|
1988 metų Vasario 16-oji Vilniuje
Bronė SERBENTAITĖ
1988 metų vasario mėnesį Sąjūdžio dar nebuvo jis įsikūrė birželį. Bet jau 1987 m. rugpjūčio 23 dieną įvyko mitingas Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, pasmerkęs Molotovo-Ribentropo paktą. Prisimename, kaip klykė tuometinė spauda, kaip smerkė mitingo rengėjus Nijolę Sadūnaitę, Antaną Terlecką, Vytautą Bogušį. Fabrikuose, įstaigose, kolchozuose vyko susirinkimai, kuriuose pikčiausiais žodžiais buvo smerkiami mitingo organizatoriai ir dalyviai. Saugumiečiai Nijolę Sadūnaitę, Roką Puzoną, Robertą Grigą ištisomis valandomis vežiojo po Lietuvą ir Baltarusiją ir vis gąsdino. Robertas Grigas pasakojo, kad mašinoje jie tarpusavy kalbėjosi: Ar paėmei kastuvą? Suprask, reikės užkasti. Mes su keliomis moterimis nuvažiavome į Kiauklius (Širvintų r.) aplankyti kun. R. Puzoną ir zakristijoną R. Grigą ir tuo parodyti savo solidarumą puolamiesiems.
To laiko politinė atmosfera buvo slogi. Kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Kastytis Matulionis buvo kalėjime, Balys Gajauskas kalėjime, Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas tremty, o Petkus, kaip tada žmonės kalbėjo, kalėjo taip toli, kad toliau tik Amerika. Nors Gorbačiovas jau kalbėjo apie perestrojką, bet tos pertvarkos nesimatė. KGB siautėjo, ieškojo Kronikos leidyklos, nuolat girdėjome apie kratas, sulaikymus, N. Sadūnaitės, sugrįžusios iš kalėjimo, terorizavimą. O mes klausėmės Vatikano radijo, Amerikos balso, Laisvės radijo. Radijo bangomis skaitėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos numerius. Taip perskaitėme N. Sadūnaitės prisiminimus Kaip aš patekau į KGB objektyvą, taip skaitėme politinių kalinių laiškus, mūsų (ir rusų) rezistentų pareiškimus, rašytus sovietinei valdžiai. Minėtos radijo stotys, nors ir buvo labai trukdoma jų klausyti, buvo mums žinių, paguodos, padrąsinimo šaltiniai ir palaikė mūsų dvasią, net padėjo suorganizuoti 1988 metų Vasario 16-osios minėjimą.
1987 metų gruodžio vakarą, rodos, Vatikano radijas pranešė, kad Lietuvos Laisvės Lygos nariai ir dar 150 lietuvių parašė atvirą laišką generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, prašydami, kad nebūtų trukdoma Vasario 16-ąją padėti gėlių ant J. Basanavičiaus kapo, prie A. Mickevičiaus paminklo, prie Katedros ir Naručio viešbučio. Ši žinia buvo naujienų naujiena! Nuostabi žinia, kuri taip kėlė dvasią, vertė žavėtis bebaimiais šventės organizatoriais (juk dar taip neseniai jie buvo puolami ir terorizuojami už rugpjūčio 23-osios mitingą). O štai ir vėl jie reikalauja leisti paminėti Nepriklausomybės šventę.
Kaip sujudo sovietinė propaganda! Per spaudą, per televiziją kalė į galvas, kad tik niekas nieko nedarytų, kad žmonės bijotų.
Pasibaigus pamaldoms visi bendrai sukalbėjome Tėve mūsų ir Tavo apgynimo šaukiamės už kunigus kalinius Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną Kastytį Matulionį ir kitus. Tuometinis klebonas, dabartinis Vilniaus vyskupas Juozas Tunaitis mums šitokios saviveiklos nedraudė.
Po pamaldų aš užtrukau bažnyčioje, šventoriuje šnektelėjau su pažįstama, taigi iš šventoriaus išėjau viena visi žmonės jau buvo išsiskirstę. Dabar ne tik milicininkai stovėjo palei šventoriaus tvorą, bet priešais vartus stovėjo didelė filmavimo kamera, nukreipta tiesiai į vartus. Kai išėjau iš šventoriaus, civiliais drabužiais apsirengęs žmogus pripuolė prie kameros ir spustelėjo mygtuką.
Vasario 16-ąją po darbo nusipirkau gelsvą ir raudoną gvazdikus ir žalią smidro šakelę (kitokių gėlių tada ir nebuvo) ir nuėjau į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Prie bažnyčios stovėjo milicininkai, bet šįkart jų buvo daugiau. Įeiti į vidų nedraudė. Žmonių buvo daug. Pasibaigus šv. Mišioms, vargonai vis groja ir groja. Ir žmonės nesiskirsto. Pagaliau nutilo. Sugiedojome himną. Prie manęs priėjo žmogus su popieriaus lapu ir paklausė, ar aš perskaitysiu tekstą, ar jam pačiam skaityti. Tai buvo šventinis tekstas, o jo autorius, kaip vėliau sužinojau, M. Valančiaus blaivybės draugijos vadovas J. Kančys. Stovėjau bažnyčioje ir galvojau, ką mums toliau daryti? Einame į Šv. Onos bažnyčią! garsiai pasakiau, nes žinojau, kad ten vakarinės pamaldos vyksta valanda vėliau, o šalia ir Mickevičiaus paminklas... Bažnyčioje neįprasta garsiai kalbėti ar šūkauti, nors jau kelintus metus beveik kiekvieną sekmadienį skelbdavau maldą už kunigus kalinius... Dalis žmonių bent iš matymo mane pažinojo. Išeidama iš bažnyčios pagalvojau: Griebs dabar kas ar negriebs? Negriebė.
Visi pasukome gatvele Šv. Onos bažnyčios link niekas nenuėjo į troleibuso stotelę. Milicininkai sujudo, pradėjo bėgti, aplenkdami žmones, ir bandė užstoti kelią į Muziejaus gatvę. Žmonės pradėjo blaškytis, pasuko į šonines gatveles. Išėjusi į Muziejaus gatvę pamačiau, kaip du milicininkai mano bičiulę Daną Umbrasienę tąso už rankovių. Žiūriu į Daną ir nepamačiau, kaip du uniformuoti įsikibo į mano paltą. Grįžk atgal, pasakė. Koks jūsų reikalas... Kaip jūs galit nurodyt... O iš Muziejaus gatvės iki Šv. Onos bažnyčios dar visas kvartalas, net bokštų nesimato. Kai ištrūkau, o iš tikrųjų, kai paleido, nuėjau, kur reikia.
Prie Šv. Onos bažnyčios pamačiau, kad aplink Mickevičiaus paminklą kaip tvora išrikiuoti milicininkai. Taigi mitingo nebus... Ant šaligatvio stoviniavo grupelė jaunų vaikinukų jie kažko laukė, tikėjosi...
Bažnyčia buvo sausakimša, ir aš sunkiai prasibroviau į vidų, dar pasistengiau gilyn praeiti. Šalia manęs stovėjo tamsiaplaukė moteris, matyt, buvusi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Nepradėk himno giedoti tavo balsas žemas, tada mes negalim giedoti. Aš pradėsiu. Žinoma, labai gerai, jei bus kam pradėti.
Pasibaigė pamaldos. Klebonas Morkūnas pasakė religinį pamokslą. O tada vargonai labai ilgai grojo. Matyt, valdžios buvo duotas toks nurodymas groti, kol žmonės išeis. O žmonės stovi ir nejuda. Ir aš stoviu ir galvoju, ką toliau daryti? Matyt, išgrojęs visą partitūrą vargonininkas nutilo. Laukiu užgiedant himną. Tyla. Ilgiau delsti negalima. Ir užtraukiau: Lietuva, tėvyne mūsų... Baigus giedoti garsiai pasakiau: Renkamės Katedros aikštėje. Girdėjau, kaip vieni kitiems perdavė šiuos žodžius.
Kol išėjau iš bažnyčios, žmonių kolona jau buvo toli nužygiavusi. Žmonės ėjo greitai, niekas nebandė stoviniuoti. Lauke buvę jauni vaikinukai atrodė nusiminę, kad čia niekas nevyksta, visi skuba tik namo.
Susirinkę prie Katedros bokšto, užgiedojo himną, paskui Lietuva brangi... Staiga iš kitos Katedros aikštės pusės, iš Vidaus reikalų ministerijos, atbėga pulkas milicininkų. Jie susikibo alkūnėmis, pradėjo minią skaldyti ir stumdyti į šonus. Didesnioji dalis, o paskui ir visi pasidavė į Lenino prospektą (dabar Gedimino prospektas). Vėl susirikiavo žmonių kolona ir uždainavo Augo girioj ąžuolėlis. Sustojo troleibusai, atsidarinėjo langai, atbėgo pulkas vaikinukų. Iš kirpyklos išėjusios moterys baltais chalatais sakė: Ot molodcy! (Tai šaunuoliai!) Turbūt buvo lenkės, nes tada Lenkijoje aktyviai veikė Solidarumas, ir lenkai tuo didžiavosi.
Milicija keletą kartų bandė sustabdyti koloną, bet priekyje ėjo narsūs vyrai, kurie išstumdydavo milicininkų tvorą ir žygiavo toliau. Priėję Centro komitetą, nustojo dainuoti, bet ėjo toliau. Komunarų gatvės sankryžoje prospektą užstatė milicijos mašinomis, matyt, bijojo, kad nenueitume į Lenino aikštę. Žmonėms nebeliko, ką daryti vieni pasuko Neries link, kiti į Pergalės kino pusę. Taip pasibaigė Vasario 16-osios šventė.
Atrodo, kad buvo ir areštuotų. Prospekte mačiau, kaip vieną vyrą įkišo į milicijos mašiną, kitą netoli Pergalės kino teatro. Dar vieną aš pati gelbėjau. Per kokias dvi eiles nuo manęs ėjo iš matymo pažįstamas jaunuolis. Milicininkas jį puolė vieną, antrą kartą. Aš prišokau prie jo ir surikau: Atsikabinkit! Paėmiau tą vaikinuką už parankės. Daugiau jo nebelietė.
O patys šventės organizatoriai joje nedalyvavo. Ir nematė, su kokiu pakilumu mes ėjome per prospektą. Gėlių taip niekur ir nepadėjome, mano gvazdikai besistumdant sulūžo. Bet šventė buvo nepamirštama...
© 2008 XXI amžius
|