Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Vincą Mykolaitį-Putiną

(Tęsinys. Pradžia Nr. 2, 4, 6, 8)

Vincas Mykolaitis-Putinas su žmona Emilija Kvedaraite vestuvių dieną 1935 metais Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Seimų laikais krikščionims demokratams ir valstiečiams liaudininkams smarkiai besivaržant dėl valdžios, pastarieji labai pamėgo savo dienraštyje skelbti apie kunigų erotinės meilės nuotykius. Tai jų buvo aštrus ginklas prieš krikščioniškąsias partijas. Ir tam medžiagos niekad nestigdavo. Kunigai, itin įsivėlę į politiką, neišvengdavo vienokio ar kitokio kontakto su moterimis. Taip iškilo aikštėn kun. Olšausko, kun. prof. Jurgučio, kun. J. Purickio, kun. Viliamo ir kitų kunigų meilės istorijos. Įvykus 1926 metų perversmui, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai atsidūrė opozicijoje ir, rodos, natūraliai turėjo bendromis pastangomis kovoti prieš autoritarinę A. Smetonos diktatūrą. Bet valstiečiai liaudininkai niekada neišsižadėjo šio savo aštraus ginklo prieš klerikalizmą ir toliau sėkmingai juo naudojosi, ypač jų dienraštį redaguojant J. Kardeliui. Šis ponaitis, provincijos klebonijoje buvęs vargonininku ir nušalintas nuo šių pareigų, klebonams jautė ypatingą pagiežą ir jai išreikšti naudojosi mažiausia proga. Taip ir V. Mykolaičio-Putino civilinės sutuoktuvės buvo triukšmingai iškeltos į viešumą. Ir Mykolaičio, ir Kvedaraitės šeimos buvo labai krikščioniškos ir pamaldžios. Ir vienai, ir kitai šeimai tai buvo baisus ir skaudus smūgis. Nuo V. Mykolaičio-Putino motinos šis faktas ilgai buvo slepiamas. Kvedaraitės motina jį tuojau sužinojo ir labai pasipiktino: reikėjo didelių pastangų, kol motina ir duktė susitaikė. Katalikų spauda į šį faktą visiškai nereagavo, jo nepaskelbė, jo nekomentavo ir nė vienu atžvilgiu susituokusiųjų nepuolė. Tik Vilkaviškio vyskupijos kurija iš savo kunigo pareikalavo išsižadėti šių civilinių sutuoktuvių. V. Mykolaitis-Putinas nesutiko tai padaryti ir turėjo tam drąsos, nes buvo jau ne vienas. Tada kurija jį degradavo iš kunigų luomo ir ekskomunikavo. Šis faktas buvo paskelbtas ir katalikų spaudoje, bet prie šios naujienos nebuvo pridėta jokių komentarų ir poetui nepadaryta jokių priekaištų. Jo santykiai su katalikų visuomene ir toliau pasilieka korektiški ir draugiški. Vėliau jis ir pats labai korektiška forma pasitraukė nuo ateitininkų leidžiamo „Židinio“ žurnalo vyr. redaktoriaus pareigų, bet ir toliau su abiem šiom institucijom palaikė gerus santykius.

V. Mykolaitis-Putinas niekad su niekuo nenorėjo vaidytis, stengėsi su visais palaikyti draugiškus santykius, visados buvo kuklus, nuolankus, nusižeminęs, visiems besišypsąs ir iš visų belaukiąs palankumo. Jei jis bent kartą būtų pareiškęs: „Aš esu toks, koks esu, ir elgsiuos taip, kaip man patinka! Niekam aš nenulenksiu galvos, prieš nieką nesižeminsiu, niekam neveidmainiausiu!“, tai tuojau būtų kilusi audra. Tuojau būtų trenkę žaibai ir perkūnai. Tuojau jis būtų maišomas su dangum ir su žeme. Bet jis to nepadarė ir toliau uoliai darbavosi, niekad neprarasdamas kuklumo ir nuolankumo, nusižeminimo ir skausmingos melancholijos jausmų. Štai viena iš pagrindinių jo sėkmės ir jo populiarumo priežasčių!

Aš jau per toli nubėgau į priekį! Dar grįžkime atgal prie pirmųjų jo darbo metų universitete. „Šatrijos“ studentų būrelyje jis visų buvo nuoširdžiai gerbiamas ir mylimas. Visos jo paskaitos, visi jo veiksmai, visi jo skelbiami eilėraščiai buvo lydimi „šypsniu palankiu“. Niekam neateidavo į galvą prieš jį maištauti, kritiškai vertinti jo dar silpnai paruošiamas paskaitas. Kiti profesoriai tokia laime nesinaudojo.

Štai prof. Ereto, prof. P. Kuraičio, prof. P. Dovydaičio, prof. A. Moliausko paskaitos iš studentų pusės sulaukdavo ir aštresnių kritikos žodžių, ir jumoristinių apibūdinimų. V. Mykolaitis-Putinas, studentams paskaičius savo kūrinius ar referatus, vengdavo jiems padaryti aštresnių pastabų. Jis atidžiai jų klausydavo ir tik šį tą labai kukliai, labai nedrąsiai pastebėdavo. Štai dail. J. Vienožinskis labai atidžiai stebėdavo savo mokinių ar studentų darbus, stengdavosi suvokti jų kiekvieno individualybę ir uoliai rūpinos, kad kiekvienas jų būtų jai ištikimas, kad kiekvienas surastų save, kad kiekvienas nenukrypstamai eitų savo individualaus pašaukimo keliu. Todėl jis išaugino visą būrį talentingų ir originalių dailininkų. V. Mykolaitis-Putinas tuo nesirūpino. Bet niekad nė vienam nepastojo kelio: jei kas pats iš savęs kyla, auga, bręsta – tegul. Tad jis ir neišsiaugino kokios nors sau artimos naujos rašytojų grupės, nesukūrė savo literatūrinės mokyklos. Kas pats augo – išaugo, kas trupėjo ar klaidžiojo – tas nutrupėjo ir paklydo. V. Mykolaitis-Putinas nesikišo į jų gyvenimo ar kūrybos kelią. Dėl to ir „Šatrija“ neįsigijo ryškesnės individualybės, neturėjo savo individualaus originalaus veido, nesudarė kokio nors gyvo literatūrinio ar meninio sąjūdžio. Jis pats orientavosi pagal aplinkybes ir savo studentams leido orientuotis kaip kuriam patiko. „Šatrija“, tiesa, vėliau turėjo filosofo prof. S. Šalkauskio suformuluotą ideologiją. Bet ji turėjo tik teorinės reikšmės. Aš pasisiūliau „Šatrijos“draugijoje referatą apie J. A. Herbačiauską, nes dar gimnazijos suole buvau susipažinęs ir jį pamėgęs. Dabar dar kartą perskaičiau jo redaguotą „Gabiją“, jo „Erškėčių vainiką“, jo spiritistines ir okultistines „Simfonijas“, atspausdintas „Bare“. Iš to viso surinkau visas jo pozityvias originaliausias ir aktualiausias mintis ir sudariau jų sintezę.

Visuose jo raštuose suradau modernizuotą tautiškumo koncepciją, naują meno ir literatūros deklaraciją, kurią būtų galima pavadinti modernizmu – ekspresionizmu ar siurrealizmu. Aš pats labai norėjau, kad toje sueigoje, kurioje bus skaitomas ir svarstomas šis mano referatas, dalyvautų ir J. A. Herbačiauskas, su kuriuo nebuvau ne tik pažįstamas, bet kurio nebuvau dar gyvo matęs. V. Mykolaičio-Putino paprašiau jį pakviesti į šią sueigą. Poetas nustebo ir išpūtė akis:

– Viešpatie, tokį žmogų kaip Herbačiauskas pakviesti į mano butą! Neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų!

– Betgi kitus rašytojus mes kviečiame, kai apie juos kalbame, – bandžiau nenusileisti.

– Kiti tai kas kita, bet tik ne Herbačiauskas!

Aš nutilau. Suvokiau, kad mano profesorius dar laikosi keistos nuomonės apie Herbačiauską ir turbūt kaip ir daugelis kitų dar jį laiko „keistuoliu“, „raganiumi“, o gal ir „paties Liuciferio ambasadorium žemėje“... Vėliau V. Mykolaitis-Putinas, plačiau ir giliau susipažinęs su J. A. Herbačiausko kūryba, pakeitė šią savo nuomonę ir labai aukštai ir objektyviai jį įvertino. Numatytą dieną aš šį referatą perskaičiau. Mano kolegos dėl jo nieko nepasakė, nei jo kritikavo, nei jo papildė. Matyti, jie buvo jo neskaitę. Tik V. Mykolaitis-Putinas vėl pastebėjo, kad reikėjo ne tik teigiamas Herbačiausko puses iškelti, bet reikėjo paieškoti ir jo neigiamų pusių. Bet kokios, jo nuomone, tos neigiamos pusės – nenurodė. Lietuvių literatūros seminaro pratybose aš paskaičiau, jau privalomą, referatą apie Mačio-Kėkšto poeziją. V. Mykolaitis-Putinas vėl pastebėjo, jog aš per daug entuziastingai ir per daug aukštai ją įvertinęs, jog reikėję konkrečiau ir blaiviau panagrinėti Mačio-Kėkšto kūrybą ir nepasitenkinti tik jos susižavėjimu. Turbūt tai buvo teisingos ir taiklios pastabos. Turbūt tada aš per aukštai lakiojau ir per daug ignoravau realybę.

1926 metų pavasarį aš baigiau klausyti visus Teologijos – filosofijos fakultete sau pasirinktus mokslo dalykus – lietuvių literatūrą, filosofijos sistemą ir pedagogiką, baigiau laikyti visus man reikalingus egzaminus (o jų buvo daugiau kaip 40!) ir gavau universiteto baigimo diplomą. Taigi, Lietuvos universitetą baigiau per trejus metus (išimties būdu, reikėdavo mažiausia ketverius metus). Buvau labai išvargęs, tad vasarą praleidau Viekšnių miške skautų stovykloj, kur naktimis prie laužo skautams moksleiviams paskaitydavau po improvizuotą paskaitėlę.

Rudenį vėl grįžau į Kauną ir čia dar parašiau filosofinę studiją „Kanto praktinė filosofija ir jos kritika“. Fakulteto taryboje ją apgyniau ir gavau filosofijos magistro laipsnį.

Tą patį rudenį išvykau į Paryžių Sorbonos universitete studijuoti literatūros, dailės ir filosofijos, o Aukštojoje Socialinėje Mokykloje – žurnalistikos ir sociologijos. Studijuodamas Teologijos-filosofijos fakultete dar buvau jaunimo mėnesinio žurnalo „Pavasaris“ redaktorium ir šiuo savo darbu užsidirbdavau sau pragyvenimą.

Tad studijuojant Lietuvos universitete badauti neteko, o turėjau tik daug ir labai intensyviai dirbti, tad „gyventi“ neturėjau laiko. Išvykdamas labai draugiškai atsisveikinau su savo profesorium – V. Mykolaičiu-Putinu ir pasižadėjau reguliariai bendradarbiauti jo redaguojame „Židinio“ žurnale.

1926 m. rudenį aš atvykau į Paryžių toliau tęsti 1923 m. Kaune pradėtų humanitarinių mokslų studijų.

Sorbonos universitete pradėjau studijuoti literatūrą, dailę ir filosofiją, o Aukštojoje Socialinėje Mokykloje – žurnalistiką ir sociologiją. Žinoma, tai buvo per platūs užsimojimai, bet man Kaune jau baigus universitetą, jau dvejus metus redagavus jaunimo žurnalą ir plačiai dalyvavus visuomeniniame gyvenime atrodė, jog visa tai labai pravers man vėl grįžus į Lietuvą.

Aš jau tada buvau nusiteikęs Lietuvoje neprisišlieti nei prie vienos jau egzistuojančios grupės, neįstoti nei į vieną iš jau esančių partijų, o susirasti sau individualų kelią, sukurti visiškai naują originalų intelektualinį ir socialinį sąjūdį ir atsidėti lietuviškos kultūros ugdymui ligi tuometinio Vakarų Europos kultūros lygio. O tam reikėjo rimtai, iš pagrindų, o ne diletantiškai susipažinti su visais didžiausiais ir naujausiais Vakarų Europos literatūros, dailės, teatro, muzikos, filosofijos ir socialinių mokslų laimėjimais. O mes Lietuvoje dar buvome atsilikę visose šiose gyvenimo srityse, mes tik kėlėmės iš griuvėsių, tik vadavomės iš šalies mums primesto vergijos jungo.

Ir iš tiesų šios plačios studijos vėliau man „Naująją Romuvą“ redaguojant labai daug man padėjo.

Prof. V. Mykolaitis-Putinas tada ne tik dėstė universitete, bet ir redagavo ateitininkų leidžiamą žurnalą „Židinį“. Ir jį redagavo rimtai, nelaukė, kol pati literatūrinė medžiaga atplauks į redakciją, bet pats jos ieškojo. Jis man rašė laišką po laiško mane kviesdamas ir ragindamas rašyti į „Židinį“ aktualiomis kultūros problemomis.

„Jums dabar prieinami didžiausi ir naujausi Vakarų Europos kultūros židiniai, jūs dabar tenai turite daugiau laisvo laiko ir galite daugiau susitelkti, visuomeninis gyvenimas jus ten neišblaško, tad galite daugiau ir geriau parašyti apie tai, ko pasiilgsta šiame Europos užkampy gyvenąs lietuvis inteligentas.“ Ir į kiekvieną laišką įdėdavo po kelis dolerius, matyt, šiems etiudams parašyti reikalingoms knygoms įsigyti.

300 litų stipendijos pakakdavo tik maistui ir butui apmokėti, bet knygoms pirkti, teatrams, muziejams, parodoms ir kavinėms lankyti nelikdavo nė cento. O „Židinys“ už užsakomus straipsnius dar mokėdavo ir honorarą. Tad aš mielai sutikdavau parašyti „Židiniui“ aktualių etiudų ir trumpesnių pastabų jo spausdinamai plačiai kultūros gyvenimo apžvalgai. Pirmiausia „Židiniui“ parašiau tada lietuviams labai aktualų netrumpą etiudą „Vakarų Europa, Rusija ir Lietuva“. Mano jaunam amžiui tai buvo truputį pretenzinga ir per sunki tema.

Šiame etiude aš turėjau atskleisti Vakarų Europos kultūros struktūrą, pavaizduoti jos pobūdį ir iškelti jos dvasią. Paskui tą patį turėjau padaryti su Rusija.

Tarybų Sąjungos tada aš visiškai nepažinojau ir apie ją nieko negalėjau pasakyti. Pabaigoje reikėjo atskleisti Lietuvai reikalingą ateities orientyrą: ar jai reikia eiti su Rytais, ar su Vakarais, ar jai reikia kurti Rytų ir Vakarų sintezę. Filosofo prof. S. Šalkauskio siūloma Rytų ir Vakarų sintezė man atrodė per daug abstrakti, per daug miglota ir sąlyginė.

Jei Vakarų Europos sąvoka buvo aiški, konkreti ir preciziška, tai to nebuvo galima pasakyti apie Rytų sąvoką.

Jei Rytais laikysime tik Aziją, tai, mes, lietuviai, su ja neturime betarpiško kontakto, ji mums per daug jau tolima. Be to, ji labai didelė ir plati, turinti daug įvairiausių kultūrų, ir nežinia su kuria mums reikėtų bendrauti.

© 2008 „XXI amžius“