|
Gyvenimo vingiuose
Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską
(Tęsinys. Pradžia Nr. 18)
Kartą Nepriklausomųjų dailininkų sąjunga ir Naujoji Romuva universiteto salėj suruošė M. K. Čiurlionio viešą minėjimą. Jame J. A. Herbačiauskas turėjo skaityti pagrindinę paskaitą apie M. K. Čiurlionį. Eidamas į šį minėjimą nusipirko tos dienos Lietuvos žinių numerį, kuriame juokų skyriuje buvo iš jo piktai ir niekinamai šaipomasi. Dėl to jis taip įsižeidė ir susijaudino, jog savo paskaitoj visai pamiršo kalbėti apie M. K. Čiurlionį, o tik necenzūriškais žodžiais išplūdo Lietuvos žinias. Rengėjams tai buvo labai nemalonu, ir publika tokių keistybių buvo labai nustebinta. Po minėjimo Konrado kavinėj mes ėmėme jam priekaištauti, kam jis ne į temą kalbėjo. J. A. Herbačiauskas dėl to dar daugiau susijaudino, dar smarkiau išplūdo Lietuvos žinias ir, lyg norėdamas išgelbėti savo šlyjantį autoritetą, iškilmingai paskelbė, jog jis čia pat visų akivaizdoje užhipnotizuos bet kurį iš čia esančių žmonių ir šis darysiąs viską, ką jis įsakysiąs. Vieno dailininko žmona sutiko būti užhipnotizuojama. J. A. Herbačiauskas ėmė ją hipnotizuoti, o ji jau užhipnotizuota ėmė kalbėti keisčiausias nesąmones ir net pradėjo somnambuliškai vaikščioti. Nusigandęs jos vyras ir kiti pokalbio dalyviai dailininkai ėmė jį maldauti tuojau nutraukti šios moters hipnozę: jie visi jau besąlygiškai pripažįstą jo autoritetą ir jam nusilenkia. J. A. Herbačiauskas, triumfuodamas ir šypsodamasis, nutraukė hipnozę, moteris vėl ėmė normaliai elgtis ir kalbėti. O raganius patenkintas kartojo:
Na, matot! Na, matot! Dabar mokėsite gerbti Herbačiauską! Dabar liausitės jį moralizavę! Su Herbačiausku nejuokaujama! Na, matot! Na, matot!
Po to visi išsiskirstėm truputį sumišę ir truputį nustebę. Buvo nejauku ir keista, kad profesorius taip juokauja. O gal ta moteris iškrėtė pokštą? Gal ir ji norėjo irgi pajuokauti? Argi čia supaisysi? Mums nebuvo nei noro, nei laiko gilintis į tokius reiškinius, mostelėjom rankomis ir išsiskirstėm, ir daugiau to nebeprisiminėm.
Išspausdinęs jo pirmąjį straipsnį, nusiunčiau jam anketą tema Reikalingos mūsų spaudai reformos, kur prašiau apibūdinti šių dienų mūsų spaudą, iškelti jos trūkumus ir nurodyti, kas reikia daryti jai patobulinti.
J. A. Herbačiauskas po kelių dienų šiuo klausimu atsiuntė įdomų ir originalų straipsnį, kuriame buvo padaryta daug teisingų spaudai priekaištų, bet kuris baigėsi šia rizikinga išvada: Mūsų spauda tai pasiutusi kalė, kuri be apynasrio visiems doriems žmonėms blauzdas kandžioja. Tada visą nevaldinę spaudą labai slėgė tautininkų cenzūra: atrodė, jog šiuo posakiu ji pasinaudos ir dar daugiau ims spaudą varžyti, nors autorius, be abejo, čia turi galvoje moralinį, o ne politinį apynasrį, bet cenzūrai to neįrodysi! Aš žinomų rašytojų straipsnių niekad nebraukydavau ir netaisydavau: aš juos gavęs, kartais jų net ir pats neperskaitęs, siųsdavau tiesiog į spaustuvę žurnale išspausdinti.
Tad savavališkai išbraukti ir to posakio nesiryžau, o nusprendžiau J. A. Herbačiauską aplankyti jo bute ir paprašyti, kad jis pats taip ištaisytų, kad cenzūra ir valdančioji partija juo negalėtų pasinaudoti savo pozicijai sustiprinti. Aš asmeniškai dar nebuvau su juo pažįstamas. Paskambinau jam telefonu ir paprašiau leidimo pas jį užeiti. Jis pakvietė tuojau pas jį užeiti. Jis tada gyveno, rodos, Kęstučio gatvėj labai kukliame, beveik skurdžiame bute. Vos tik jo žmona atidarė duris, man nesuskubus dar nei palto, nei skrybėlės nusiimti, atsidarė jo kabineto durys ir jose pasirodė liesas, išdžiūvęs, rodos, vien iš kaulų sudarytas žmogus, aukštoko ūgio, ilgais garbanotais ir žilstelėjusiais plaukais, didelėmis, ugningomis, žaibais žybčiojančiomis akimis. Aš tada pirmąkart jį pamačiau. Apsirengęs buvo juodai. Visa jo figūra ir išraiška man padarė gilų ir neužmirštamą įspūdį. Aš pasisakiau kas esąs. Jis tuojau tvirtai paspaudė man ranką ir be jokių įžangų, be pasidalinimo įspūdžiais apie orą, sugriebė mane už rankos ir ėmė beveik rėkti, šūkauti:
Jau aš žinau, ko atėjai pas mane! Žinau! Nieko man nesakyk! Perskaitei mano straipsnį ir išsigandai! Išsigandai, jaunuoli! Visi išsigąsta mane paskaitę! Tai taisyklė! Tai visiškai normalu! Nieko man nesakyk: aš jau žinau, ko atėjai! Iš akių matau! Matau, kaip dreba tavo širdis! Girdžiu, kaip išsigandus plaka, daužosi po krūtinę! Nieko man nereikia sakyti: aš iš anksto žinau, ko pas mane atėjai! Bijai paliesti tos pasiutusios kalės, kad ji tau blauzdų neapkandžiotų! Bet niekad nieko nereikia bijoti! Net ir paties velnio irgi nėra ko bijoti! Reikia tik drąsiai trenkti į snukį ir jis virs lepšiu! Taip! Taip! Virs lepšiu! Tik niekad nereikia jo bijoti! O tu išsigandai ir atbėgai pas mane prašyti straipsnį sušvelninti! Oi ne! Aš nesutinku! Aš nė vieno žodžio nesutinku iš jo išbraukti!
Aš suglumęs, sumišęs stovėjau prieangy, išplėtęs iš nuostabos akis ir nė žodžio negalėjau ištarti. Jis man ir būtų neleidęs to daryti, nes be perstojo šūkaliojo: ugningų žodžių srautas liejosi kaip iš vulkano ir neatrodė, jog jis kada nors liausis ar sustos. Jis pirmąkart mane sutikęs, dar neleidęs man nė žodžio ištarti, jau vadina mane tu, rėkia ir šaukia, net nepasiteiravęs, ko aš būsiu atėjęs. Sučiupęs mane už palto sagos, tarytum bijodamas, kad nepabėgčiau, neprapulčiau nuo šio keistuolio, įtempė mane į savo darbo kabinetą ir vis nesiliovė šaukęs, karštai, įtaigiai ir ugningai kalbėjęs:
Aš strategas! Aš visą gyvenimą studijuoju karo strategiją! Tu to dar nežinai! Aš žinau, kaip su niekšais reikia kovoti! Be jokios atodairos reikia jiems perkūnu trenkti į snukį ir jie iš karto virs grybu, lepšiu! Tu dar per jaunas, tu to dar nežinai! Bet aš, Herbačiauskas, senas rašytojas, prityręs strategas, tai tau sakau! Netiki? Bijai? Tada nieko nelaimėsi! Gyvenimas tave išmokys, kaip su niekšais reikia kovoti! Tada tapsi vyras! O dabar dar nepatyręs, dar neužgrūdintas kovose, nežinai, kaip su priešais reikia kovoti! Jokios baimės! Jokių kompromisų! Viskas arba nieko! Reikia drįsti! Reikia rizikuoti! Reikia pasmaugti gyvatę, jei nori, kad Lietuvoje šviesiau pasidarytų! Be rizikos nieko negalima laimėti! Tik tie laimi, kas kiekvieną sykį viskuo rizikuoja! Homeopatiniu būdu sergančio visuomenės organizmo nepagydysi! Reikia pavartoti chirurgo peilį! Reikia visiškai nupjauti, sunaikinti supuvusią visuomenės dalį! Kitaip nieko nebus! Jokio pasigailėjimo, jokios mielaširdystės niekšams! Vienu smūgiu juos reikia parblokšti ir sunaikinti! Reikia drįsti! Reikia rizikuoti!
Pagaliau jis pavargo, išsisėmė ir ėmė rimti, ėmė rečiau, lėčiau ir tyliau kalbėti. Paleido mano palto sagą. Truputį atitoko nuo manęs. Leido nusivilkti paltą ir jį išnešti į prieangį ir ten pakabinti, pakvietė atsisėsti ir pats atsisėdo smarkiai alsuodamas. Savo žmonos paprašė mums abiems atnešti stiprios arbatos. Ėmėm gurkšnoti arbatą užkąsdami biskvitais. Pagaliau ir aš atsipeikėjau nuo pirmo apstulbimo ir nuo nuostabos. Ramiai išdėsčiau savo atsilankymo motyvus, iš savo portfelio išėmiau rašytojo straipsnį ir paprašiau minėtą posakį taip suredaguoti, kad cenzūra negalėtų juo pasinaudoti savo pozicijai sustiprinti.
J. A. Herbačiauskas tai išklausęs vėl ėmė karščiuotis, vėl ėmė smerkti homeopatinį gydymo būdą ir rekomenduoti chirurgo peilį. Aš pritariau jo šiam principui, bet jam bandžiau įrodyti, jog jo šitas straipsnis patarnaus cenzūrai, sergantį ligonį dar daugiau apsirgdins ir suteiks visiškai priešingų rezultatų, negu jis pats siekia.
Jaunuoli, manęs nemokyk taktikos ir strategijos! Aš didžiausias Lietuvoje strategas! Aš žinau, kaip su priešu reikia kovoti! Aš nesutinku nė vieno žodžio iš straipsnio išbraukti, nesutinku pakeisti nė vieno sakinio! Aš absoliutus ir toks būsiu! karščiavosi J. A. Herbačiauskas.
Bet, pone profesoriau, argi jūs pats nejaučiant, jog jūs tuo posakiu sulauksite visiškai priešingų rezultatų negu savo straipsniu jūs norėtumėt pasiekti. Aš irgi smerkiu dabartinę spaudą, jei manyčiau kitaip, tai nieku būdu tokios anketos neskelbčiau. Ir aš nieko nebijau. Jei bijočiau, tai irgi neskelbčiau šios anketos juk tai iššūkis visai spaudai, o aš tik pradedu savo darbą, tik trečią numerį rengiu spaudai ir gerai žinau, jog ši anketa sukels baisią audrą prieš mane ir tos audros nešėjais bus visų krypčių laikraščiai ir žurnalai. Jūs tai puikiai galite įsivaizduoti. Bet aš nenoriu duoti nė vieno argumento, kuriuo galėtų pasinaudoti cenzūra.
Manęs neįtikinsi, jaunuoli! Aš absoliučios laisvės šalininkas ir niekad nesutiksiu, kad kas norint ją suvaržytų. Spausdink mano straipsnį pažodžiui, kaip jis parašytas, arba leisk man jį atgal atsiimti. Jei tu bijai jį spausdinti, aš jį paskelbsiu kitur ir palauksiu, kol tu galutinai subręsi ir įgysi reikalingos redaktoriui ir kovotojui patirties.
Aš irgi laisvės šalininkas ir nebraukau nė vieno rašytojo straipsnių. Bet šis jūsų straipsnis turės nelemtos praktiškos reikšmės ir aš negaliu išspausdinti posakio, kuris silpnins spaudos kovą už laisvę.
Tada baigta! Aš šį straipsnį atsiimu atgal, bet dėl to su jumis nenutraukiu santykių. Aš greitai jums parašysiu kitomis temomis!
Taip mudu ir išsiskyrėm nesusitarę. Ir pirmas, taip ilgai mano lauktas pasimatymas su J. A. Herbačiausku buvo netikėtai audringas. Jis mane įtikino, jog su juo nebus lengva bendradarbiauti: teks arba absoliučiai visur ir visada jam nusileisti, arba atsisakyti nuo jo bendradarbiavimo. Vėliau jis daug rašė Naujajai Romuvai, bet aš jau niekad nebandžiau jo prašyti pataisyti ar sušvelninti savo kurį nors straipsnį, spausdindavau viską, ką tik jis parašydavo, nors ir ne su visais jo teiginiais sutikdamas. Tik kai jis pavartodavo visiškai neleistiną posakį, tai aš nieko jam nesakydamas jį praleisdavau, visą bėdą suversdamas korektūrai.
Dėl to jis kartais išplūsdavo korektorių ir tuo viskas baigdavosi. Tie keisti posakiai, man rodos, atsirasdavo jo straipsniuose todėl, kad jis juos beveik visada improvizuodavo. Rašydavo juos siurrealistiniu metodu, visiškai pasiduodamas įkvėpimui, momento nuotaikai, pasąmonės bangavimui. Savo sąmonei, protui neleisdavo savo rašinių kontroliuoti: niekad pats jų netaisydavo, nebraukydavo ir nekeisdavo. Dėl to rašiniai būdavo tokie betarpiški, gaivališki, originalūs, muzikalūs, bet į juos nesąmoningai įsibraudavo visokių keistenybių, dėl kurių jis būdavo apšaukiamas keistuoliu, bepročiu, variotu. Bandant jį įtikinti, kad reikia tas keistenybes išbraukti arba bent pakeisti, jis dar daugiau užsispirdavo ir dar atkaklesnis pasidarydavo.
Aš tą minėtą jo straipsnį apie spaudą gal būčiau ir atspausdinęs taip, kaip jo buvo parašyta, jei tuo metu nebūčiau buvęs taip įnirtęs ant cenzūros. Cenzūra buvo konfiskavusi patį pirmąjį propagandinį numerį. Tik karo ministrui tarpininkaujant pavyko tą numerį išplėšti iš cenzūros nasrų, bet juose ji pasiliko iš 10000 egzempliorių išsikarpiusi vieną ištisą straipsnį. Tas keliom dienom suvėlino žurnalo pasirodymą, jam suteikė materialinių ir moralinių nuostolių. Tokiose aplinkybėse ir aš nieku būdu nenorėjau J. A. Herbačiauskui nusileisti, bijodamas, kad jo straipsnis nesustiprintų cenzūros poziciją.
Cenzūra tada buvo labai griežta ir savavališka, bukaprotiška ir žiauri. Ji slopino, dusino kiekvieną laisvesnę, drąsesnę mintį ir migdė visą visuomenę. Ji komplikavo redakcijų darbą, neleido laikraščiams pasidaryti aktualesniems ir įdomesniems. Be cenzūros sutikimo, spaustuvės neturėjo teisės atiduoti jau išspausdintų laikraščių ir žurnalų. Cenzoriams leidus Kauno komendantas turėjo teisę dar sulaikyti kiekvieną jau atspausdintą leidinį. Prieš ją buvo nusistačiusios visos to meto visuomeninės srovės ir visa spauda, žinoma, išskyrus valdinę spaudą. Pagaliau viešosios nuomonės spaudžiama ir atsižvelgusi į užsienį, vyriausybė kiek vėliau paskelbė panaikinanti cenzūrą. Visus spaudinius buvo galima be cenzūros leidimo spausdinti ir atsiiminėti iš spaustuvių, bet negalima jų ekspedijuoti be Vidaus reikalų ministerijos sutikimo. O Vidaus reikalų ministerijai buvo suteikta teisė konfiskuoti kiekvieną jai nepatinkamą spaudinį. Praktikoj šis naujas spaudos režimas pasirodė dar žiauresnis ir griežtesnis negu senasis karo cenzūros režimas. Konfiskavimas jau atspausdintų leidinių teikė dideliausių nuostolių jų leidėjams. Tad norėdami jų išvengti patys laikraščiai paprašė vyriausybės, kad ji paskirtų valdininkus cenzorius, kurie peržiūrinėtų rankraščius prieš juos spausdinant.
Vyriausybė mielai jų prašymą patenkino. Ir išėjo taip: cenzūra panaikinta, tegyvuoja cenzūra! Ir ši Vidaus reikalų ministerijos cenzūra buvo daug priekabesnė, negu karo: ji jau kišo savo aštrius nagus į visas gyvenimo sritis.
Įvedus kitą spaudos režimą, aš naujajai cenzūrai Naujosios Romuvos rankraščių tikrinti nebeduodavau. Ją atspausdindavau be jokios cenzūros ir skubėdavau išekspedijuoti. Tai buvo nuolatinė didelė rizika, Vidaus reikalų ministerijai turint teisę konfiskuoti kiekvieną, jau atspausdintą žurnalo numerį. Bet žurnalas jau turėjo savo prestižą, buvo užėmęs visuomenėje stiprias pozicijas, buvo žinomas kaip nepartinis žurnalas, turėjo įžymių bendradarbių iš įvairių grupių ir srovių, tie bendradarbiai daugiausia buvo rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai, nepartiniai visuomenės veikėjai. Dėl visų šių aplinkybių Vidaus reikalų ministerijai būdavo labai nepatogu konfiskuoti Naująją Romuvą.
© 2008 XXI amžius
|