| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Vasario 16-oji ir Lietuva
Vasario 16-ąją, ypatingą mūsų kraštui dieną, mūsų miestuose ir kaimuose jaučiamas pakilimas. Po 1918-ųjų Lietuva šią dieną mini kaip Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Ilgainiui susiformavo ir minėjimo tradicijos. Nepriklausomoje Lietuvoje ši diena buvo švenčiama labai iškilmingai. Pirmosios metinės Vilniuje 1919 metais buvo paminėtos Rūtos salėje: M. Reinys pasakė kalbą, o dainuojant operos artistams į salę atėję raudonarmiečiai patikrino dokumentus ir liepė išsiskirstyti. Kaune tuo metu savanoriai davė priesaiką ginti tėvynę. Per antrąsias metines Lietuva džiaugėsi iškovota laisve. Šalis sukūrė savo valstybę. Buvo sušauktas Steigiamasis Seimas ir patvirtinta, kad Lietuvos valstybė visos tautos pastangomis, savanorių žygiais ir aukomis yra atkurta. Gimė Lietuva, augo, buvo kuriama, puoselėjama. 1922 metais priimta Lietuvos Konstitucija, atkurtas Lietuvos universitetas. Lietuvos laisvei reikėjo ir reikia išsimokslinusios inteligentijos, savo mokslo, o tautai, mokslui, inteligentijai, mokykloms reikia savos nepriklausomos valstybės, kuri užtikrintų globą, paramą ir apsaugą. Dešimtosios Nepriklausomybės metinės buvo minimos itin iškilmingai. Jubiliejui išleista įvairių leidinių, pastatyti paminklai, kryžiai, ant kurių užrašyta: 1918-1928. Dvidešimtosioms metinėms pasirodė jubiliejinės monetos su užrašu: Lietuva 1918-1938. Ir štai 1940-aisiais Vasario 16-oji paskutinį kartą buvo minima laisvoje Lietuvoje ir atgautame Vilniuje, atkūrus Vilniaus universitetą. Po to Lietuvoje Vasario 16-oji minėta nelaisvėje. Tik už Lietuvos ribų buvo gedima dėl Lietuvos nelaimių, o čia tik atskiri drąsuoliai ryždavosi iškelti trispalvę. Į kapines žmonės ateidavo pagerbti J. Basanavičiaus, uždegdavo žvakutes, liudijančias, kad dar tautos laisvės viltis neužgeso. Ir tik 1989 metais pirmą kartą buvo vėl viešai paminėta Vasario 16-oji. 1998 metais minėjome 80-ąsias Nepriklausomybės akto paskelbimo metines. Ir vėl prabėgo dešimtmetis ir mes minime 90 metų nuo Vasario 16-osios Akto paskelbimo. Bet kažko širdyje trūksta... Trūksta to nuoširdaus džiaugsmo, su kuriuo buvo švenčiama Vasario 16-oji pirmaisiais metais ar po dešimtmečio. Ko trūksta mūsų džiaugsmui? Ar ne to paties jubiliato, kurio jubiliejų minime? O kurgi tas jubiliatas? Kur ta šviesi, laisva, žmonių darbu ir aukomis sukurta Nepriklausoma Lietuva?.. Kur tas teisingas kelias? Gerai, kad po Kovo 11-osios atgavome teisę minėti Vasario 16-ąją. Bet to nepakanka. Ar galėtume iš tiesų atkurti tą šviesiais idealais, visų žmonių darbu kurtą Nepriklausomą Lietuvą. Nieko neįmanomo nėra žmonėms, kurie tiki, kuriems padeda Dievas. Nėra jokios prasmės klaidžioti palikus tikruosius krašto pagrindus, paklydus netikrose vertybėse, kol galiausiai visai paskęsime liūne. Mūsų tėvynė tuščia be mūsų, o mūsų širdys tuščios be tėvynės, be kūrybos džiaugsmo. Jos nepakeis nei Europos Sąjunga, nei niekas kitas, nes mes patys esame Lietuva. Tai mūsų tikroji būtis, mūsų tikroji realybė. Tai ne praeitis tai dabartis, ateitis, tai mūsų Amžinybė. Negalime būti be savęs pačių, savo kultūros, mokslo, spaudos, visuomenės, santykių, kūrybos. Kaip būsime be sodybų, be gėlių darželių po atvirais vasaros langais, be žydinčių sodų, be vėsaus šulinio, be senų liepų kieme, po kuriomis gali ramiai pasėdėti vasaros vidurdienį. Mums reikia mūsų Lietuvos, į kurią visi turime sugrįžti po ilgų klajonių. Šiandien vėl turime galimybę atkurti mūsų Lietuvą. Esame laisvėjantis kraštas. Dar daugiau laisvės bus ateityje. Tad turėkime bendrą tikslą atsikurti mūsų laisvoje Lietuvoje. Tepadeda mums Dievas. Jonas JAKIMAVIČIUS
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |