau dėstė naujosios lietuvių literatūros kursą, bet dėstė gaivališkai, rinkdamas ir skelbdamas daugiau literatūrinę medžiagą, o ne moksliškai ją apdorodamas. Bet jis nors buvo plačiai ir giliai susipažinęs su lietuvių literatūros faktais. Ir šiuo atžvilgiu, kas žino, ar kas kitas Lietuvoje galėjo jam prilygti, gal bent A. Jakštas-Dambrauskas ir Maironis – J. Mačiulis. O V.  Mykolaitis-Putinas, dėstydamas naująją lietuvių literatūrą, daugelį jos veikalų tik dabar pirmąkart turėjo paskaityti. Ir mes studentai patys jutome, jog M. Gustaitis daug geriau mums šį kursą skaitytų ir net stebėdavomės, kodėl jis nebuvo pakviestas šiam dalykui dėstyti.

V. Mykolaitis-Putinas pats geriau už kitus jautė, jog jis visiškai nepasiruošęs šiam dalykui dėstyti ir to neslėpė nuo savo studentų. Štai man privačiame pokalbyje kelis kartus melancholiškai yra nušnekėjęs:

– Man sunku ir nuobodu dėstyti lietuvių literatūrą. Daugelį jos veikalų dabar tik pirmą kartą skaitau. Ir man, pripratusiam skaityti pasaulinės literatūros šedevrus, tai nuobodus ir labai įkyrus darbas. Dabar menkuose veikalėliuose ieškok kažko ypatingo, didelio, juos svarstyk, nagrinėk pagal naujausius pasaulinės literatūros metodus...

Tik vėliau, giliau ir visapusiškiau susipažinęs su lietuvių literatūra, ją nuoširdžiai ir stipriai pamilo ir drauge su J. Tumu-Vaižgantu joje ėmė ieškoti „deimančiukų“, jų apsčiai rado ir pasidarė vienu iš geriausių lietuvių literatūros istorikų ir kritikų.

Pasaulinės literatūros naujienomis ėmė vis mažiau domėtis: rimtai atsidėjo lietuvių literatūros tyrinėjimams ir po kelerių metų jau puikiai dėstė savo dalyką.

Iš savo studentų sudarė literatų būrelį, kuris pasivadino „Šatrijos“ meno draugija, kuri ilgainiui pasidarė humanitarinius mokslus bestudijuojančių ateitininkų korporacija, su savo įstatais, savo uniforma, savo vėliava, savo ideologija, savo garbės nariais.

Iš pradžių „Šatrijos“ draugijos sueigos vykdavo daugiausia V. Mykolaičio-Putino bute ar kurioje nors iš universiteto auditorijų. Jose buvo skaitomi naujausi, dar nespausdinti studentų literatų kūriniai, o po to kritiškai aptariami. Kartkartėmis būdavo skambinama pianinu ir dainuojama. Visada būdavo svarstomi meno ir literatūros klausimai, kurie kartais sukeldavo ir aštresnių diskusijų. Po to V. Mykolaitis-Putinas irgi paskaitydavo savo naujausių eilėraščių ir kartkartėmis pasisakydavo estetikos ar poezijos klausimais. Į šias sueigas atsilankydavo ir profesorius St. Šalkauskis, profesorius J. Eretas, Liudas Gira ir čia jie dėstydavo savo estetines ir literatūros pažiūras. Ir „Šatrijos“ nariai nesilaikė vieningų estetinių pažiūrų. Greitai išryškėjo net kelios jų srovės. Tada studentai J. Paukštelis, J. Grušas, J. Grinius, J. Ambrazevičius aiškiai orientavosi į tradicinę, klasikinę, realistinę, iš dalies ir į romantinę literatūrą. Jie nemaištavo prieš A. Jakšto racionalistinę ir reakcinę estetiką, atidžiai klausėsi profesorių S. Šalkauskio ir J. Ereto intelektualinių ir moralinių samprotavimų ir ruošėsi būti tęsėjais tradicinių lietuvių literatūros tendencijų.

O manęs ši kryptis nepatenkino. Aš ieškojau naujų kelių, maištavau prieš tradicines tendencijas, domėjaus impresionizmu, ekspresionizmu, neoromantizmu, visomis modernizmo tendencijomis. Žinoma, šalininkų nedaug turėjau, o ir pati Teologijos – filosofijos fakulteto vadovybė, į tuos mano ieškojimus žiūrėjo su nerimu ir nesiruošė mane siųsti užsienin literatūrai ar filosofijai studijuoti. Aš maištavau prieš visą tomistinę filosofiją, tad manęs nederėjo ruošti šio tomistinio fakulteto filosofijos ar literatūros dėstytoju. Tam reikėjo tradicinei linkmei ištikimų žmonių. O mane bandė pastūmėti į žurnalistiką, paruošti žurnalistikos dėstytoju, padaryti politiniu publicistu, ginančiu politinę ideologiją. Bet visa bėda ta, kad ir politinė jų ideologija, o ypač jos praktika, man visiškai nepatiko. Ir šioje srityje aš buvau linkęs ieškoti naujų kelių.

Salomėja Nėris ideologinio pobūdžio problemomis mažai domėjosi, o gal ir visiškai nesidomėjo. Ji tik svajojo ir rašė emocinius eilėraščius, kažką tyliai, „slaptai“ mylėjo ir skausmingai tylėjo. V. Mykolaitis-Putinas rašė eilėraščius, kuriuose prasiverždavo erotinės meilės ilgesys. Tuoj jo studentės mergaitės nusprendė, kad jis pergyvena gilias „meilės kančias“. Ir ne viena jų ilgesingai buvo pasiryžusi jį „išvaduoti iš šių nepakeliamų meilės kančių“. Ir veltui poetas bandydavo išaiškinti ir įtikinti, jog jo lyrinis herojus visiškai nesutampa su jo realiuoju Aš ir kad jo eilėraščiuose reiškiamos emocijos nėra jo asmeninės emocijos... Bet mergaitės tuo nepatikėjo. Jos kiekvieną progą stengėsi jam reikšti savo simpatijas, palankumo ir meilės jausmus. Tokių jausmų turbūt neišvengė ir Salomėja Nėris. Bet jiems realizuoti reikėjo daug atkaklumo, daug ištvermės, daug kantrybės, daug drąsos ir daug akiplėšiškos iniciatyvos, nes V. Mykolaitis-Putinas nebuvo donžuanas ir visiškai nedarė jokių pastangų vilioti ir žavėti jaunų mergaičių širdis. Bet atsirado viena jų, kuri turėjo pakankamai atkaklumo, ištvermės ir drąsos jį sau laimėti ir su juo pagaliau susituokti visam gyvenimui. Tai buvo Emilija Kvedaraitė, kilusi iš Vabalninko rajono. Ji muzikos konservatorijoje mokėsi dainuoti, o Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių literatūrą ir pedagogiką. Tai buvo rimta, protinga, aukšto ūgio mergaitė. Ji mėgo pas savo dėstytojus konsultuotis, ar jai būti dainininke, ar pedagoge. Profesorius S. Šalkauskis į šį klausimą davė labai aiškų ir įsakmų atsakymą:

– Panele, jei jūs nesitikite pasidaryti pirmaeile dainininke, tai, be jokios abejonės, būkite pedagoge. Jei jūs nepasidarysite pirmaeile dainininke Lietuvoje, tai visą gyvenimą jausitės labai nelaiminga, o pedagoge, mokytoja jūs visados galite pasidaryti. Būdama gera mokytoja būsite visų gerbiama ir mylima, ir jausitės laiminga, nes žinosite, kad dirbote reikšmingą ir naudingą darbą. O nepasidariusi pirmaeile dainininke kentėsite visą gyvenimą, būsite kritikuojama ir stumdoma, nežinosite, kodėl gyvenate ir kt.

Didelis metodologas ir pedagogas jai suteikė kompetentingą ir protingą atsakymą. Bet jai to buvo per mažai. Ji ir į V. Mykolaitį-Putiną kreipdavos su šiuo klausimu. Ir kartą bendroje fakulteto iškyloje – gegužinėje – abiejų profesorių akivaizdoje jai vėl iškėlus šį klausimą, V. Mykolaitis-Putinas žaismingai tarė:

– Panele, dabar vis tiek ir šį kartą neišspręsite šio klausimo, geriau eime pasivaikščioti.

Už rankos panelę pakėlė nuo žemės, nes visi ant pievutės sėdėjo, ir drauge su ja nuėjo per lauką. Pagaliau šis bendravimas baigėsi tuo, kad panelė metusi konservatoriją, baigusi Teologijos-filosofijos fakultetą, pasidarė mokytoja ir apsigyveno pas poetą ir pagaliau su juo susituokė. Tai atsitiko tik po kelių metų abejonių, svarstymų. Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos. Galima buvo susituokti tik bažnyčioje. Bažnytinė santuoka kartu būdavo ir valstybinė.

Bet kunigui susituokti bažnyčioje buvo neįmanoma, o panelė be santuokos gyventi irgi nenorėjo: ji rimta, nuoširdi katalikė ir tvarkinga pilietė. Latvijoje jau buvo priimtas civilinės metrikacijos įstatymas, pagal jį juo galėjo pasinaudoti ir svetimšaliai, dvi savaites pagyvenę susituokimo vietoje, tad ir buvo sutarta pasinaudoti šia galimybe. Štai vieną vasarą juodu nuvyko į Rygą, ten dvi savaites pagyvenę laimingai susituokė.

Buvo pats vasarojimo sezonas ir jaunavedžiai iš Rygos tiesiai atvyko į Palangą medaus mėnesio praleisti. Atrodė, jog jautėsi linksmi ir laimingi. Aš tada jau baigęs mokslus Paryžiuje ir jau kaip „Naujosios Romuvos“ redaktorius irgi vasarojau Palangoje. Ir mes beveik kasdien čia susitikdavome, drauge maudydavomės ir drauge vaikščiodavome po parką.

Emilija Kvedaraitė buvo mano tolima giminaitė iš motinos pusės. Žinoma, Emilija maudytis eidavo į moterų paplūdimį. Ji bendrojo paplūdimio vengdavo ir nemėgdavo. Tik štai vieną gražią dieną gauname „Lietuvos žinių“ dienraštį ir skaitom jo kronikoje juodais riebiais rašmenimis paskelbta: „Kunigas V. Mykolaitis-Putinas, buvęs Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius susituokė su Emilija Kvedaraite“. Banaliai išsireiškiant, tai buvo perkūno trenksmas giedrią ir ramią vasaros dieną. Abu laimingieji jaunavedžiai išblyško ir be galo susijaudino. Tai skandalas! Tikras ir didelis skandalas!

– Kas dabar bus! Kas bus! – panikos apimtas klausia poetas, beveik į žemę prasmegti pasiryžęs.

– Žinoma, tai skandalas... Ir kam tam dienraščiui reikėjo intymų asmeninio gyvenimo faktą skelbti viešai spaudoje? – suglumęs atsakau.

Atrodė, jog jaunavedžiai nebuvo numatę, kad apie jų civilines sutuoktuves bus viešai spaudoje paskelbta. Juodu turbūt manė, jog katalikų spauda jokiu būdu apie tai nerašys, poeto santykiai su katalikais buvo labai geri ir tik pašnibždomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kam jis, iš anksto neįspėjęs staiga perėjo į Humanitarinių mokslų fakultetą dėstyti lietuvių literatūrą ir Teologijos-filosofijos fakultete šioje srityje paliko tuščią vietą. Be to, katalikams ir politiniu, ir moraliniu žvilgsniu nebuvo naudinga skelbti apie vis dažniau pasitaikančias kunigų vedybas. Jei vienas kitas iš artimųjų ir žinos apie šias sutuoktuves, tai į jas žiūrės pro pirštus, kaip kartais pasitaikančią, neišvengiamą krikščioniško gyvenimo netobulumą. Ir pati Katalikų Bažnyčios vadovybė į pasitaikančius kunigų santykius su moterimis reaguodavo tik tada, kai jie tapdavo vieši, žinomi platesnei visuomenei. Tad šie jaunavedžiai nenumatė būsimo viešo skandalo. O laisvamaniškoji ir ateistinė visuomenė, atrodė tik turėtų džiaugtis, kad kai kurie kunigai atsisako nuo dirbtinės viduramžiškos askezės ir grįžta į natūralų žmonių gyvenimą.

Tad jaunavedžiai, apsvaigę savo nauja laime, visiškai nenumatė, kad dėl jų sutuoktuvių kils didelis skandalas, kuris apkartins ir jų asmeninį gyvenimą, sudrums katalikų visuomenės nuotaiką ir suteiks pikto džiaugsmo laisvamaniškai ir ateistinei visuomenei.

Latvijos civilinės metrikacijos įstatymas leido svetimšaliams susituokti, bet reikalavo, kad apie šias sutuoktuves būtų viešai paskelbta. Todėl ir apie Mykolaičių sutuoktuves buvo paskelbta Rygoje išeinančiame rusų kalba dienraštyje „Segodnia“, kuris plačiai buvo pasklidęs po visą Pabaltijį. „Lietuvos žinių“ redaktorius tai pastebėjo ir tuojau šią žinią džiūgaudamas paskelbė savo dienraštyje.

© 2008 „XXI amžius“