|
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje istorijos verpetuose buvo tarsi laisvę sauganti tvirtovė
Prieš 90 metų lietuvių tauta atgimė, išeidama iš istorinės užmaršties. 1918 m. vasario 16 dieną Nepriklausomybės aktu Lietuva vėl įrašoma į Europos politinį žemėlapį. Šiame tautos kelyje į valstybingumą svarbų vaidmenį atliko Katalikų Bažnyčia ir dvasininkija. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje istorijos verpetuose buvo tarsi laisvę sauganti tvirtovė. Iš kartos į kartą buvo perduodamos ne tik katalikiškos vertybės, dorovės normos, bet ir meilė tėvynei, laisvės siekimas. Gal todėl į šią tautos tvirtovę nuolat nukrypdavo okupantų žvilgsnis, buvo stengiamasi riboti Bažnyčios įtaką valstybės ir visuomenės gyvenime.
Jau XIX amžiuje, carinės priespaudos metais, ryškėjo augantis Katalikų Bažnyčios dvasininkijos vaidmuo tautiniame judėjime. Vyskupo M. Valančiaus vadovaujama dvasininkija ėmėsi organizuoti lietuviškos spaudos spausdinimą Prūsijoje ir slaptą gabenimą, platinimą Lietuvoje. Dvasininkijos rūpesčiu kūrėsi ir veikė slaptosios lietuviškos mokyklos, plito blaivybės idėjos. Vienas iškiliausių to meto dvasininkijos atstovų vyskupas M. Valančius, kuris dar prieš 1983 metų sukilimą steigė lietuviškas parapijines mokyklas, kovojo su girtavimu, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu ir platinimu liaudyje. Minėtu laikotarpiu pradeda kurtis ir pirmosios religinio pobūdžio organizacijos, būrusios Kauno ir Seinų kunigų seminarijų klierikus: Lietuvos mylėtojai, Šv. Kazimiero draugija, Šaltinis. Šių organizacijų tikslas palaikyti žmonėse lietuvišką dvasią, ginti tautos interesus, kovoti dėl lietuvių kalbos grynumo.
XX amžiaus pradžioje dvasininkija ir toliau rūpinosi lietuvių švietimu ir kultūra. Buvo kuriamos draugijos liaudies švietimui kelti: 1906 metais Marijampolėje Žiburio, Kaune Saulės, 1913 metais Ryto, skirta tuometinės Vilniaus gubernijos lietuviams. Draugijos kūrė mokyklas, bibliotekas, organizavo suaugusiųjų mokymą, leido ir platino katalikišką literatūrą. Šiai veiklai dažniausia vadovavo kunigai.
Lietuvių aktyvioji dvasininkijos dalis rūpinosi įvairiais visuomenės sluoksniais. Pavasarininkai ir ateitininkai rūpinosi jaunimo auklėjimu, būrė moteris (Lietuvos katalikų moterų draugija), kūrė katalikiškos partijas ir pan. Katalikų Bažnyčiai rūpėjo ir tautos ekonomikos plėtra: buvo organizuojamos kooperatinės bendrovės Žagrė, Vilija, kuriami bankai ir t. t. Negalime nepaminėti ir dvasininkijos įtakos labdaringai veiklai Pirmojo pasaulinio karo metais. Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, Vaikelio Jėzaus draugija beglobiams vaikams tai tik keletas organizacijų, į kurių veiklą įsijungė dvasininkija.
Bažnyčia, vienuolynai, kitos religinės organizacijos mokė mylėti Dievą ir tėvynę, skatino puoselėti tautiškumą, skelbė valstybės idėją. Gal todėl ir po Lietuvos Nepriklausomybės aktu randame net keturių dvasininkų pavardes: Vlado Mirono (1880-1953), Alfonso Petrulio (1873-1928), Justino Staugaičio (1866-1943) bei Kazimiero Stepono Šaulio (1872-1964). Visi minėtieji 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai pasižymėjo kaip dvasininkai, aktyviai dalyvavę lietuviškų mokyklų, draugijų steigime ir jų veikloje. Buvo aktyvūs Lietuvių mokslo draugijos nariai, dalyvavę Lietuvos valstybės kūrime.
Nepriklausomos Lietuvos laikais, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Bažnyčios įtaka visuomenei nemažėjo. Visose pradinėse ir vidurinėse mokyklose įvestas privalomas tikybos mokymas, kūrėsi naujos organizacijos bei draugijos, per kurias dvasininkija rūpinosi jaunosios kartos auklėjimu bei švietimu. Viso XX amžiaus laikotarpiu Katalikų Bažnyčia išliko svarbiu moraliniu lietuvių tautos autoritetu, padėjusiu iškęsti istorines negandas ir apginti laisvę
Gitana Rupšlaukienė
© 2008 XXI amžius
|