|
Mintys Vasario 16-ajai
Vasario 16-oji. Ištari ar parašai šiuos žodžius ir pagalvoji: ši neužmirštama data suaugusi su mūsų Tėvynės laisvės bei nepriklausomybės siekiais... Tačiau šios šventės proga kai kas gali ir kitaip mąstyti: O kas man iš to, kad ta Vasario 16-oji valstybės atkūrimo diena? Mano gyvenimas ne gerėja, o blogėja. Turiu vis labiau suveržti savo diržą, nes šuoliuojant infliacijai bijau, kad net būtiniausių maisto produktų nebeišgalėsiu nusipirkti.
Šiame nusiminusio žmogaus skunde yra tiesos: žmonės išties neretai skaudžiai išgyvena materialinio nuosmukio išbandymus, tačiau dar didesnė bėda yra ta, kad jei asmuo dejuoja tik dėl savo gyvenimo problemų ir savo neigiamas emocijas kaip pamazgas nesiliauja liejęs ant kai kurių valdininkų bei politikų galvų, tuomet jis tampa pesimistu, kuris save patį užspiečia į kampą. Šis individo dvasinis aklumas nepalyginamai blogesnis, pavyzdžiui, už ekonominę infliaciją, nes nenoras ieškoti nors menkiausios išeities iš susidariusios sunkios padėties jį gali įtraukti į depresijos verpetą arba net pakišti įkyrią mintį apie savižudybę.
Vis dėlto žmogui, prislėgtam didelio sielos skausmo, uždegama žalia šviesa. Štai neužmirštamas Biblijos personažas Jobas. Ištiktas kančios jis sakė sau: Negaliu leisti savo burnai tylėti: kalbėsiu iš dvasios skausmo, skųsiuos iš gyvasties kartėlio (Job 7, 11). Žmogaus kalbėjimas iš širdies gelmių išsigelbėjimo pradžia, nes tuomet pradeda atsiverti jo mąstymo gelmė, iš kurios, pasak A. Maceinos, egzistencinis rūpestis prabyla būties klausimo iškėlimu.
Kai žmogus įvairiausių neteisybių akivaizdoje ieško gilesnių blogio pasireiškimo priežasčių, tuomet jis juda tiesos atradimo kryptimi, kol tiesos pažinimas taip apšviečia jam protą ir paliečia jo širdies stygas, jog jis pagaliau savo gyvenime mato tuos esminius dvasinius pokyčius, kurie patvirtina šių A. Maceinos žodžių Visas egzistencijos kelias yra kelias į transcendenciją teisingumą.
O kadangi transcendencijos pilnatvė yra pats Viešpats Jėzus, todėl gilindamiesi į Jo mokymą ir juo grįsdami savo kasdienybę stenkimės suvokti: jei Dievo Sūnus, skelbdamas Evangeliją, pirmiausia savo gelbėjančią meilę dovanodavo išrinktosios tautos žmonėms žydams ir, mazgodamas dulkėmis aplipusias apaštalų kojas, nesidrovėjo jų liesti savo rankomis, tai tuomet ir krikščionys yra Dievo malonės stiprinami gyventi ir kaip keliaujantys piligrimai, besiilgintys amžinosios Jeruzalės, ir kaip tie sąmoningi tikintieji bei savo Tėvynę mylintieji, kurie savo maldomis bei sąžiningais darbais yra šaukiami ne tik kurti savo gimtojo krašto bendrą visuomenės gėrį, bet ir sugėdinti valdžios, garbės ir turto godulysčių perpildytas korumpuotų biurokratų širdis (plg. 1 Pt 2, 15).
Dievui veikiant, šios pastangos jiems padės užuosti tą savo begėdystės dvoką, kuris (bent ilgainiui) pagaliau juos privers žengti lemtingą žingsnį savo mąstymą bei elgseną kreipti išganingosios Transcendencijos link, kuri vienintelė geriausiai įprasmina dabartį ir veda į šviesiausią ateitį.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2008 XXI amžius
|