Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Memuarai
Pasaulis
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Gyvenimo vingiuose

Juozas Keliuotis apie Juozą Albiną Herbačiauską

(Tęsinys. Pradžia Nr. 18, 20)

Cenzoriai geruoju manęs prašydavo duoti jiems patikrinti numatytus spausdinti rankraščius, bet aš kiekvieną sykį tai atsisakydavau daryti. O naujasis spaudos režimas tam manęs ir neįpareigojo. Žurnalas, pradėjęs eiti be cenzūros, tuojau pasidarė aktualesnis, ėmė prie savęs telkti vis daugiau įžymesnių ir pažangesnių bendradarbių, pradėjo plisti į platesnę visuomenę. Žmonės, parašę drąsesnių straipsnių, juos nešdavo į „Naująją Romuvą“, nes turėdavo viltį, jog čia jie bus atspausdinti ir neapšaukti kokios nors partijos intrigantais. Dėl to „Naujoje Romuvoje“ atsirado daugiaus valdžios ir buržuazinės visuomenės kritikos ir naujesnių, drąsesnių sumanymų daugiau negu bet kuriame kitame to meto leidiny. Žinoma, vyriausybė dėl to pyko ant žurnalo ir laukė progos panaudoti prieš jį represijas. Ir tokia proga greitai atsirado.

Viename numeryje J. A. Herbačiauskas ir kiti, savo straipsniuose kritikuodami vyriausybės kultūros politiką, pavartojo aštresnių posakių. Ministrų taryba uždėjo man baudą sumokėti 500 litų arba atsėdėti vieną mėnesį kalėjime. Piniginę baudą aš atsisakiau mokėti ir pasiruošiau sėsti į kalėjimą. Bet čia įsikišo Respublikos Prezidentas ir baudą panaikino.

Bet vyriausybė nenurimo, kaip nenurimo ir „Naujoji Romuva“. Ji griebėsi netiesioginių būdų likviduotų žurnalą arba bent jį sutramdyti. Štai įvedus darbo pajamų mokestį Finansų ministerija man, kaip „Naujosios Romuvos“ leidėjui ir redaktoriui, uždėjo 50000 litų metinio darbo pajamų mokestį.

Pradžioj maniau, jog tai tik korektūros klaida ir Finansų ministerijai grąžinau jų reikalavimą su savo humoristinėm pastabom. Ji tada pakartojo savo reikalavimą ir nustatė terminą, ligi kurio aš turėjau sumokėti tuos 50000 litų mokesčius. Aš tada mokesčių komisijai apskundžiau šį reikalavimą kaip niekuo nepagrįstą, kaip absurdišką ir juokingą. Komisija atmetė mano skundą. Tada skundžiaus Vyriausiajai mokesčių komisijai. Ši irgi atmetė mano skundą ir galutinai patvirtino man uždėtą mokestį. Tada atvyko policininkai aprašyti mano asmeninio turto, bet nerado ką aprašyti. Kambario, kuriame gyvenau, baldai ir tie buvo ne mano, o buto šeimininko. Knygų, kaip mano pragyvenimo šaltinio, įstatymas neleido aprašyti. Aprašė tik radijo priimtuvą, bet jį įkainavo tik 500 litų, o man reikėjo mokėti 50000 litų. Vadinasi, reikės konfiskuoti žurnalą, to, matyt, ir siekė vyriausybė uždėdama tokius fantastinius mokesčius: išsimokėti negalėsiu, mokesčių inspektorius ramiai, be jokio triukšmo išvaržys žurnalo turtą ir jį konfiskuos. Trejus metus dėl to bylinėjaus ir visose instancijose šią bylą pralaimėjau. O man uždėta darbo pajamų mokesčių suma išaugo iki 100000 litų. Finansų ministerija siuntė į žurnalą revizorius patikrinti visas jo pajamų ir išlaidų knygas, ir žinojo, jog žurnalas be nuostolių nieko kito neturi ir vis tiek reikalavo sumokėti jai 100000 litų.

Kreipiaus į finansų ministro pareigas einantį Indrišiūną, šis pasakė, jog Aukščiausios mokesčių komisijos patvirtintos sumos jis negalįs sumažinti, o galįs tik išdėstyti įmokėjimo terminus.

– Pone ministeri, šia jūsų paslauga aš nepasinaudosiu, nes jokių mokesčių nemokėsiu ir negaliu mokėti, nes mes nieko žurnale neuždirbame ir beveik pusbadžiu visą laiką gyvename! – atsakiau ministrui ir išėjau.

Buvau nusiminęs ir pavargęs. Ištisus trejus metus Finansų ministerija žurnalo egzistenciją išlaikė ant bedugnės krašto. Kiekvieną dieną jam grėsė varžytynės ir konfiskavimas. Nebežinodamas, kur pagalbos ieškoti, parašiau skundą Vyriausiajam Teismo Tribunolui. Tuo metu teisingumo ministras S. Šilingas viešai spaudoj buvo pareiškęs, jog dar nesant Lietuvoj Administracinio teismo, kuriam būtų galima apskųsti neteisingus valdžios sprendimus, jo pareigas einąs Vyriausias Tribunolas. Šį savo skundą aš ir motyvavau šiuo teisingumo ministro pareiškimu ir Tribunolą paprašiau panaikinti šį Finansų ministerijos nutarimą. Tribunolą paprašiau atsakyti į du klausimus: 1) ar žurnalai ir laikraščiai kaip kultūros institucijos privalo iš viso mokėti darbo pajamų mokestį ir 2) kiek aš asmeniškai, kaip rašytojas, privalau mokėti darbo pajamų mokesčio?

Vyriausias tribunolas panaikino Finansų ministerijos nutarimą, padarė sprendimą, jog žurnalai ir laikraščiai nėra komercinės įmonės, o kultūros institucijos ir todėl neprivalo jokio mokesčio mokėti, o aš, kaip rašytojas, turiu sumokėti tik 83 litus, o ne 100000 litų. Tai man ir „Naujajai Romuvai“ buvo didelis laimėjimas. Tribunolo sprendimas mane išvadavo nuo visų šių vyriausybės finansinių represijų. Finansų ministerija visiems laikraščiams ir žurnalams, jau sumokėjusiems darbo pajamų mokesčius, turėjo juos atgal grąžinti. Jie buvo sumokėję tuos mokesčius, nes buvo apdėti po 100-500 litų. Šis Vyriausiojo Teismo Tribunolo sprendimas įgijo įstatymo galios ir vyriausybė ir ateityje nebegalėjo finansinių represijų panaudoti prieš jai nepatinkamus laikraščius ir žurnalus.

Bet šioms vyriausybės represijoms sužlugus, greit buvo išrasta naujų. Buvo einama prie grynai fašistinės santvarkos. Artėjant rinkimams į tautininkiškąjį Seimą, prie Ministerio pirmininko buvo įkurta propagandos valdyba, kuri ant mėlynų lakštų ėmė visiems laikraščiams ir žurnalams siuntinėti privalomus atspausdinti tautininkiškos ir fašistinės propagandos straipsnius, jų neatspausdinę leidiniai Vidaus reikalų ministerijos galėjo būti konfiskuojami. Šie straipsniai turėjo būti dedami kaip redakciniai, nenurodant jų šaltinio. Aš griežtai atsisakiau spausdinti šiuos straipsnius, motyvuodamas, jog jie labai žemo lygio, jog jie anoniminiai ir jog jie anksčiau dienraščiuose jau buvo spausdinami, o „Naujoji Romuva“ nespausdins nei tokio žemo lygio, nei anoniminių, nei jau atspausdintų straipsnių. Propagandos valdyba pasityčiodama atsiuntė „Naujajai Romuvai“ specialiai pagamintą straipsneliūkštį „Kodėl žiebtuvėliai apdėti mokesčiais?“ ir pareikalavo jį įdėti vedamuoju, o paskui dar paruošė straipsnį prieš mane ir prieš pačią „Naująją Romuvą“ ir taip pat pareikalavo įdėti vedamuoju. Aš nei vieno, nei kito straipsnio neįdėjau. Tada ji ėmė siųsti tiek savo propagandinės medžiagos, kad ji turėtų užpildyti visus žurnalo puslapius. Aš į tai nekreipiau jokio dėmesio, o tik ant kitos mėlynų lakštų pusės rašiau savo straipsnius ir recenzijas ir juos spausdinau.

Valdyba mane apskundė Vidaus reikalų ministerijai, pranešė, kokius straipsnius jie man nusiuntė, ir jei jie nebūsią atspausdinti, žurnalą reikės dar sykį konfiskuoti. Vidaus reikalų ministerija taip ir ėmė elgtis: ėmė konfiskuoti visus „Naujosios Romuvos“ numerius, nes juose nerasdavo straipsnių ant mėlynų lakštų rašytų.

Kurį laiką aš iš eilės iškovodavau šių konfiskavimų panaikinimą, pasinaudodamas tai užsienio reikalų ministro pagalba, tai karo ministro, tai ministro pirmininko pagalba, tai esamais vidiniais prieštaravimais ministrų taryboje. Galop vidaus reikalų ministeris generolas Čaplikas mane pakvietė pas save ir pareiškė, jog nė vienas „Naujosios Romuvos“ numeris negalės daugiau pasirodyti, jei juose nebus išspausdinami visi Propagandos valdybos žurnalui teikiami straipsniai ir jog niekas daugiau nebegalės šių konfiskavimų panaikinti. Tai esąs griežtas ir galutinis ministrų tarybos nutarimas. Veltui ministrui bandžiau įrodinėti tokio nutarimo absurdiškumą, jis liko nepermaldaujamas. Su ministru atsisveikinau galutinai parblokštas ir nusivylęs. „Naujosios Romuvos“ spausdinimą sustabdžiau ir kitą savaitę ji jau nebepasirodė. Bet kelias dienas pailsėjęs vėl suredagavau naują numerį ir jį įdaviau spaustuvei spausdinti, bet ir vėl į jį neįdėjau nė vieno Propagandos valdybos parengto straipsnio, o Respublikos prezidentui parašiau karštą ir pagrįstą raštą, kuriame įrodinėjau, jog Propagandos valdybos straipsniai tokio žemo lygio, jog jie negali būti spausdinti nei kaip anoniminiai, nei kaip pačios redakcijos parašyti, nes dienraščiuose jau atspausdinti, iki to laiko, kol patenka į žurnalą. Juos spausdindamas aš tik sukompromituosiu savo žurnalą, o įdėjęs straipsnius, nukreiptus prieš mane patį ir prieš savo žurnalą, skaitytojų būsiu apšauktas bepročiu ir uždarytas į beprotnamį. Ir jei Prezidentas nepanaikins šio absurdiško Propagandos valdybos reikalavimo, tai būsiu priverstas „Naujosios Romuvos“ žurnalo leidimą sustabdyti ir skaitytojams pranešti apie šio savo žygio priežastis. Buvo šeštadienis, prezidento poilsio diena, bet aš vis dėlto įsibroviau į prezidentūrą ir priėjau prie prezidento, įteikiau jam šį savo raštą ir dar žodžiu ir dokumentais įrodžiau savo teiginių teisingumą. Prezidentas susirūpino, prisipažino nežinojęs, kad tokie dalykai darosi, bet Propagandos valdyba esanti Ministro pirmininko žinioj, o jo dabar nesą Kaune, tai jis ir nežinąs, ką dabar daryti.

– Bet, Ekscelencija, jei ligi pirmadienio ryto nepadarysite jokio sprendimo, tai žurnalas ir šią savaitę negalės pasirodyti, nes esamom sąlygom aš nebegaliu jo leisti.

Prezidentas valandėlę pagalvojo ir tarė:

– Gerai! Rytoj, nors ir sekmadienis, aš pasikviesiu Propagandos valdybos direktorių P. Dailidę pas save, nors ministras pirmininkas dėl to gali ir įsižeisti; išklausęs ir jo paaiškinimų padarysiu sprendimą. Jūs pirmadienį iš ryto paskambinkit mano adjutantui ir jis jus painformuos, kas bus nuspręsta.

Aš atsisveikinau su Prezidentu ir visą dieną ir dvi naktis neramiai laukiau, koks bus padarytas sprendimas, o nuo jo pareis žurnalo likimas.

Pirmadienį ryte paskambinau prezidento adjutantui, šis pranešė, jog prezidentas panaikino Propagandos valdybos straipsnių privalomumą „Naujajai Romuvai“, bet su kai kuriomis sąlygomis, apie kurias aš galįs sužinoti pas Propagandos valdybos direktorių. Tuojau surinkau visus ant mėlynų lakštų parašytus straipsnius, o jų susidarė pilnas portfelis, ir nuvykau pas minėtą direktorių P. Dailidę.

Jam tuojau grąžinau visą jo propagandinę medžiagą ir pareiškiau viltį, jog jisai daugiau man jos nebesiuntinės. Direktorius pakvietė atsisėsti ir tarė:

– Iš tiesų jums pasisekė Prezidento akyse sukompromituoti Propagandos valdybą ir mūsų gaminama propagandinė medžiaga „Naujajai Romuvai“ daugiau nebeprivaloma, bet su dviem sąlygom. Pirmoji sąlyga tokia: mūsų propagandinė medžiaga „Naujajai Romuvai“ tol bus neprivaloma, kol joje nebus politikos. Bet kai tik joje pasirodys politinių straipsnių, tai tuojau jie pasidarys jums vėl privalomi.

– Jei taip, tai dabar susitarkime, ką laikysime politika. Jei aš atspausdinsiu „Naujojoje Romuvoje“ pono Prezidento politinę kalbą, ar tai jau bus politika?

– Ne, tai nebus politika! – atsakė juokdamasis direktorius.

– O jei aš paskelbsiu straipsnius apie mūsų kovas dėl Vilniaus ir Klaipėdos ir įdėsiu straipsnį apie Tautų Sąjungą, ar tai bus jau politika?

– Oi ne! Tai nebus politika!

– O jei aš įdėsiu straipsnį, kad Švietimo ministerija nevykusiai tvarko Lietuvos kultūros reikalus, jei aš nurodysiu, kokioj sunkioj, tragiškoj būklėj yra atsidūrę mūsų valstiečiai ir kas reikia daryti jų šiai būklei pagerinti, tai tas ar jau bus politika?

– Čia jau bus politika ir po to mėlyni lakštai automatiškai jums taps privalomi!

– Labai dėkui už informaciją, pone direktoriau! Dabar aš jau žinau, kas yra politika!

– Yra dar ir antra sąlyga, – pertraukė mane direktorius. Kadangi jūs įrodėte ponui Prezidentui, jog mes neišmanėliai ir nemokame savo darbo dirbti, tai ponas Prezidentas mano, jog jūs asmeniškai savo darbu turite įrodyti, kaip šį darbą reikia dirbti. Užsienio reikalų ministerijoje numatyta įkurti informacijos ir kultūrinės propagandos departamentas; jūs turite jį suorganizuoti ir pasiimti jam vadovauti. Ir tuoj pat čia užsienio reikalų ministrui parašykite pareiškimą, jog sutinkate būti šio departamento direktoriumi ir jau rytoj ateikite į darbą. Bet nuolat virš galvos kybanti represijų grėsmė labai varžė žurnalą ir jam neleido ištiesti savo sparnų.

Paskutinius nesėkmingus bandymus „Naujajai Romuvai“ sužlugdyti darė vėliau švietimo ministras prof. Tonkūnas. Kartą „Naujojoje Romuvoje“ buvo išspausdintas labai aštrus aktoriaus V. Steponavičiaus straipsnis, kritikuojąs valstybės teatrą ir aštriai kaltinąs ir pačią Švietimo ministeriją kaip visiškai nesugebančią jo administruoti ir reformuoti. Prof. Tonkūnas dėl to labai įsižeidė ir „Naujosios Romuvos“ administracijai atsiuntė laišką, jog dėl nuolatinių „Naujosios Romuvos“ puolimų Švietimo ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų jis nutraukiąs jos prenumeratą ir prašąs daugiau jam jos nebesiuntinėti. Šio savo laiško nuorašą su lydimuoju raštu jis pasiuntė visų vidurinių mokyklų direktoriams ir pradžios mokyklų vedėjams, rekomenduodamas jį perskaityti pedagogų posėdžiuose ir visus mokytojus paraginti pasekti ministro pavyzdžiu. Švietimo ministras žinojo, jog dauguma „Naujosios Romuvos“ prenumeratorių yra mokytojai, ir tikėdamasis, jog jie jo aklai paklausys, buvo tikras, jog tokiu būdu „Naująją Romuvą“ sužlugdys, paklupdys ant kelių. Bet skaudžiai apsiriko. Dėl jo to rašto nė vienas mokytojas neatsisakė toliau „Naująją Romuvą“ prenumeruoti. Jie tik pakeitė jos siuntimo adresus, po to žurnalą reikėdavo siuntinėti ne į įstaigas, kur jie dirbo, bet į jų namus, kur jie gyveno.

© 2008 „XXI amžius“