Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Vasario16-oji – Laisvės ir Vilties diena

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Pasitinkame Vasario 16-ają – didingiausią mūsų krašto valstybinę šventę. Šiais metais sueina 90 metų nuo lemiamo Lietuvai Nepriklausomybės akto paskelbimo. Tą dieną 20 Valstybės Tarybos narių, susirinkę Vilniuje, paskelbė šį lemtingą dokumentą. Šiuo aktu buvo teigiama: ,,Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimais, priimtais rugsėjo 18-23 dienomis 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Verta pažvelgti į kelią, kuriuo Lietuva žengė link Vasario 16-osios. Lietuvių tauta, kaip moderni tauta, ėmė formuotis XIX amžiaus viduryje. Šis procesas truko iki XIX amžiaus pabaigos. Didelę reikšmę turėjo baudžiavos panaikinimas 1861 metais. Už poros metų – 1863 metais – įvyko sukilimas prieš carinę priespaudą. Šis sukilimas pasižymėjo kaip masinis tautos sukilimas, kuriame dalyvavo bajorai, inteligentijos atstovai, daug valstiečių. Nors sukilėliai pralaimėjo, ryžtinga kova už Lietuvos laisvę turėjo didelę reikšmę ateities įvykiams.

Didelę įtaką nacionaliniam atgimimui turėjo lietuvių šviesuomenė – Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jonas Jablonskis ir kiti. J. Basanavičiaus redaguotas ,,Aušros“ laikraštis ir V. Kudirkos leidžiamas ,,Varpas“ skleidė nacionalinio atgimimo idėjas. Pažangi dvasininkijos veikla buvo viena iš kertinių valstybingumo atkūrimo priežasčių. Motiejus Valančius, Antanas Mackevičius, Maironis, J. Tumas-Vaižgantas – visi šie dvasininkai buvo tarsi šviesuliai, žadinantys tautą, palaikantys jos dvasią. Motiejus Valančius dar 1855 metais ėmė steigti lietuviškas parapijines mokyklas, pasižymėjo kaip blaivybės propaguotojas, slapta rėmęs ir 1863 metų sukilimo dalyvius. Antanas Mackevičius buvo vienas iš kelių pagrindinių 1863 sukilimo vadų, tikras dvasinis sukilėlių lyderis, kuris su savo vadovaujamais sukilėliais dalyvaudavo kautynėse prieš carinės kariuomenės dalinius, buvo gerbiamas tiek kitų vadų, tiek paprastų sukilėlių. 1863 metų lapkritį jis buvo paskirtas Kauno gubernijos vaivada. Deja, gruodžio mėnesį sužeistas pateko į nelaisvę. Kauno kalėjime jis rašė: ,,Lietuvių tauta darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš laukiu tartum atpildo savo tautos laisvės...“

1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas paskelbtas okupacijos sąlygomis. Krašte šeimininkavo vokiečių kariuomenė ir okupacinė administracija. Tarptautinė padėtis buvo miglota. Rusijoje 1918 metų sausio pradžioje valdžią perėmė bolševikai, tačiau ir jų pozicijos buvo netvirtos – telkėsi baltagvardiečių daliniai, faktiškai prasidėjo pilietinis karas. Nepriklausomybę jau paskelbė Ukraina, kitose buvusios Rusijos imperijos kraštuose jau telkėsi piliečiai, siekiantys atkurti okupuotų kraštų valstybingumą. 1918 metų lapkričio 5 dieną suformuojama pirmoji Lietuvos Vyriausybė, lapkričio pabaigoje vokiečių kariuomenė ėmė trauktis iš Lietuvos.

Vasario 16-osios akto įgyvendinimą nulėmė 1919 metais vykusios kovos už Lietuvos nepriklausomybę. 1919 metų gegužės–rugsėjo mėnesiais pasiektos lemiamos pergalės prieš bolševikų dalinius, 1919 metų lapkritį buvo nugalėti bermontininkai. Šie jungtiniai rusų–vokiečių daliniai, vadovaujami pulkininko K. Bermonto-Avalovo, kėlė didelę grėsmę. Būdami gerai ginkluoti, bermontininkai užėmė dalį Lietuvos, tikėdamiesi čia įsigalėti. Bet jų planus suardė ir Lietuvą apgynė ryžtingi lietuvių kariuomenės veiksmai.

Daugybė Vasario 16-osios akto signatarų aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo procesuose. Tai – A. Smetona, K. Bizauskas, V. Mironas, V. Petrulis, P. Klimas, A. Stulginskis, P. Dovydaitis. Žvelgiant į Vasario 16-osios akto signatarų asmenybes pastebime, kad ir iki 1918 metų vasario, ir vėliau jie pasižymėjo įvairiose srityse – kultūroje, moksle, versle. Jonas Basanavičius garsėjo kaip gydytojas, etnologas, lietuviškos spaudos leidėjas, aktyviai dalyvavęs įvairių lietuviškų visuomeninių organizacijų veikloje. Pranas Dovydaitis pasižymėjo kaip filosofas, vienas iš Ateitininkų federacijos kūrėjų, redagavęs žurnalą ,,Logos“, 1919 metais kurį laiką ėjęs ir Ministro pirmininko pareigas. Aleksandras Stulginskis pasižymėjo kaip agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas, kaip ryžtingas ir atsakingas politikas, 1922-1926 metais ėjo Lietuvos prezidento pareigas. Per šį laikotarpį buvo įvesta lietuviška valiuta – litas, užmegzti diplomatiniai santykiai su daugeliu valstybių, įvykdyta žemės reforma. Saliamonas Banaitis buvo knygnešys, leidėjas, vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų 1919 metais, aktyviai kūręs ir lietuviškas pradžios mokyklas. S. Banaičio spaustuvėje 1896-1926 buvo spausdinami įvairūs leidiniai – laikraščiai, žurnalai, knygos.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva ėjo ilgu ir vingiuotu išbandymų keliu. Nepriklausomybę pavyko atkurti 1990 metų kovo 11 dieną. Bet iki šio momento būta daug įvairių įvykių – partizanų kovos, rezistencija, išdavystės... Daug žmonių išsaugojo savyje laisvės viltį. Sovietmečiu Vasario 16-osios šventė buvo uždrausta, tačiau dalis žmonių ją šventė, nors už šventės minėjimą grėsė persekiojimas, represijos.

Per 90 metų, praėjusių nuo Vasario 16-osios akto paskelbimo, vyko daug renginių, kuriuose buvo aptariama šio akto reikšmė, istorikai parengė nemažai įvairių leidinių, straipsnių. Tarpukario Lietuvos istorikai V. Daugirdaitė-Sruogienė, P. Klimas, A. Šapoka ir kiti pabrėžė Vasario 16-osios akto svarbą. Sovietinėje Lietuvoje šis aktas buvo menkinamas, sovietiniai istorikai J. Žiugžda, A. Vaitkevičius ir kiti vadino jį buržuazinių veikėjų organizuotu aktu, neva prieštaravusiu tikriems proletariato – darbininkų ir valstiečių interesams. Nuo 1990 metų Vasario 16-osios aktas ir vėlesni valstybės kūrimo žingsniai nuolat prisimenami įvairiose istorikų konferencijose, šia tema parengta nemažai leidinių.

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto reikšmė didžiulė. Tuo metu, nuo valstybingumo praradimo praėjus daugiau kaip 120 metų, lietuvių tautos atstovai pareiškė vėl atkuriantys nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šis sprendimas buvo padarytas labai laiku – jis atvėrė kelius valstybingumo atkūrimui, lietuvių kalbos, kultūros, mokslo ir meno vystymuisi.

Tėvynės ateitis mūsų, piliečių, rankose. Prisimindami Vasario 16-osios akto signatarų puoselėjamus idealus, vertybes, regime, kad be šių vertybių – laisvės, tiesos, teisingumo – negalime sukurti laisvos ir demokratinės valstybės. Tad gyvename tokiu momentu, kai reikia apsispręsti, kur eisime – į priekį ar atgal? Nes jei nebus laisvės ir tiesos, tamsos akmuo prispaus ir prislėgs... Tegul Vasario 16-oji būna tarsi vilties žiburys, įkvepiantis mus atlikti tikrus, pagarbos vertus darbus – kurti laisvą, demokratinę valstybę, gerbti laisvę ir tiesą, remtis bendrystės ir santarvės dvasia.

© 2008 „XXI amžius“