Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kaltina sušaudytieji, sudegintieji

Benjaminas ŽULYS

Justinas Garšva – Maratonas Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Justinas Garšva – partizanų būrio vadas

Kauno pakraštyje, ties Garliava, gyvena garbaus amžiaus lietuvis Justinas Garšva. Rudenį jam sukaks 84-eri. Justino gimtinė – Raseinių apskritis, Girkalnio valsčius, Pamituvio kaimas. Šeima buvo dievobaiminga, patriotinių pažiūrų – šias savybes įdiegė ir Justinui. Jis vienas iš nedaugelio dar esančių gyvų regėjo Lietuvos generolus Stasį Raštikį, Povilą Plechavičių, klausėsi jų patriotinių kalbų, girdėjo jų kvietimą ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tada jis, dar visai jaunuolis, nusprendė stoti į Vietinę rinktinę ir Raseiniuose užsirašė savanoriu. Tikslas buvo vienas – ginti Lietuvos nepriklausomybę. Tai patvirtina tolimesnis Justino gyvenimas – sovietinės okupacijos metu jis tapo partizanu, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio kovotoju. Ir dabar jis saugoja Lietuvos partizano pažymėjimą Nr. 228, bylojantį, kad jis buvo Kęstučio apygardos partizanas.

Justino gyvenime buvo daug įsimintinų datų, įvykių, jis daug ką patyrė, ne kartą buvo ant mirties ir gyvenimo slenksčio. Kaip jis pats sako, jį saugojo gailestinga Aukščiausiojo ranka.

Tarp daugybės įvykių J. Garšva prisimena 1944 metų rudenį. Vokiečių kariauna buvo stumiama į Vakarų pusę. Sovietų kareiviai atkuto, tapo agresyvūs ir nuožmūs. Tai pajuto ir žmonės Justino gimtinėje. Pasilikę nuo dalinių apskurę, išbadėję rusų kareiviai puldinėjo sodybas, plėšė valstiečių turtą, šaudė jų gyvulius, o mėsą išsivežė. Siautėjo ne vien raudonarmiečiai, bet ir stribai, be abejo, žinant ir pritariant vietinei sovietinei valdžiai. Maža to, imta kviesti jaunus vyrus į sovietinę armiją karui su vokiečiais. Vyrai slapstėsi, daug kas ėmė į rankas ginklą ir ėjo į miškus. Tarp jų buvo ir J. Garšva. Partizanai gynė savo tėvų namus nuo stribų ir rusų kareivių. Partizanai netgi buvo užėmę Seredžių, išvadavo grupę jaunuolių, sugaudytų tarnybai sovietinėje armijoje, išvijo okupantus iš aplinkinių kaimų. Į tai rusai atsakė nuožmiu teroru.

Tų pačių metų gruodžio viduryje Čekiškės ir Vilkijos valsčių stribai su rusų kareiviais į ūkininko J. Nagrecko namus suvarė devynis vyresnio amžiaus vyrus, kurių sūnūs nėjo tarnauti į sovietinę armiją, ir kaimo gyventojų akivaizdoje juos sušaudė. Suliepsnojo 22 sodybos su gyvuliais, pašarais, nekultais javais. Ši žinia pasiekė partizanus, kurie tuoj pat atskubėjo į pagalbą. Tarp jų buvo ir būrys iš Birbiliškės miško, kuriame kovojo ir Justinas.

Tuo metu rusų kareiviai sulaukė pastiprinimo ir ketino Birbiliškės mišką „išvalyti nuo banditų“. Sunku įsivaizduoti, kokio dydžio pajėgos buvo ten sutelktos, jei milžiniškas miškas buvo apsuptas trimis eilėmis. Užvirė tikras mūšis, trukęs nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Rusai šaudė iš minosvaidžių, o partizanai, kad ir neturėdami tokių ginklų, atkakliai laikėsi. Pradėjus temti, rusų kareiviai ėmė trauktis. Išsekę, kone praradę laiko nuovoką partizanai išėjo iš apsupties. J. Garšva sako, kad juos tuomet apsaugojo Dievas. Tai įvyko 1945 metų sausio 6 dieną, per Tris Karalius…

J. Garšva organizavo žvalgybos būrį. Buvo užmegztas ryšys su Tauro apygardos Vytauto Didžiojo kuopa. Rinktinės vado Juozo Čeponio įsakymu J. Garšva buvo paskirtas žvalgybos ir ryšių būrio „Sakalai“ (šį vardą sugalvojo Justinas) vadu. Būrys buvo pavaldus Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinei. Savo pavaduotoju J. Garšva paskyrė tolimą giminaitį, bendrapavardį Antaną Garšvą-Vytenį. Būrio žvalgai rinktinės štabui perduodavo žinias apie rusų kariuomenės judėjimą, rengiamas akcijas, stribų būstinių vietas, nuotolius tarp jų ir kitas žinias.

Be to, J. Garšva buvo ir Karo lauko teismo narys nuo būrių vadų.

Burbinės ir kitos tragedijos

Kaip vieną dramatiškiausių įvykių 1944-1945 metais J. Garšva nurodo raudonarmiečių siautėjimą Jurbarko rajono Burbinės miške ir to paties pavadinimo kaime. Tai prasidėjo tuomet, kai partizanai sutramdė plėšikaujančius rusų kareivius. Šios tragedijos tyrimui J. Garšva paskyrė daug laiko – apklausė 56 liudininkus. Taigi, liudytojų teigimu, Burbinės kaime per kelis mėnesius buvo nužudyti 43 taikūs vietos gyventojai, sudeginta daug sodybų. Čia buvo nužudyti vietiniai gyventojai Aleksandras Ulinskas, Motiejus Jankauskas, Kazys Švakauskas, Juozas Džiaugys, Ona Džiaugienė, Antanas Bučkys, Danutė Bučkienė, Antanas Liaudenskas. Ūkininkas A. Ulinskas buvo nukankintas Burbinės miške. Jo žmoną Liuciją, sūnus – 22 metų mokytoją Vladą, kunigų seminarijos klieriką Vytautą, trylikametę dukrą Birutę, pas juos piemenavusį dvylikametį berniuką Albertą Montvydą, ginkluotų kareivių į šiuos namus atvarytus kaimynus Kazį Masaitį ir Kostą Mončinkų sudegino gyvus, o tuos, kurie bandė iš liepsnų pabėgti, iššaudė. Štai kokią „ginkluotų banditų gaują“ sunaikino „kovotojai“. O savo „spravkoje“ jie rašė, kad priartėjusi prie Ulinskų namo operatyvinė grupė buvo sutikta automatų ir šautuvų ugnimi. Esą mūšio metu banditai, įsitvirtinę name, buvo nukauti, namas sudegė. Esą būta ir trofėjų – automatas, granata, pistoletas, daug kitų ginklų. Savo „spravkose“ okupantai, stribai nuolat nurodydavo didesnį nei iš tikrųjų nužudytųjų skaičių, sureikšmindami savo „nuopelnus“, ir tuo, be abejo, tikėdamiesi iš savo viršininkų apdovanojimų.

Pasakoja liudininkai

Už tai, kad nužudytiems tėviškėnams sukalė karstus, Burbinėje buvo nužudytas dailidė Benediktas Gudžiūnas...

J. Garšva pateikė žudynių liudininkų parodymus ir iš kitų Jurbarko rajono. Antai Anelė Krikštanaitė-Marcinkienė iš Juodaičių kaimo papasakojo, kaip 1944 m. gruodį į jos gimtąjį Pavietavo kaimą atvažiavo enkavedistai. „Mano tėvo pusbrolio sodyboje buvo girdėti šūviai, kilo gaisras. Tėvai ten eiti bijojo, nes apie sodybą vaikščiojo kareiviai. Jiems pasitraukus, nubėgome prie degančios sodybos. Degė gyvenamasis namas, daržinė, klojimas, klėtis, tvartas. O baisiausia, kad buvo sušaudyti ir sudeginti žmonės – Ona ir Kazimiera Krikštanienės, Antanina Aleknienė, jos trejų metukų dukrelė, dešimtmetis piemenukas Benadas Mačiulaitis. Likęs gyvas sunkiai sužeistas Jonas Krikštanas prieš mirtį dar spėjo papasakoti, kad kareiviai mėgino troboje uždegti šventųjų paveikslus. Kažkuri moteris mėgino juos gelbėti, bet buvo nušauta. Duktė Antanina pribėgo prie lopšyje gulėjusios savo dukrelės, čia ją ir nušovė... Tą naktį J. Krikštanas mirė.“

Zosė Šliuževičiūtė-Vaivadienė iš Jurbarko rajono Vencloviškių kaimo papasakojo, kaip 1945 m. sausyje Burliokiškės kaimo pamiškėje rusų kareiviai sušaudė tris jos brolius – Praną, Joną ir Antaną. Kitą dieną jų kūnus išmetė Ariogalos miestelio gatvėje.

J. Garšva išaiškino pavardes ir kitų Jurbarko rajono Seredžiaus, Veliuonos, Juodaičių kaimų žmonių, 1944-1945 m. žuvusių nuo sovietų kareivių, saugumiečių, enkavedistų ir stribų. Antai Jurgis Paulauskas buvo nušautas savo namuose, Kazys Parkauskas, suimtas namuose, po dviejų savaičių su kitais gyventojais rastas nukankintas Pelučių kaime. Stasį Kučinską, Joną Mockaitį, Vladą Adomavičių kareiviai išsivarė iš namų. Jų kūnai daugiau nei po mėnesio buvo rasti miške prie Skardinės kaimo. Iš akiduobių styrojo įspraustos vinys. J. Garšvos sudarytame sąraše – per 40 nužudytųjų. Ir tai toli gražu ne viskas. Be to, kur dar sudegintos sodybos, vienkiemiai, išvogtas turtas. Taikūs žmonės, ūkininkai, sovietinės mobilizacijos vengę jaunuoliai buvo žudomi Čekiškės valsčiuje, Vilkijoje, kitose vietovėse. Kaip ir visoje Lietuvoje...

Garsi Girkalnio tragedija. Buvęs to kaimo gyventojas Izidorius Jocius prieš aštuonerius metus papasakojo, kaip vienoje sodyboje, sudegusio kluono duobėje, jis atsitiktinai aptiko trylika vietos gyventojų kūnų. Pasirodo, mažame ūkelyje buvo nužudyta dar kelios dešimtys nekaltų žmonių.

Tarp J. Garšvos apklaustų liudininkų – A. Ramanauskienė, Z. Vaivadienė, K. Džiaugys, P. Petryla, A. Janulienė, A. Rybelis, V. Patašienė, B. Kučinskas, kiti žmonės. Suieškoti tuos liudininkus, išklausyti ir užrašyti jų prisiminimus – didelis, daug pastangų pareikalavęs darbas.

J. Garšva prisimena, kaip 1947 m. gegužės 5 dieną jį, ką tik baigusį Belvederio žemės ūkio technikumą, tuoj po išleistuvių tiesiog auditorijoje saugumiečiai suėmė. Drauge buvo areštuotas ir Antanas Garšva. Po kurio laiko Pabaltijo karo tribunolas už antitarybinę veiklą ir „tėvynės išdavimą“ J. Garšvą nuteisė dešimčiai metų lagerio ir penkeriems be teisės gyventi Lietuvoje. Kartu su kitais nuteistaisiais (jų buvo apie 100 vyrų) Justinas buvo išvežtas Komiją, Pečioros akmenų skaldyklą, kalkių gamyklą. Po to buvo Krasnojarsko kraštas, Norilskas. Norilsko lageryje J. Garšva dalyvavo kalinių sukilime ir už tai jam buvo skirta papildoma bausmė. Pašlijus sveikatai, buvo pripažintas invalidu.

O tolimas giminaitis, buvęs jo pavaduotojas Antanas Garšva po suėmimo buvo paleistas į laisvę. Kodėl? J. Garšva padeda ant stalo Lietuvos TSR valstybinio saugumo ministerijos Centrinio archyvo Tardymo fondo tardymo bylos Nr. 2553 nuorašus su grifu „Slaptai“. Jame – smulkūs apklausų protokolai apie Lietuvos partizanus patriotus („banditus“) pokario metais. A. Garšvą tardė saugumiečiai vyr. leitenantai Dušanskij ir Čiurin. Apklausos trukdavo po kelias ar dešimtį valandų. Iš apklausos dokumentų matyti, kad Justino bendrapavardis Antanas Garšva tardytojams išdavė ne vieną lietuvį partizaną, ryšininką. Tarp išduotųjų – Raimondas Mikšta-Dragūnas, Anelė Garšvaitė-Našlaitė, Viktoras Urbaitis, Edvardas Prosevičius-Audronis, Alfonsas Zdanavičius-Šarūnas, Kazys Šimanskis-Ulonas, Justinas Garšva-Maratonas ir kiti.

Ir štai 1999 m. vasario 1 dienos Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, greta kitų Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu apdovanotas ir Antanas Garšva…

Šiandien Justinas klausia, kas ir už ką pristatė šį žmogų garbingam nepriklausomos Lietuvos apdovanojimui. Nepaisant giminystės, J. Garšva mėgino aiškintis šalies teisingumo žinybose, pateikdamas naujų duomenų ir apie kitus mūsų tautai kenkusius asmenis. Tačiau be mandagių atsirašinėjimų ir patarimų kreiptis į kitas instancijas J. Garšva nieko neišgirdo. Patriotas sako, kad jam jau pristigo kantrybės, be to, sveikata nebeleidžia toliau ieškoti teisybės. Be to, A. Garšva jau miręs, kai kurie kiti „buvusieji“ irgi mirę arba prasigėrę. Tegul visus juos teisia Aukščiausiasis… Tik nukankintų, sudegintų, sušaudytų šeimų ir vaikų dar labiau gaila.

J. Garšva šiandien samprotauja: „Kuo skiriasi fašizmas nuo bolševizmo? Aš sakyčiau – niekuo. Tai broliai dvyniai. Vienas rudas, kitas raudonas. Pirmąjį už nusikaltimus žmonijai tautos pasmerkė, teisė ir baudė. Antrasis dar nepasmerktas, bet jausdamas savo kaltę, keičia vardą ir spalvas…“

J. Garšva parodo 1947 m. vasario 16 d. LLA Vaidoto rinktinės vado Tyrūno (tikrasis vardas Juozas Čeponis) pasirašyto Padėkos įsakymo kopiją. Jam, Maratonui (slapyvardis – aut. past.), skiriama padėka „už gerą savo pareigų žinojimą ir stropų jų ėjimą“. „Lai būna garbė tiems, kurie pasišventusiu, atkakliu ir ryžtingu darbu, nebodami nei kieto vargo, nei kančių, nei mirties pavojaus, eina Laisvės ir Nepriklausomybės keliu“, – rašoma Padėkoje. Patriotas apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Kaunas

© 2008 „XXI amžius“