Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Užrašas, pakeitęs gyvenimą

Gintaras VISOCKAS

Raimundas Kaminskas prieš 25-erius metus kartu su bendraklasiu ant Kauno 18-osios vidurinės mokyklos sienos užrašė du žodžius: „Vasario 16“, o ant netoli mokyklos esančios tvoros užrašė šūkį: „Vasario 16 – Lietuvos nepriklausomybės diena“

Povilas Kaminskas-Svyruoklis (1928-1947) – trečias iš kairės Nuotraukos iš asmeninio Raimundo Kaminsko archyvo

Šiai istorijai – lygiai 25-eri metai. Jos kaltininkas – Tėvynės sąjungos narys, TS Kauno skyrių sueigos vienas iš pirmininko pavaduotojų Raimundas Kaminskas. Tiesa, prieš ketvirtį amžiaus, kai visa tai nutiko, R. Kaminskas viso labo buvo Kauno 18-osios vidurinės mokyklos moksleivis. Beje, drąsus moksleivis. Dar 1982-1983 metais, kai iki tikrojo Atgimimo buvo likę beveik dešimt metų, pamokų metu R. Kaminskas nepabūgdavo mokytojams pateikti itin „nepatogių“ klausimų apie Lietuvos nepriklausomybę bei Vasario 16-ąją. Į tokius klausimus vieni mokytojai bijodavo atvirai atsakyti, apsimesdavo neišgirdę klausimo, kiti jį smerkė už „istorijos neišmanymą bei visišką nesigaudymą politinėse realijose“. O 1983-iųjų vasario 15-ąją įvyko tai, kas turėjo įtakos visam vėlesniam R. Kaminsko gyvenimui. R. Kaminskas pakliuvo sovietų valdžiai į nemalonę. Vien dėl to, kad ant sienos ir tvoros savo gimtajame mieste užrašė keletą žodžių: „Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena“.

Užrašė ant mokyklos sienos „Vasario 16-oji“

R. Kaminskas nebeprisimena, kaip juodu su bendraklasiu nusprendė pagerbti artėjančią vasario 16-ąją. Tiesiog 1983 m. vasario 15 dieną ant Kauno 18-osios vidurinės mokyklos sienos kartu su bendraklasiu Normundu Liepinlausku didelėmis raidėmis užrašė du žodžius: „Vasario 16“. O ant netoli mokyklos esančios tvoros užrašė šūkį: „Vasario 16 – Lietuvos nepriklausomybės diena“. Šis akibrokštas neliko nepastebėtas. Dėl šių užrašų Kauno 18-oje vidurinėje mokykloje 1984-1986 metais jam buvo daromas didelis socialinis ir psichologinis spaudimas. Kauno 18-oje vidurinėje mokykloje 1984 m. pavasarį jis buvo apklaustas KGB darbuotojų, raustasi jo mokykliniuose daiktuose, vadinant rausimąsi „oficialia krata“. O po kratos kitą dieną jis buvo iškviestas į KGB pastatą Laisvės alėjoje Kaune. Ten vėl jį kamantinėjo, klausinėjo, tardė. Be kita ko, jam liepta rašyti pasiaiškinimą dėl užrašytų šūkių bei popieriuje spausdintomis raidėmis išguldyti savo biografiją. Mokykloje viešai pamokų metu keli mokytojai jį smerkė, esą R. Kaminskas savo elgesiu užtraukęs visai mokyklai gėdą. Jam buvo net grasinama: negi jis nesuprantąs, kad už tokias savo politines pažiūras jis atliks karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje Afganistane arba, geriausiu atveju, kur nors prie Kinijos sienos, kad jam bus itin sunku susirasti bent kiek padoresnį, geriau apmokamą darbą. O apie studijas aukštojoje mokykloje, suprask, nėra net ko svajoti.

1984 m. vasarą KGB inicijavo dar vieną apklausą. Kauno 18-os vidurinės mokyklos direktoriaus kabinete įvyko posėdis, kuriame dalyvavo mokyklos mokytojai, pats kaltininkas ir jo tėvas Antanas Kaminskas. Pasak R. Kaminsko, tądien mokytojai, prižiūrimi KGB karininkų, nutarė vienbalsiai jo elgesį įvertinti kaip nepatenkinamą.

Sutrukdė stoti į Kauno kunigų seminariją

Užbaigęs mokslus vidurinėje mokykloje, R. Kaminskas ketino studijuoti Kauno kunigų seminarijoje. Tačiau 1986 m. pavasarį, vos pasibaigus mokykliniams egzaminams, jis buvo pašauktas tarnauti į sovietinę kariuomenę. Kodėl būta tokio skubėjimo? R. Kaminskas įsitikinęs, jog jam specialiai buvo sutrukdyta laikyti egzaminus į aukštąją mokyklą. Skubiai pašaukdami į sovietinę armiją kagėbistai keršijo už tuos ant sienų užrašytus užrašus apie Vasario 16-ąją. Sovietinio režimo atstovai keršijo moksleiviui, išdrįsusiam nesutikti su oficialia Maskvos ideologija.

Kad mėginimas bet kokia kaina sutrukdyti mokytis nėra atsitiktinis įvykis, iliustruoja ir faktas, jog sovietinėje armijoje R. Kaminsku slapta domėjosi karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, oficialiai vadinama „osobyj otdel“. Apie tai jis sužinojo iš vieno kartu tarnavusio kareivio 1988-aisiais, kai tarnyba jau ėjo į pabaigą. Tas kareivis atsargiai prasitarė žinąs, esą juo, R. Kaminsku, domisi vadinamieji osobistai – karininkai iš „osobyj otdel“. Kodėl domisi, R. Kaminskas nujautė, įtarė. Tačiau kaip domisi, ką planuoja daryti, kokią šunybę iškrėsti sumanė – išsiaiškinti nepavyko. Ginklo draugas daugiau nieko nepasakojo arba iš tikrųjų daugiau nieko nežinojo.

KGB operatyvininkai pasiūlė tapti kagėbistu

Sovietų slaptosios tarnybos R. Kaminsko nepaliko ramybėje ir po tarnybos armijoje. 1989 metais jam dirbant Kauno „Žemprojekte“ KGB darbuotojai inicijavo net tris neoficialius susitikimus. Iškviesdavo pasišnekėti į netoli darbovietės stovintį automobilį per įmonės direktorių. Šių susitikimų metu jis vėl buvo priverstas žodžiu aiškintis dėl 1983-ųjų įvykių: kodėl ant sienos rašė, jog Vasario 16-oji – Lietuvos nepriklausomybės diena, kas paskatino jį tokiam žingsniui, ar nesigaili dėl savo poelgio... Paskutinis susitikimas su KGB atstovais buvo lemtingas. Jo metu KGB darbuotojai jam pasiūlė bendradarbiauti su KGB. Toks bendradarbiavimas R. Kaminskui būtų buvęs labai parankus – jis galėtų studijuoti, kur norėtų, galėtų susirasti prestižinę, puikiai apmokamą tarnybą. Žodžiu, turės visokiausių privilegijų. Tačiau R. Kaminskas kategoriškai atsisakė bet kokio bendradarbiavimo su okupacinio sovietinio saugumo struktūromis. Išsiskirdamas su KGB operatyviniais darbuotojais R. Kaminskas pareiškė, kad kagėbistai veltui gaišta laiką, bandydami jį suvilioti įvairiausiomis nuolaidomis ir privilegijomis.

Seneliai ir tėvai buvo ištremti į Sibirą

Ar galėjo kitaip pasielgti R. Kaminskas? Ne. Dar senelių bei tėvų jam buvo įkalta į galvą, jog Lietuva, priklausydama SSRS, nėra laisva, nes Maskva ją 1940-aisiais klastingai opkupavo. Paprašytas įvardinti svarbiausias priežastis, paskatinusias dar mokykloje imtis aktyvių protestų prieš sovietų valdžią, R. Kaminskas pabrėžė, kad didelę įtaką jam darė „seneliai, tėvai, Vakarų radijo stotys bei tarpukario spaudos įtaka“. „Sovietmečiu mano šeimoje buvo klausomasi „Amerikos balso“ ir „Vatikano radijo“ laidų. Jos buvo suprantamos ne kaip propaganda, bet kaip Lietuvos valstybingumo sampratą formavęs objektyvus politinių, socialinių, kultūrinių įvykių analizės šaltinis. Būtent jie formavo mano antisovietines nuotaikas“, – „XXI amžiui“ pasakojo R. Kaminskas.

Jis visą laiką domėjosi Lietuvos istorija. Su sovietų valdžios vykdytu genocidu per kalėjimus, lagerius, tremtį jis susipažino anksti ir toli gražu ne iš knygų – jo tėvai iš tremtinių šeimų, kurios į Lietuvą iš Sibiro grįžo tik 1957-1958 metais. Jis labai anksti sužinojo, kaip lietuviai buvo tremiami į Sibirą, persekiojami ir naikinami. Tai lėmė jo supratimą apie sovietų valdžios neteisėtumą, Lietuvos okupaciją ir nacionalinį išlikimą. Tai skatino jį ne tik kritiškai vertinti sovietinę sistemą, bet ir kovoti su ja. Vienas iš pasipriešinimo buvusiai santvarkai pavyzdžių ir buvo ant mokyklos sienos užrašyti šūkiai – „Vasario 16“, „Vasario 16 – Lietuvos nepriklausomybės diena“. Būtent dėl jų ir pateko į KGB akiratį. Tačiau taip pasielgęs R. Kaminskas niekada nesigailėjo. Persekiojamas KGB operatyvininkų jis prisimindavo savo senelius, tėvus, žiauriai kentėjusius nuo sovietų valdžios. Tada palengvėdavo. Tokie prisiminimai suteikdavo stiprybės, drąsos, įtikindavo, kad jis eina teisingu, prasmingu keliu. Jis prisimindavo, ką apie tremtį pasakodavo jo tėvas Antanas Kaminskas, iš Anykščių rajono Surdegio miestelio ištremtas į Tomsko sritį 1947-aisiais, o į Lietuvą grįžęs tik 1958-aisiais. Prisimindavo, ką apie tremties baisumus pasakodavo motina Ona Pribušauskaitė (Kaminskienė), iš Pasvalio rajono Tetervinų kaimo į Tomsko sritį ištremta 1951 metais (į Lietuvą grįžo tik 1957-aisiais). Po tokių prisiminimų ir jo paties vargai neatrodydavo labai dideli, neįveikiami.

Ugdant tėvynės nepriklausomybės poreikį nemažą reikšmę turėjo visų šeimos narių likimai – žuvusių už laisvę atminimas, grįžusių iš tremties liudijimai, disidentinės veiklos pažinimas iš pokario spaudos, grėsmės nacionaliniam išlikimui suvokimas. Pavyzdžiui, R. Kaminsko teta Liudvika Kaminskaitė –Kelpšienė–Kuosa buvo partizanų ryšininkė. Ji turi kario savanorio statusą. O dėdė Povilas Kaminskas – Svyruoklis buvo partizanas, miško brolis. Jis žuvo 1947-aisiais. Po mirties jam suteiktas kario savanorio statusas.

Pasijuto atlikęs gerą ir prasmingą darbą

Šiandien, prisimindamas ketvirčio amžiaus senumo įvykius, R. Kaminskas teigia, jog tada, prieš 25-erius metus, jis „pasijuto atlikęs tikrai gerą darbą“. „1983 vasario 15-osios pavakarę grįždamas iš vaikų dailės mokyklos sutikau bendraklasį ir raudona bei geltona tempera užrašėme šūkius. Širdyje jautėmės gerą darbą atlikę. Tikslas buvo, kad mūsų užrašą pamatytų. Taip aš išreiškiau savo laisvės idėją...“ – anų dienų laikus prisiminė konservatorius R. Kaminskas.

Į klausimą, ar prisimena, kas konkrečiai iš KGB jį tardė, R. Kaminskas sakė nežinąs nei jų pavardžių, nei pareigų. Tų, kurie jį tardė, jis nėra vėliau sutikęs, todėl nežinąs, kaip susiklostė jų likimai. Jis tik prisimena įspūdį, kokį jam paliko to meto kagėbistai. Ogi jie jam pasirodė esą tiesiog „pilki funkcionieriai“. Į atsisakymą bendradarbiauti su KGB tie „pilki funkcionieriai“ atsakė grubiai: liepė staigiai išlipti iš mašinos ir dingti jiems iš akių bei visiems laikams pamiršti apie pasiūlymą. R. Kaminskui nebuvo labai drąsu kadriniams kagėbistams pasakyti „ne“. Tačiau jis kitaip pasielgti negalėjo. Kad R. Kaminską dar visai neseniai persekiojo KGB, byloja ir kai kurie ano meto rašiniai. „Savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ 1994 m. spalio 6-12 d. informaciniame pranešime „Dar neseniai juos sekė KGB. Sąrašai Lietuvos gyventojų, apie kuriuos sovietinis saugumas 1979-1988 metais rinko informaciją, o paskui tas bylas nusprendė sunaikinti“ paminėta mano pavardė, vardas, gimimo metai: „980. 2614 Kaminskas Raimundas, Antano, gim. 1968 m.“ bei bendraklasio Liepinlauskio Normunds (iškraipyta) pavardė, vardas, gimimo data: „979. 2613 Liepinauskis Normundas, Valdo, gim. 1967 m.“, – prisiminė konservatorius R. Kaminskas.

Ar jis nejaučia sumaniai paslėpto spaudimo šiandien? Ar netrukdoma dabarties sąlygomis dirbti, siekti karjeros? Juk, sakykim, kai kurie buvę savanoriai, aktyviai dalyvavę parlamento gynyboje 1991-ųjų sausio 13-ąją, sako, kad jie negauna kai kuriose Lietuvos struktūrose darbo tik todėl, kad buvo aktyvūs tuometinės Aukščiausiosios Tarybos gynėjai, profesoriaus Vytauto Landsbergio asmens sargybiniai. Ar R. Kaminskas nesusiduria su panašiais trukdžiais?

„Sunku pasakyti, tačiau didelės karjeros tikrai nepadariau, o kai kurie šiandieniniai dalykai tikrai glumina“, – teigė pašnekovas.

Dominuoja vartotojiški poreikiai

Paprašytas pareikšti nuomonę, ką manąs apie šiandieninį jaunimą, ar jam neatrodo, kad jaunuoliai per mažai domisi šalies istorija, per mažai gerbia ir vertina Vasario 16-ąją, R. Kaminskas teigė, jog į šį klausimą sunku atsakyti. „Nemanau, kad jaunimas nesidomi istorija, valstybingumu, politine kultūra, tačiau tai nėra plačiai paplitusi vertybinė orientacija. Mūsų vertybes lemia informacinis ir technologinis laikotarpis. Mūsų postmodernioje visuomenėje įsigali materialistinės vertybės. Informacinėje erdvėje vertybes „kuria“ internetas, televizija, masinės informavimo priemonės, kinas, kurie formuoja kasdienio gyvenimo stereotipus, atspindinčius vartotojiškos visuomenės poreikius. Šiuolaikines mūsų vertybes, taip pat ir patriotizmą, lemia išsilavinimas, gyvenimo būdas, vartojimo kultūra bei, deja, sovietinis mentalitetas. Kiekvienoje istorinėje epochoje egzistuoja savitas socialinis kontekstas, savitas laisvės diskursas. Jaunajai kartai reikia padėti pažinti mūsų istoriją, valstybės kultūrą, mokyti ja didžiuotis“, – teigė R. Kaminskas.

© 2008 „XXI amžius“