Atnaujintas 2008 vasario 15 d.
Nr.13
(1606)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kazachstanas korupcijos gniaužtuose

Vladimiras Beskudnikovas

Kazachstanas – viena pagrindinių Vidurės Azijos valstybių ne tik savo plotu, bet ir ekonominiu ir geopolitiniu potencialu. Jo įtaka ir vaidmuo svarbūs ne tik regionui, bet ir NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugai), o tam tikra prasme ir pasaulyje vykstantiems procesams. Nenuostabu, jog pasaulinė bendruomenė domisi tuo, kas vyksta šioje šalyje. Ypač domimasi aukščiausiuose Kazachstano valdžios ešelonuose klestinčia korupcija.

Valdžios Olimpe – politikos ilgaamžis

Subyrėjus SSRS ir Kazachstanui tapus nepriklausoma valstybe, Nursultanas Nazarbajevas sugebėjo išlikti valdžios Olimpe ir netgi tapti naujai atgimusios valstybės prezidentu – iki šių dienų vieninteliu. Jo sukurta valdymo sistema, panašiai kaip ir Baltarusijoje, neabejotinai turi autoritarinių elementų. Nazarbajevo noras išlikti valdžioje aiškinamas bandymu nuslėpti per pastaruosius 18 metų suvešėjusią šalyje korupciją.

Kazachstanas yra turtinga resursais valstybė: nafta, uranas, deimantai, auksas. Deja, naudingosios iškasenos neatnešė naudos valstybės politinei situacijai. Prezidentas, nenorėdamas dalintis informacija, kuria dirbtines kliūtis išteklių kontrolei, o tai kelia įtarimus, dėl to atsiranda įtarimai korupcija, kyšininkavimu bei giminių ir artimųjų protegavimu.

„Kazinform“ – didžiausios valstybinės agentūros – vyriausiasis redaktorius Maratas Manaspajevas pripažino, jog oficiali informacija, kurią leidžia skelbti valdžia, nieko nepasako: „Gaudami mūsų informaciją jūs girdėsite arba bendras frazes, arba pamatysite tik blizgantį fasadą. Nes tai, kas slypi už jo, tai jau ne mūsų ir ne jūsų reikalas“, – kritiškai savo agentūros ir visos Kazachstano žiniasklaidos darbą vertina M. Manaspajevas. Nenuostabu, jog žiniasklaida neatskleidė nė vieno korupcinio skandalo, susijusio su prezidentu ir jo artimaisiais, įsitaisiusiais minkštuose valdžios krėsluose.

Nazarbajevo milijardo skandalas

Be kaltinimų pačiam prezidentui Nazarbajevui, nemažai kaltinimų skiriama politinei sistemai, kuri, anot apžvalgininkų, ir sudaro palankias sąlygas kyšininkavimui bei giminių ir artimųjų protegavimui. Turint omeny pastarąjį faktą, neretai užsimenama apie Nazarbajevo dukrą Dinar Nazarbajevą, turinčią milijonines sąskaitas užsienio bankuose.

1995 metais Kazachstane prezidento įsakymu atidarytas slaptas fondas, kuriame buvo laikomas 1 milijardas dolerių, gautų pardavus 25 procentus naftos telkinio „Tengiz“ akcijų. Jo slaptumas sukėlė nemažai kalbų ir Kazachstano parlamente. Dalis parlamentarų netgi panoro sužinoti apie slaptas valstybės vadovo sąskaitas Šveicarijos bankuose, tačiau to nepadarė, nes pabijojo savo krėslus iškeisti į kalėjimų gultus.

Buvo spėjama, jog šios lėšos – tai užsienio valstybių (Vakarų Europos ir JAV) naftos kompanijų šimtų milijonų dolerių dydžio kyšiai už palankių sąlygų sudarymą.

Įtarimų pagrindas – tyla

Vakarų spauda nuolat iškeldavo vieną ar kitą su korupcija ir kyšininkavimu susijusį klausimą. 1993 metų liepos 22 dieną žurnalas „Paris Match“ pranešė, jog Nazarbajevų šeima įsigijo prabangią vilą San Tropeze – viename gražiausių Prancūzijos kurortų. Reportaže taip pat būta vilos su sodu, fontanais ir baseinu nuotraukų. 1996 metų birželį britų „Financial Times“ nurodė Nazarbajevą esant tarp 25 turtingiausių pasaulio žmonių. Leidinio ekspertai jo asmeninį turtą įvertino penkiais milijardais dolerių. 1998 metų vasarį Londono „Guardian“ paskelbė pasaulio turtuolių reitingą. Šiame sąraše Nazarbajevas buvo aštuntas, greta Bilo Geitso ir Džordžo Sorošo.

Tai tik nedidelė dalis pasaulinėje spaudoje pasirodžiusių kaltinimų Kazachstano prezidento atžvilgiu. Kairioji opozicija šalies viduje, o būtent Kazachstano komunistų partija, kreipėsi į valstybės vadovą, ragindami pastarąjį patvirtinti arba paneigti kaltinimus ir tokiu būdu pakelti savo prestižą tiek šalies viduje, tiek ir pasaulinėje arenoje. Tačiau pasirenkama visai kita veikimo taktika, šiuo atveju ne visai pasitvirtinanti. Pasirodo, jog „tyla ne visada gera byla“ ir sukelia kartais visai pagrįstas spėliones, kad Nazarbajevas neturi ką atsakyti arba bijo situacijos eskalavimo.

Kazachstano ambasados Lietuvoje aukšto rango darbuotojas, saugumo sumetimais paprašęs neminėti savo pavardės, pabrėžė, jog negalima kiekvienai pasaulio valstybei, tarp jų ir Kazachstanui, taikyti vakarietiškų demokratijos standartų bei pagal juos vertinti vienus ar kitus valstybės vadovo veiksmus. „Mūsų valstybė autoritarinė. Tai natūralu ir atitinka mūsų tradicijas. Pamažu artėjame demokratijos link, bet kiek tai tęsis, neaišku. Galbūt mes tos dienos nesulauksime, bet ji neabejotinai ateis“, – su viltimi apie geresnę ateitį kalbėjo ambasados darbuotojas.

Prezidentas ir jo šeima

Nemaža dalis kaltinimų tenka prezidento šeimos nariams. Įtarimą kelia tai, kad praktiškai visi šeimos nariai – nacionalinio verslo atstovų elitas. Žmona Sara Nazarbajeva vadovauja stambiausiam šalyje labdaros fondui „Bobek“. Oficialios valdžios atstovai stengiasi prisidengti nacionalinėmis tradicijomis. Tokį giminių protegavimą jie aiškina tradicija ir Vidurio Azijos gyventojų mentaliteto ypatumais. Pasak jų, jeigu atskiras žmogus laiko sukaupęs nemažas sumas pinigų, tai dar visiškai nereiškia, jog jis jas naudos tik savanaudiškais tikslais. Taip susiklostė istoriškai (ir tai visiškai nebūdinga Vakarams), jog Vidurio Azijoje daug svarbiau už pinigus yra pagarba, moralinis žmonių palaikymas.

Vyresnioji dukra vadovauja valstybinei televizijos kampanijai „Habar“, jos vyras – nacionalinio banko vadovas; didžiausios naftos kampanijos prezidentas – viduriniosios dukters vyras, o jaunesnioji buvo ištekinta už Kirgizijos prezidento. Visi šie kaltinimai atrodo išties reikšmingi, ir jokia tradicija jų negalima paaiškinti. Mentalitetas, apie kurį dažnai kalbama, greičiau tik priedanga atvirai klestinčiai šeimyninei korupcijai. Bendrame kontekste tai atrodo išties šokiruojančiai. Prezidentas per savo gimines stengiasi ne tik sutelkti visus ekonominius valdžios svertus, bet ir vedybomis vykdyti regioninę politiką.

Valdžios telkimas vienos šeimos rankose prasidėjo tuomet, kai Nazarbajevas pasijuto esąs pajėgus tai daryti. Iki 1995 metų praktiškai visur vyravo senieji partiniai funkcionieriai ir tik vėliau prezidentas pamažu pakeitė juos. Vietoj senųjų į valdžią buvo pasikviesti nauji valstybės valdymo specialistai, įgiję aukštąjį mokslą Maskvoje ir generuojantys naujas valstybės valdymo ir modernizavimo idėjas. Šie žmonės tapo naujuoju elitu arba Kazachstano oligarchais.

Kazachstano oligarchai

Domėjimasis šiais naujais žmonėmis, įsiliejančiais į valstybės valdymą, buvo ypač didelis dar ir dėl to, kad tarp jaunųjų specialistų atsidūrė ir du Nazarbajevo žentai: Rachatas Alijevas ir Timūras Kulibajevas. Pastarasis aktyviai reiškėsi naftos sferoje, o Alijevas ėmė kilti karjeros laiptais karinėse struktūrose.

Kazachstano spauda ne viename straipsnyje tvirtina, jog jaunoji karta aktyviai puolė traukti šalį iš ekonominės krizės liūno. Šalies vadovas visomis išgalėmis aktyviai rėmė jaunųjų specialistų užmojus ir sudarė kuo palankiausias sąlygas reformoms: buvo reformuotas energetikos sektorius, ant bankroto ribos stovintys geležinkeliai, atgaivinta ir sparčiai vystoma naftos gavyba, statomi nauji pramoniniai objektai.

Nepriklausomoje, dažniausiai Rusijoje leidžiamoje spaudoje akcentuojama kita medalio pusė – lygiagretus privataus verslo plėtojimas, neatsitraukiant nuo valstybinių reikalų. Pastebimas privačių ir visuomeninių interesų nesuderinamumas. Šiuo atveju privataus verslo plėtojimas turėtų būti sveikintinas, nes tai buvo bendro ekonomikos gaivinimo plano dalis. Panašius kaltinimus valdžiai pateikė įtakingos masinės informacijos priemonės: televizijos kanalas „Tan“ (Rytas), laikraščiai „Respublika“, „Laikas PO“, „Verslo apžvalga“, esantys tų jaunųjų valdininkų rankose, kurie neatstovavo proprezidentinei linijai ir netgi sudarė tam tikrą opoziciją šalies vadovui.

Prezidento naudai galima paminėti ir tą faktą, jog kai kurie valdininkai vis dėlto už negebėjimą suderinti privačius ir visuomeninius interesus nukentėjo – neteko savo užimamų pareigų ir buvo nuteisti. Kaip žymiausius veikėjus galima paminėti Abliazovą ir Žakijanovą, kurie matydami, jog peržengtos ribos, nutarė sudaryti griežtą opoziciją oficialiai valdžiai. Tačiau ar šis procesas sąžiningas, spręsti sunku – juk Abliazovas ir Žakijanovas 2001-aisiais įkūrė „Demokratinio Kazachstano pasirinkimo“ partiją, bandžiusią suvienyti susiskaldžiusią opoziciją. Kažkodėl būtent po tokių bandymų valdžia, atstovaujama Nazarbajevo, surado „privačių ir visuomeninių interesų gin豓.

Ši kova su demokratine opozicija, pabandžiusia demaskuoti korupcijos pakirstą valstybės aparatą, buvo pavadinta „šeimos interesų krize“ ir parodė, kad Nazarbajevas jau nebeturi paramos tarp susitelkusių aplink jį prie valdžios Olimpo giminių ir todėl bando su kai kuriais susidoroti bei pastatyti į vietą tuos, kurie svajoja apie panašų „maištą“.

Pastarosiomis dienomis iš Kazachstano vėl nėra jokios informacijos. Gal jei nėra naujienų, vadinasi, viskas gerai? Deja, ne visai taip.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija