Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vasario 16-osios laimėjimas. 90 metų

Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai. Iš kairės į dešinę: sėdi Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Stanislovas Narutavičius, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys, Steponas Kairys, Jonas Smilgevičius; stovi: Kazimieras Bizauskas, Jonas Vailokaitis, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Mykolas Biržiška, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis. Vilnius, 1918 m. vasario mėn. Fot. A. Jurašaitis

Galima nepaneigiamai įrodyti, kad lietuvių tauta nepriklausomybei rengėsi ilgai ir nuosekliai. Rusijos imperijos vykdyta nutautinimo politika paskatino tautą nenusilenkti engėjų prievartai ir kovoti dėl savo natūralių paveldėtų vertybių išsaugojimo. Taip buvo kovojama dėl tikėjimo, dėl lietuvių kalbos teisių administracijoje, moksle, dėl teisės turėti savo švietimo sistemą, spaudą, knygų leidybą, visuomenines kultūros ir ekonomines draugijas, dėl teisės dirbti savo šalyje. Tačiau 120 metų, praleistų carinės Rusijos junge, ir 40 metų trukęs lietuviško rašto ir spaudos draudimas, naujai prasidėjusi kaizerinės Vokietijos okupacija teikė nedaug vilčių dėl nepriklausomybės, kuria prieš kelis dešimtmečius, dar praėjusio XIX amžiaus viduryje, buvo sužydėjęs vadinamasis tautų pavasaris. Didysis Vilniaus Seimas, kurio 100-ąsias metines minėjome prieš keletą metų, vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Lietuvos valstybingumo – dėl autonomijos su demokratiniu Seimu Vilniuje sukūrimo. XX amžiaus pradžioje lietuviai visaip reiškė nepriklausomybės siekį – buvo rašomos ir siunčiamos kolektyvinės peticijos, pareiškimai, 1917-ųjų pabaigoje – 1918-aisiais Lietuvos Tarybai buvo reiškiama parama ir pritarimas nepriklausomybei. Pirmasis pasaulinis karas paspartino įvykius, ir 1918 m. vasario 16-ąją Lietuvos Tarybos nariai pasirašė Nepriklausomybės Aktą – taip jie vykdė visos tautos valią. Tiesa, gal ir ne visai suvokdami, jog kartu atlieka svarbią istorinę misiją. Tai buvo svarbus lietuvių tautos politinis žingsnis einant į valstybės atkūrimą. Netrukus sudaryta Laikinoji Lietuvos vyriausybė organizavo ginkluotą Lietuvos gynybą, pašaukė savanorius ginti šalį. Tad iki tikros nepriklausomybės reikėjo nueiti ilgą kelią: reikėjo ir lietuvišką valdžią suformuoti, ir vokiškąją išvyti, ir buvusios rusiškosios atsikratyti. Tačiau svarbiausia – reikėjo priversti žmones patikėti nepriklausomybe, o tai yra labai painus uždavinys, ką mes matome ir iš dabartinės nepriklausomybės sunkumų.

Per trumpus 20 nepriklausomybės metų (dvejų pirmųjų metų čia neskaičiuojame – tada vyko sunkus nepriklausomybės įtvirtinimas net keliuose karo frontuose) vystėsi ekonomika, stiprėjo ir augo tautinės bei dvasinės – religinės vertybės, vystėsi mokslas, plėtėsi gimnazijų ir universitetų tinklas, tobulėjo atgimusios tautos literatūra. Tautoje išaugo ir subrendo daug žymių ir didžių asmenybių įvairiose srityse. Tarp tokių buvo valstybininkai A. Stulginskis, A. Smetona, A. Voldemaras, K. Grinius, M. Krupavičius, S. Kairys, visuomenininkai P. Dovydaitis, J. Eretas, I. Skrupskelis, kun. J. Tumas-Vaižgantas, karininkai S. Raštikis, S. Žukauskas, P. Plechavičius, K. Ladyga, P. Pečiulionis ir kt. Per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų taip pat buvo išugdyta visas būrys žymių kultūrininkų, diplomatų, dvasininkų, menininkų, poetų, rašytojų, filosofų, tautosakininkų, etnologų, kitų sričių mokslininkų, išgarsėjusių ar jau pradėjusių garsėti nepriklausomoje Lietuvoje, o vėliau ir išeivijoje.

Lietuva per dvidešimt savo nepriklausomybės metų patyrė visko: ir politinį pakilimą (valdant krikščionims demokratams), ir politinę suirutę (valdant socialdemokratams), ir autoritarinį režimą (valdant tautininkams). Lietuva pajuto ir pasaulinės ekonominės krizės padarinius, sukėlusius vadinamąjį Suvalkijos ūkininkų streiką, ir konfrontaciją tarp tautininkiškos ir krikščioniškos pasaulėžiūrų, ir nuolat gresiantį bolševikinį pavojų. Į Lietuvos teritoriją pretenzijas vis reiškė Lenkija (atplėšusi Vilniaus kraštą), vėliau – Vokietija (nepriklausomybės pabaigoje vėl užimdama Klaipėdos kraštą), ir pasaulinės ekspansijos smaigalyje ėjusi įžūlėjanti bolševikinės Rusijos imperija (pastaroji galų gale ir įvykdė Lietuvos okupaciją ir aneksiją).

Per visus sunkius partizaninės kovos metus (1944-1954) okupacijos sąlygomis Vasario 16-osios reikšmė niekada nebuvo užmiršta. Ją savo pogrindžio spaudos puslapiuose minėdavo partizanai, poetai rašydavo eiles, buvo platinami lapeliai, keliamos vėliavos. Ta drąsa persidavė ir vėlesnėms kartoms – okupantų ir jų kolaborantų baimei drąsuoliai kėlė lietuviškas trispalves sunkiai pasiekiamose vietose, jaunimas susiburdavo į pogrindžio organizacijas, platindavo lapelius (nors priėjimas prie spausdinimo priemonių buvo griežtai saugomas). Buvo platinama pogrindžio spauda – iš pradžių nereguliari, atsitiktinė, vėliau – einanti periodiškai, netgi išsiskleidusi į daugybę tautinių ir religinių, savo esme priešokupacinių leidinių. Ir visur buvo minima Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena.

Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios aštuntą šimtmetį, istorijoje. Mūsų pareiga – saugoti Lietuvos valstybingumą naujomis tarptautinių įsipareigojimų ir naujų apsaugos galimybių sąlygomis. Bendromis jėgomis turime saugoti lietuvių kalbą, tautines vertybes, jų paveldą, neleisti prie valstybės vairo tokių asmenų, kurie savo buvimu kompromituoja valstybę, ją žemina. Mes turime saugoti valstybingumo tradicijas. Viena tokių tradicijų yra Vasario 16-osios šventė.

© 2008 „XXI amžius“