|
Kad Lietuvos neapgaubtų tamsi naktis
Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio
150 metų jubiliejų pasitinkant
Vytautas SLĖNYS
Šiemet sukanka 150 metų nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio pradžios. Kuo šiandien Lietuvai, skęstančiai alkoholio liūne, aktuali vyskupo M. Valančiaus blaivinimo veikla? Kaip jam per trumpą laiką pavyko išblaivinti Lietuvą? 1795 metais nusilpusią Lietuvos Lenkijos valstybę galutinai užgrobė ir pasidalijo trys jos kaimynės: Rusija, Austrija ir Prūsija. Didžioji dalis Lietuvos atiteko Rusijai. Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš pasaulio žemėlapio, o ji pati pavadinta Rusijos šiaurės vakarų kraštu, padalinta gubernijomis. Visa Lietuva buvo atiduota karo gubernatorių ir rusų valdininkų malonei. Ypač sunki buvo kaimiečių būklė juos engė ne tik savi dvarininkai, bet ir rusų valdžia. Baudžiauninkai, išskyrus laisvuosius ūkininkus, dirbdami dvarininkams jokio atpildo negaudavo, išskyrus tai, ką išaugindavo savo žemės sklype. Visas kraštas buvo nusėtas bravorais ir smuklėmis. Kiekvienas dvaras turėjo po keletą karčiamų, kurias išnuomodavo žydams. Degtinę čia pardavinėjo ne buteliais, o gorčiais (gorčius maždaug 3 litrai) ir net kibirais. Ji nebuvo brangi. Ne visada ir pinigų reikėdavo užtekdavo pusmaišio grūdų ar kokio avino.
Tais laikais girtavimas kaimuose buvo labai paplitęs: gerdavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Niekas jų prie blaivybės neskatino ir jų gerove nesirūpino. Dvarininkai, kurie laikė spirito varyklas, rusų valdžia, rinkusi akcizo mokesčius iš degtinės pardavinėjimo, žydai, kuriems karčiama buvo pragyvenimo šaltinis, buvo uolūs girtybės palaikytojai. Rusijos imperija girtavimą pavergtoje Lietuvoje skatino, nes tamsius ir apsvaigusius vergus lengviau išnaudoti ir valdyti.
Kai jau atrodė, kad Lietuvą apgaubė tamsi naktis, Dievo Apvaizda davė milžiniškos dvasios vyrą, blaivybės apaštalą vyskupą Motiejų Valančių. Jis visas jėgas paskyrė tautos švietimui, tikėjimo stiprinimui ir blaivystei. Pradėdamas šį darbą, jis žinojo, kad teks susigrumti su galingu trigalviu slibinu. 1858 metais Valančius pradėjo blaivinimo darbą, pats įrašęs keliasdešimt žmonių į blaivybės broliją. Juo pasekė ir kunigai, buvę jo vadovaujamos Žemaičių kunigų seminarijos auklėtiniai. Nors žmonės buvo užguiti, beraščiai ir paskendę alkoholio liūne, bet jų pamaldumas nebuvo išblėsęs: sekmadieniais ir švenčių dienomis lankydavo bažnyčias. Be to, ir šeimos nebuvo iširusios. Tad vyskupas M. Valančius blaivinimui panaudojo visas savo, kaip bažnyčios hierarcho, galias ir įtaką vyskupijos kunigams ir parapijiečiams.
Jis išleido aplinkraštį į vyskupijos kunigus, kuriuo ragino blaivinti žmones ir patiems blaivėti: Kad nebūtumėte panašūs į fariziejus, kuriuos Kristus kaltino, jog uždeda kitiems sunkenybes, o patys nė pirštu paliesti nenori, išreiškiu visiems meilingiems Kristuje kunigams tą mano karščiausią linkėjimą, kad nei patys negertų, nei kitiems taipogi nerodytų degtinės arba romo ir tuo parodytų, jog tapo savo ganomiems žmonėms pavyzdžiu.
Per bažnytines parapijų iškilmes, per atlaidus žmonės buvo saikdinami, kad atsižadėtų vartoti alkoholį. Nepraėjo ir pusmetis, kaip visa Žemaičių vyskupija tapo blaiva.
Tada sujudo ponai, karčiamų laikytojai ir rusų valdininkai. Vyskupo M. Valančiaus įvestoji blaivybė sumažino jų pajamas. 1859 metais akcizo pajamos sumažėjo tris kartus. Pasipylė skundai ir grasinimai, buvo uždraustos blaivybės brolijos. Tačiau Valančius atremdavo priešininkų puolimus, drąsino kunigus ir blaivininkus ir toliau platino blaivybę. Šios atkaklios kovos atrama ir švyturys jam buvo Dievas. Pralaimėjus 1863 metų sukilimui, vyskupas ištremiamas į Kauną, kad būtų rusų valdžios priežiūroje. Uždraudžiama lietuviška spauda. Tačiau Valančius, nors ir apstatytas sekliais, suorganizuoja spaudos darbą Prūsuose (Tilžėje), suburia knygnešių būrius, kurie neša tikėjimo, doros ir blaivaus gyvenimo žodį į kiekvienus namus.
Jo įkurtos blaivybės brolijos nežuvo ir laikėsi dar ilgai po jo mirties. Blaivybės atminimui buvo statomi kryžiai ir paminklai. Skapiškio miestelyje (Kupiškio raj.) stovi įspūdingas paminklas vyskupo M. Valančiaus blaivybės draugijoms atminti, pastatytas 1862 metais. Tai aukšta tribriaunė koplyčia su barokinės formos stogu ir kryžiumi. Aplink koplyčią po karnizu įmūryta tuščių degtinės butelių eilė.
Alkoholizmo liūnas Lietuvoje. Liūdna statistika
Lietuvoje kasmet vis daugiau parduodama ir išgeriama alkoholio. Statistikos duomenimis, Lietuvoje per metus vienas gyventojas (įskaitant kūdikius, vaikus, senelius, ligonius, kurie alkoholio nevartoja) išgeria 13 litrų alkoholio. Vienam suaugusiam geriančiam išeina triskart daugiau. Lietuva stovi ant prarajos krašto. Alkoholinių gėrimų gamintojai ir importuotojai suinteresuoti, kad didėtų šių gaminių suvartojimas, nes tai jiems atneša didelius pelnus. Tam tarnauja alkoholio reklama. Valstybės biudžetas gauna daug pajamų iš alkoholinių gėrimų akcizų ir kasmet jų surenkama vis daugiau. Bet kieno sąskaita tas vyksta? Ar tai nauda, ar žala? Kasmet nuo alkoholio Lietuvoje žūsta daugiau nei 3000 žmonių ir apie 350 tūkstančių patiria bėdų dėl alkoholio. Įvertinus finansinę bei ekonominę žalą, kurią patiria valstybė dėl netekčių (žuvusiųjų), sužeistųjų gydymo, dėl alkoholio sukeltų ligų gydymo, vaikų globos ir nakvynės namų išlaikymo ir t. t. susidaro 3 milijardai litų. O kur dar moralinė žala, kurios įvertinti neįmanoma? Tai dėl girtavimo iširusios šeimos, tūkstančiai alkoholikų suluošintų vaikų, kurių didžioji dauguma taps girtuokliais. Taigi Lietuva atsidūrusi alkoholizmo duobėje, gal net gilesnėje negu vyskupo M. Valančiaus laikais. Betgi nei Seimas, nei Vyriausybė neturi tautos blaivinimo programos, nes jie patys susiję glaudžiais ryšiais su alkoholio gamintojais, jo prekyba ir reklama.
Alkoholinių gėrimų gamintojų triukai
Vienas iš įspūdingiausių triukų yra tai, kad kylant maisto produktų, benzino ir kitų prekių kainoms, alkoholiniai gėrimai nebranginami arba pabranginami labai nežymiai. Kaip viliojančiai atrodo šie gėrimai pabrangusių prekių fone! Atrodo, kad jie atpigo. Pirkite, gerkite, mėgaukitės mes žinome, ko jums reikia! Mes taupome jūsų pinigus! Be to, dar būna alkoholinių gėrimų akcijos, kai gėrimai dar labiau atpinga. Panaši situacija kaip M. Valančiaus laikais neturėdamas pinigų, gorčių degtinės galėjai nusipirkti už pusmaišį grūdų. Šėtono metodai nepasikeitė, tik dabar jis veikia rafinuočiau, gėralas pateikiamas blizgančioje taroje.
Alkoholinių gėrimų gamintojai į prekybą tiekia kokteilius ir sidrus, turinčius 4,5 5 laipsnius stiprumo. Jie nebrangūs ir mėgiami paauglių. Tai įžūlus triukas, kuriuo jaunimas pratinamas prie alkoholio: iš pradžių silpnas, o toliau jau ir stipresnis. Taip ruošiama nauja alkoholio vartotojų pamaina.
Seimui pažaboti alkoholį!
Alkoholio kontrolės įstatyme reikia atstatyti 1995 metais buvusią nuostatą, draudžiančią asmenims iki 21 metų parduoti alkoholį. Reikia uždrausti alkoholio prekybą degalinėse. Žinome, kokios skaudžios pasekmės ištinka, kai automobilyje prie vairo sėdi girtas vairuotojas. Sveikas protas sako, kad tai nesuderinami dalykai. Prie mokyklų negali būti kioskų, kuriuose būtų prekiaujama alumi ir kitais alkoholiniais gėrimais.
Jei numatomas alkoholio akcizų ir baudų už alkoholio pardavimo tvarkos pažeidimus didinimas, tai už padidintus akcizus gautos pajamos turi atitekti mokytojams, dirbantiems prevencinį blaivystės darbą moksleivių organizacijose, blaivaus gyvenimo būdo propagavimui žiniasklaidoje ir visai blaivybės veiklai.
O tempora, o mores! (O laikai, o papročiai!)
Sakoma, kad geriama norint pataisyti nuotaiką ir atsipalaiduoti. Bet iš šalies pažiūrėjus į geriančią kompaniją, matyti, kad gera nuotaika būna tik pirmomis minutėmis arba, kaip sakoma, po pirmos taurelės. Toliau gerdamas žmogus panašėja į gyvulį. Patarlė sako: Su pirmu vyno stiklu avinėlis, su antru liūtas, su trečiu kiaulė. Todėl vaišės dažniausiai baigiasi muštynėmis. Alkoholis liejasi net ir laidotuvėse ar mirusių metinių minėjimuose. O pabandyk vaišėse nepastatyti butelio būsi išjuoktas ir paniekintas.
O juk galima būtų pasinaudoti kitų šalių vaišių papročiais. Pavyzdžiui, JAV. Čia vestuvės dažniausiai vyksta restorane ar kavinėje. Iš alkoholinių gėrimų siūloma tik šampano. Svečiai šampano taurėmis pasveikina jaunavedžius, kurie kiek pabuvę išvyksta. Svečiai toliau vaišinasi, ir jei kurie nori stipresnių gėrimų, užsisako čia pat, bare, bet jau už savo pinigus. Pragmatiški tie amerikiečiai!
Blaivystės Sąjūdis
Gūdžiais sovietinės priespaudos metais, kai alkoholizmas Lietuvoje buvo plačiai išsikerojęs, kai buvo pamintos žmonių dorovinės nuostatos, persekiojamas tikėjimas, atsirado atsidavusių blaivybei kunigų: B. Laurinavičius, A. Keina, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, kurie savo parapijose uždraudė girtavimą ir svaigalus gedulo renginiuose. Į šią veiklą įsijungė ir pasauliečiai.
Blaivybės entuziastas inž. Juozas Kančys 1973 metais įkūrė Vysk. M. Valančiaus blaivystės sąjūdį ir jam vadovavo iki 2007 metų pabaigos. Dabar sąjūdžiui vadovauja Nacionalinės tabako kontrolės koalicijos prezidentas dr. Aurelijus Veryga. Tada, sovietinės okupacijos metais, pradėta blaivystės veikla: ruošiami renginiai per metines šventes, atlaidus. Nors sovietinė valdžia nedavė leidimo atkurti blaivybės draugijas, blaivybės sąjūdis veikė pogrindyje ir suorganizavo sąskrydį, išleido laikraštį Blaivybės jėga. Keli šimtai žmonių pasižadėjo laikytis blaivybės.
1981 metais įkurtas Vilniaus statybininkų blaivystės klubas Sąjūdis, kuris, nepaisant sovietinės valdžios trukdymų, rengdavo po kelis masinius renginius. 1989 m. rugsėjo 23 dieną įvyko vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.
Blaivystės sąjūdžiui rūpi tautos dorovinis atgimimas per blaivią gyvenseną. Tuo tikslu rengiami masiniai renginiai ir piketai, siekiant, kad Seimas ir Vyriausybė priimtų įstatymus, pažabojančius alkoholį, tabaką ir narkotikus. Mokyklose kuriamos valančiukų kuopelės, vaikai pasižada blaiviai gyventi ir kovoti už blaivų gyvenimo būdą. Įdomi yra jų veikla: sąskrydžiai, ekskursijos, parodėlės, meninės programos. Sąjūdis leidžia informacinį leidinį Valančiukų aidas. Tai Lietuvos ateitis! Jiems reikia visokeriopos paramos iš valstybės. Didelė bėda, kad trūksta valančiukų vadovų.
Blaivybės metų viltys
Seimas, paskatintas vyskupo M. Valančiaus Blaivystės sąjūdžio, 2008-uosius metus paskelbė Lietuvos blaivybės metais. Kad ir kaip gražiai ir viltingai skamba, tikriausiai valstybė nesugebės pažaboti alkoholio plitimo. Galbūt bus priimta viena kita nereikšminga pataisa alkoholio kontrolės įstatymui, suorganizuotas vienas kitas renginys ar konferencija. Tai ir viskas. O čia reikia kardinalių permainų. Bažnyčiai tenka svarbiausias vaidmuo tautos blaivinimas turi vykti meldžiant Dievo pagalbos ir palaimos. Tegul jį lydi vyskupo M. Valančiaus dvasia.
Ko moko vysk. M. Valančiaus blaivinimo veikla
Šiandieninė Lietuvos situacija primena vysk. M. Valančiaus laikus, tik girtuoklystė dar labiau įsigalėjusi. Be to, žmonės nėra tokie religingi. Nors 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Romos katalikais save laikė 79 proc. Lietuvos gyventojų, tačiau bažnyčią sekmadieniais lanko tik apie 13 proc. tikinčiųjų. Kaimyninėje Lenkijoje Bažnyčią lanko net 60 proc. tikinčiųjų. Taigi Lietuvoje Bažnyčios žodis ne visus galės pasiekti.
Šiuo metu Lietuvoje daug iširusių šeimų: 10-čiai santuokų tenka 7 skyrybos. Didesnė dalis šeimų išyra dėl alkoholio. Taigi mums teks grumtis jau ne su trigalviu, o su keturgalviu slibinu, nes prisideda alkoholinių gėrimų reklama, kurios vysk. M. Valančiaus laikais nebuvo. O ji labai galinga, nes jai tarnauja spauda, radijas ir televizija. Jei alkoholio reklama nesvarbi vartojantiems alkoholį (jie ir taip žino ką gerti, kur nusipirkti ir t. t.), tai ji labai pavojinga paaugliams ir jaunimui, kuriems dar tik formuojasi dorovinės nuostatos ir kurie yra labiausiai pažeidžiami.
Nors tautos blaivinimo baruose vysk. M. Valančius pasižymėjo kaip tvirta asmenybė, pasiaukojantis ganytojas, bet didelė dalis blaivystės sėkmės parapijų kunigų nuopelnas. M. Valančius net Rusijos administracijai galėjo pasiteisinti, kad blaivystės sąjūdis prasidėjo stichiškai, iš apačios.
Mano nuomone, šitokia nuostata tiktų ir mūsų laikmečiui. Vyskupai turi kviesti parapijų kunigus sustiprinti akciją už blaivų gyvenimo būdą. Parapijose, kuriose dar nėra Blaivybės brolijų, kunigai turėtų aiškinti svaiginimosi žalą ir pasiryžusius blaiviai gyventi prisaikdintų ir įrašytų į brolijas. Vyskupui lankantis parapijose blaivininkai iškilmingai atnaujintų blaivybės įžadus ir gautų jo palaiminimą. Čia derėtų dalyvauti ir valančiukams. Mano nuomone, svarbu tai, kad blaivininkai būtų prisaikdinami bažnyčiose. Kadangi nuo vyskupo Valančiaus laikų Blaivybės brolijos yra pavestos ypatingai Švč. Mergelės Marijos, Dievo Motinos, globai ir užtarimui, todėl blaivininkams derėtų melstis Marijai, atsiduodant jos motiniškai globai ir užtarimui.
Mons. Alfonsas Svarinskas savo kreipimesi Į visus laisvės kovotojus ir patriotus (XXI amžius, Nr. 7) kviečia visus katalikus ir patriotus kasdien 20 valandą prisijungti prie Marijos radijo Rožinio maldos už Lietuvos išgelbėjimą. Pritarkime šiai kilniai monsinjoro A. Svarinsko iniciatyvai, kad per Švč. Marijos užtarimą Dievas išgelbėtų mus iš alkoholio liūno.
© 2008 XXI amžius
|