Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Išugdė meilę gimtajai kalbai

Marija MACIJAUSKIENĖ

Pedagogė ir vertėja Ona Dabrilaitė Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Nežinau, ar mano lietuvių kalbos mokytoja Ona Dabrilaitė mėgo žaisti kortomis, bet šokti, keliauti, būti dėmesio centre, tai jau tikrai. Tačiau manau, kad jos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenimas buvo tarsi nenuspėjamų galių ir įvykių kortų kaladė.

Pokariu, kai mokiausi Kauno „Aušros“ mergaičių, kuri buvo pervardinta į II mergaičių gimnaziją, vadovėlių dar nebuvo, tad viskas priklausė nuo mokytojo sugebėjimų. Mūsų lietuvių kalbos mokytoja turėjo neįtikėtinai puikų pasakotojos talentą, subtilų humoro jausmą, buvo puiki organizatorė, todėl visus traukė tarsi magnetas. Visada maniau, kad asmenybės formavimuisi įtakos turi tėvų namai, po to – mokykla, universitetas, sutiktos gyvenimo kelyje asmenybės ir, žinoma, pats turtingas įvykiais gyvenimas. Visi šie šaltiniai ne tik stiprina jėgas, bet ir įskiepija naujas šakas, padeda joms atsiskleisti. Neseniai radau jos laiškučius ir paaiškėjo, kad šiemet jai būtų sukakę šimtas metų (gimė 1908 m. rugsėjo 23 dieną). Tačiau jos gyvenimo žvakė užgeso žymiai anksčiau – 1997-aisiais.

...O. Dabrilaitės namų duris pravėriau gražiausiu metu – 1993-ųjų birželį. Mane pasitiko kaip visada elegantiška mokytoja. Įpylusi kavos ėmė pasakoti, kartais atsilošdama į jos pačios išsiuvinėtą pagalvėlę. Pačius svarbiausius faktus dėliodama nuo pradžių pradžios (o dabar juk nebėra tą laiką prisimenančių), ji pasakojo...

Mano tėvo vardas Jonas, o motinos – Konstancija Strakalaitytė. Daugeliui tuo laiku gimusių mergaičių duodavo Konstancijos vardą, nes Vilkaviškio klebono šeimininkė buvo Konstancija. Mama buvo baigus tik pradžios mokyklą. Didelio mokslo negavo abu tėvai. Jiems padėjo bendras išsilavinimas, išprusimas, kurį gavo skaitydami, bendraudami su inteligentais.

Į Marijampolę tėvai atsivežė mane metukų. Pas tėvą (tėvas buvo savamokslis laikrodininkas ir juvelyras) lankydavosi inteligentai, tarp jų ir dr. K. Grinius, jo sūnus Kazytis, dr. Draugelis ir jo gausi šeima (gydytojai, mokytojai, diplomatai) bei dukra Danutė Kučinskienė – dailininkė, kuri vėliau nupiešė mano portretą. Daktaro Draugelio tėvas buvo mano tėvo mokytojas, o daktaro vyriausia duktė Apolonija buvo mano namų mokytoja, išmokiusi ir skaityti, ir rašyti. Į mokyklą pradžioje manęs tėvai neleido ne tik dėl silpnos mano sveikatos, bet ir todėl, kad ten be jokio reikalo vaikus mušdavo. Apsilankydavo pas tėvus ir studentai, grįžę atostogų iš Varšuvos, Maskvos ar Petrogrado. Tėtės dirbtuvėlėje susirinkę kalbėdavosi apie švietimą, kultūrą ir politiką. Jie atveždavo tėtei ir knygų. Tėtis pramoko rusiškai. O dar anksčiau mano tėvas iš Vokietijos su skulptoriaus Petro Rimšos broliu Juozu parsinešdavo draudžiamų lietuviškų knygelių. Tėtė buvo kilęs iš didelio ūkio, bet nei jo tėvas, nei jis nebuvo linkę prie ūkio darbų. Senelis išvyko į Ameriką geresnio darbo ieškoti. Fabrike per nelaimingą atsitikimą – ranką įtraukė į mašiną – žuvo. Senelė liko našlė. Palikimą vėliau parsiuntė į Vilkaviškį diakonui Dabrilai. Šis jį padalino. Pamenu ir aš, jau studentė, gavau 200 litų. Tiesa, tėvo brolis irgi išvažiavo į Ameriką ir ten be žinios dingo. Kai senelis mirė, parėjo laiškas adresu: Vilkaviškio pavietas, Dabrilynė...

Mano tėvas, dar būdamas jaunas berniukas, nuo Bardauskų kasdien eidavo septynis kilometrus į Vilkaviškį ir ten ištisas valandas išstovėdavo prie žydelio laikrodininko (jis taisydavo žadintuvus) lango. Meistras jį pastebėjo ir pasikvietė vidun: „Matau, kad tau įdomu. Aš tau parodysiu, kaip žadintuvus taisyt...“

Tėvas buvo nepaprastai gabus: taisydavo įvairių šveicariškų firmų laikrodžius, buvo labai sąžiningas, todėl į jo dirbtuvę (jau Laisvės alėjoj, Kaune) ateidavo net atstovybių darbuotojai. Dirbdamas pas profesorių Kazimierą Baršauską politechnikos instituto laboratorijoje, pagal brėžinius sumeistravo aparatūrą kraujo krešumui nustatyti (jo laboratorijoj lankydavosi profesoriai – Z. Januškevičius, J. Blužas). Tėvo pagamintas aparatas kraujo krešumui nustatyti Belgijoj buvo apdovanotas premija. Tarptautinė kardiologinė firma norėjo užsakyti aparatą, bet... mano tėtė jau buvo miręs. Tėvas savarankiškai išmoko gaminius sidabruoti, auksuoti, o vėliau, gavęs chemijos vadovėlį, – ir žalvariu padengti...

Mano mama buvo silpnos sveikatos, todėl ilgai mokytis tėvai jos neleido, nes būtų reikėję vežti į miestelį, o jų šeimoje buvo daug vaikų. Bet mama galėjo kalbėti įvairiomis temomis. Visas problemas išaiškindavo labai subtiliai. Iš kur visi tie sugebėjimai, negaliu pasakyti.

Kai augau, mūsų namuose lankydavosi ir muzikai – Bendorius, Gurevičius. Net man gaidas padovanojo. Ateidavo ir studentai. Jie pokštaudavo, dainuodavo: „Oi tu rūta, rūtele žalioji...“

Mama labai skaniai gamino: trejus metus gyveno Vytauto gatvėje, ten išmoko kepti stirnieną, paukštieną. Yra likę ir tų laikų mamos kulinarijos užrašai. Pamenu, virdavo mums saldainius iš bulvių. Mama mėgo mokytis kalbos. Kai pradėjau mokytis gimnazijoje, ji sakydavo: „Skaityk garsiai, geriau išmoksi“. Ir ji pati kartu išmokdavo. Labai gražiai dainavo, turėjo gerą klausą. Kai plėšydavom plunksnas, tėvelis vis prašydavo padainuoti. Ir dainuodavom.

Vaikystė, prabėgusi vokiečių okupacijos metais (per Pirmąjį pasaulinį karą. – M.M.), buvo turtinga dvasiškai. Mano mokytoja Draugelytė gyveno netoli stoties Penčylos namuose. Vėliau mokiausi privačiai pas Vaclovą Kasakaitį. Jis paruošė mane į 1-ąją gimnazijos klasę, kurią lankyti pradėjau 1917 metais. Iš pradžių gimnazija vadinosi „Lietuvių“, paskui – „Žiburio“, o nuo 1925 metų – „Rygiškių“. Po pusmečio gabesnius perkėlė į II klasę. „Baigiau gimnaziją penketais, – prisiminė mokytoja, – galėjau stoti mokytis, kur tik norėjau. Laukaitis siūlė į mediciną, bet aš sirgau mažakraujyste ir pamačiusi kraują alpdavau. Besimokant universitete pirmus metus padėdavo kunigas Jūraitis. Vėliau gavau privačią stipendiją, kurią dirbdama turėjau grąžinti. Gimnazijoje didžiausią įtaką darė auklėtojas kun. Antanas Dailidė (tolimas Prano Vaičaičio giminaitis). Dėstė literatūrą, pats rašinėjo, mokėjo vaikams sužadinti meilę literatūrai. Vadovėlių tada nebuvo, teko diktuoti, bet dėstė labai uždegančiai. Antanas Daniliauskas, direktorius, P. Vaičaičio pusbrolis, dėstė istoriją, lotynų kalbą... (vėliau žuvo lageryje). Lotynų mus taip išmokė, kad ir universitete nebuvo ką veikti... Tai – asmenybė. A. Daniliauskas mažai kalbėdavo, bet jo žodis buvo šventas. Pamenu, kartą per laisvą pamoką klasė triukšmavo, šoko modernius šokius, atsidarė durys ir pasirodė direktorius Daniliauskas: „Kaip šitaip galima daryt, kai šalia kiti dirba?“ Vėliau aš nubėgau atsiprašyt už visą klasę. Tai jam padarė įspūdį.

Buvęs mokytojų seminarijos direktorius Pijus Dambrauskas dėstė psichologiją. Mirė Amerikoje, sulaukęs beveik šimto metų. K. Guogaitė-Grajauskienė buvo auklėtoja. Su ja vėliau buvau Prancūzijoje, kursuose. Gyvenome prie Viduržemio jūros, lankėmės Lurde. Buvo labai dora, švelnios sielos. Kelionėje mane mokė etikos...

Prancūzų kalbą dėstė Teklė Gražytė. Gražina Miknevičienė (tada dar buvo netekėjusi) dėstė biologiją ir kūno kultūrą. Gamtą dėstė ir Vilkaitis, vėliau jis dirbo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje (vėliau žuvo Sibire).

Kadangi gerai baigiau gimnaziją, tėtė kaip premiją mane ir dvylikos metų seserį Marytę nuvežė pailsėti į Palangą. Apsigyvenome dabartinėje Valančiaus gatvėje, pusryčius, pietus ir vakarienę valgydavom valgykloje, už Kurhauzo. Tėvelis sumokėjo už maistą, ir paprašė kitų valgančių, kad mus paglobotų. Ten ilsėdavosi ir daktaras Kazys Grinius. Po vakarienės eidavom į pajūrį. Kartą eidami palei jūrą dainuojam: „Eina garsas nuo Malburgo“, „Lietuva brangi“, „Oi, neverk, motušėle“... Būrelyje gal 20 žmonių. Tik staiga kažkas sušuko: „Oi, Maironis!“ Jis pamažu artėjo link mūsų. Tuoj visi jį apsupom. Maironis nedainavo, tik šypsojosi. Pradėjo temti. Aš pradėjau nerimauti. Maironis pastebėjęs tai paklausė, kur gyvenu. Sužinojęs, kad už bažnyčios, paėmė mus už parankių ir ėjome kartu. Pakeliui klausė apie tėvus, ar einam į bažnyčią, domėjosi, ką žadu studijuoti. Pasisakiau, kad stosiu į humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti literatūros dėl to, kad kunigas A. Dailidė įskiepijo meilę literatūrai.

Maironis universitete man nedėstė. Tik stovėdama antro aukšto laiptinėje su Petronėle Orintaite ar Salomėja Nėrimi matydavau, kaip Maironis kildavo laiptais į trečią aukštą, kur buvo įsikūręs Teologijos-filosofijos fakultetas. Kartais su mumis stoviniuodavo ir Jonas Graičiūnas, Kazys Inčiūra, Petras Navardaitis, Kostas Meškauskas...

Pamenu pirmą susitikimą su Krėve. Mes, humanitarai, teisininkai, technikai tuokart rinkdavomės A. Mickevičiaus gatvės kampe esančiuose universiteto rūmuose. Vyrai – visi kaip ąžuolai. Man aukšti vyrai patiko. Tuokart buvo ir Petronėlė (Orintaitė – M.M.). Staiga pajutau, kad kažkas glosto mano petį. Grįžtelėjau – kažkoks neišvaizdus neaukšto ūgio vyras ir sako man: „Onute, kaip tau čia smagu: daug vaikinų matai... Gerai, kad pasirinkai literatūrą. Tai mes turėsim progos pasimatyt“. Ir nuėjo. Nustebau. Iš kur šis mažiukas vyras žino mano vardą. Pasirodo, tai buvo mūsų dekanas profesorius Vincas Krėvė. Aš jo „Dainavos šalies padavimus“ beveik mintinai mokėjau... Nežinau kaip, bet Krėvė apie visus studentus viską žinodavo. Iš kažko netgi buvo sužinojęs, kad man patinka Jonas Jablonskis (kalbininko J. Jablonskio sūnus – M.M.), kurį, rusams užėjus, suėmė ir sušaudė prie Červenės...

Kartą dekanas pasiūlė: „Einam, pavėžysiu!“ Tais laikais važinėtis automobiliu buvo didelė prabanga. Mane automobiliu yra pavėžėjęs ir Vytauto Landsbergio tėvas architektas V. Žemkalnis-Landsbergis. Tiesa, Krėvės automobilis nebuvo modernus – tarataika, bet vis dėlto automobilis. Tada buvau apsivilkusi vyšninės spalvos kostiumėliu, o kadangi tokios spalvos skrybėlaitės negavau, tai ją nusidažiau. Važiuojam, o kad nenukristų skrybėlaitė, ją vis prilaikau ir pasitaisau, tik dirst, o mano pirštų galai rausvi... Vežiojo Krėvė tada mane po miestą, nuvežė ir prie A. Mickevičiaus slėnio ir visą laiką kalbėjo, pasakojo ir deklamavo Adomą Mickevičių... Staiga prisiminė: „Oi, turiu būti dekanate, aš trumpam“. Sustabdė automobiliuką. Užlipom į dekanatą. Krėvė atsiprašęs nuėjo pažiūrėti, ar jam atnešė raštus. Tuo tarpu man besėdint įeina Jablonskio (kalbininko – M.M.) sūnus Jonas, tas, kuris man patiko, ir pasiūlo eiti kartu. Pasakiau, kad negaliu. Laukiu dekano. Jonas nusijuokė: „Juk jis išėjo per kitas duris ir jau dabar nežinia kur“. Pasirodo, šitaip Krėvė suorganizavo mudviejų pasimatymą.

Vilniuje per karą V. Krėvė užeidavo pas mus (atgavus Vilnių nuo 1939 metų O. Dabrilaitė dirbo Vilniuje lietuvių kalbos mokytoja – M.M.). Kartą V. Krėvė paprašė mane pakviesti J. Žiugždą, bet nesakė kam to reikia, tik paprašė J. Žiugždai nesakyti, kad jis būsiąs. Pakviečiau. Ir prasidėjo: V. Krėvė išdėjo J.  Žiugždai ką apie jį galvojo. Nežinodama kur dėtis, palikau juos vienus kambary.

Kai V. Krėvė skaitydavo paskaitas, ne tik auditorija lūždavo – visos palangės buvo nusėstos klausytojų. Įeina, būdavo, Krėvė, atsistoja už katedros, tik nosis kyšo. Jo saujoj mažas popieriukas, į kurį retkarčiais dirsteli. Tai paskaitos planas. Pasakoja apie Adomą Mickevičių – jo poeziją skaito lenkiškai, kalba apie A. Puškino ryšius su Lietuva, o rusiškai cituoja „Eugenijų Oneginą“. Jokių užrašų neturėdavo. Malonu būdavo klausyti – iškalbus ir atmintį nepaprastą turėjo. Nuosekliai, su atmintinai išmoktomis ištraukomis, labai vaizdžiai dėstė – ir visada šypsodamasis. Jis reikalavo skaityti kūrinius originalia kalba. Kad ir Adomą Mickevičių. Studentai prieštaravo: Bet tai lenkų kalba...“ „Lenkų ne lenkų, – sakydavo jis, – bet skaityti vis tiek reikia originalą“. „Bet lenkai – mūsų priešai...“ – nenusileisdavo studentai. „Kalba ne, – atsakydavo. – Ji kalbų medyne – iškili.“ Universitete ne gramatiką kalė, o vertė kalbėti, reikšti mintis prancūzų, vokiečių kalbomis. Vokiečių mums dėstė Prapuolenytė. Esu labai jai dėkinga, kad vertė daug kalbėti... Karo metais ne kartą žmonėms pagelbėjau, kai vokiečiai juos skriaudė. Iš pasąmonės iškildavo tinkami žodžiai ir posakiai... Ūkininkui arklį konfiskavo – tai nuėjau ir atgavau...

Kitas mano gyvenimo šviesulys – dvasios galiūnas Vaižgantas. Jo paveikslas stovi akyse. Įvairių specialybių studentai į J. Tumo paskaitas rinkdavosi jo pamokslų pasiklausyti (Vytauto bažnyčioje – M.M.), ateidavo ir netikintieji, tiksliau pasakiau, – ne tokie pamaldūs. Užlipa į sakyklą, apsidairo... Buvo jis kaip vijurkas. Greitai perskaito Evangeliją, po to pradeda pamokslą. Stabteli, pažiūri į susirinkusius per akinių viršų. Kartą prieš pat Velykas sako: „Tai dabar, žinot, artėja Velykos. Dabar Gavėnia. Kai kurie ir išpažinties neina: „Neturiu nuodėmių, ko turiu eit...“ Žinai ką, vaikine, tu tai pavalgai sočiai, po to portsigarą atidarai (kalbėdamas rodo), paimi cigaretę, taukšt, su sierčikais čirkšt ir užsidegei. Tai kas yra? – Uždrausta. – Tai – laiko gaišinimas, sveikatos eikvojimas, pinigų metimas į palias...

Arba merginos prisimaliavoja, o kam? Apgaulė svieto yra. Nusipirk pavalgyti, būsi skaisti, raudona; neapgaudinėsi vaikinų...

Tuokdavo jis irgi be išlygų, be didelių formalumų, tai ir plaukdavo pas jį minios jaunavedžių. O kai bažnyčios vyresnybė jam priekaištavo, tada atkirsdavo: „Tai ar geriau, kad visai be šliūbo, susidėję gyventų?..“

Per paskaitas žodžiais Vaižgantas nesiskaitydavo: jei tas žodis reikalingas, tai ir pridės. Auditorija pilna. Ir studentai ateidavo, ir iš įstaigų darbuotojai, norėdami prasilavinti (tiesiog su portfeliais). Mažai vietų būdavo auditorijose. Pirmame aukšte – biblioteka, antrame – humanitarai, trečiame – Teologijos-filosofijos fakultetas. Jo paskaitose pilna ne tik sėdinčių, bet ir stačių... Oro mažai. Įdomiai J.Tumas kalbėdavo. Kai laikėm įskaitas, turėjom jo šapirografuotas paskaitas – išleido iš savo skaityto kurso knygelių. Pamenu, eina kartą toks žydelis laikyti įskaitos. Aš arčiau atsisėdu, nes mano pavardė alfabeto pradžioj. J. Tumas klausia jį apie romantizmą. Studentas mikt, mikt... „Oi, romantizmas – tai romanas“. Kaip trenkė J. Tumas kumščiu į katedrą: „Žmogus vargsti, per naktis ruošies, rašai... O jie neskaito, nežino...“ Aš nusigandau ir palikusi suolą, nubėgau į auditorijos galą. Juk atėjo mano eilė... Pakviečia jis mane ir klausia: „Pasakyk, ar Adomas ir Ieva buvo romantikai?“ O aš dar iš išgąsčio neatsigavus tik dairausi. Matau, man kolegos linkčioja, galvoju, savi, neapgaus. „Taip“, – sakau. „Duok knygelę“. Įsikarščiuoja, būdavo, bet tuoj ir atsileidžia. Kai įsikarščiuoja, parausta...

Vieną rytą, pamenu, į paskaitas atėjo labai nusiminęs. Matyt, kažkas nutiko. Lėtai ėmė traukti knygas iš portfelio. Paskui stabtelėjo: „Atsiprašau labai, negaliu dabar skaityt. Na, ką tie balvonai padarė... Tas vargšas Kaukas...“ Pasirodo, naktį savo šuniuką išleido į lauką trumpam ir čia tuoj jį pačiupo šungaudžiai, kurie naktimis važinėjo. Kol nuskubėjo J. Tumas, jo šuniukas buvo nebegyvas. Nors paprastai šeimininkui leisdavo pagautus šunis išsipirkti. O Kaukas buvo J.Vaižganto labai mylimas draugas: net nuotrauką su juo turėjo.

Kartą su studentu Stasiu Treigiu ėjome platinti pakvietimų į studentų koncertą. Gautos lėšos būdavo skiriamos studentams šelpti, labdarai. Užsukau ir pas Vaižgantą. Šiaip visi daugiausia aukodavo po 5 litus. Bet J. Tumas nepagailėjo...

* * *

Mokytoja Ona Dabrilaitė ne vieną dešimtmetį dirbdama pedagoge išugdė didžiulį būrį gimtosios kalbos mylėtojų. Mokytoja buvo labai reikli kiekvienam ne tik atsakinėjant pamoką, bet ir vertindama kiekvieno mūsų poelgius. Ji pastebėdavo mokinių polinkius ir gabumus ir juos skatino, buvo gimnazijos literatų būrelio globėja. Jos valia literatų būrelis veikė savarankiškai – pačios išsirinkom vadovybę ir kasmetinių literatūrinių konkursų (mokinių) žiūri komisiją. Nežinau iš kur, bet tikriausiai pati mokytoja apdovanojimams nupirkdavo vertingų knygų. Ir aš esu gavusi iš jos rankų knygų: už eilėraščius laimėjusi pirmąją premiją gavau A. Puškino „Lyriką“, o už noveles – antrąją – A. Vienuolio „Prieblandoje“. Mūsų mokykloje vyko įvairūs literatūros vakarai, minėjimai. Mokytoja į įdomiausių įvykių srautą įtraukdavo savo mokines.

Kadangi mano mama irgi dirbo toje gimnazijoje, tai mokytoja man vis primindavo: „Tavo mama yra ryškus šviesulys. To niekada neužmiršk. Ji iš nieko, rodos, surengdavo mums, mokytojams, šventę; atnešdavo nepaprasto skanumo pyrago, padalindavo ir sunkios nuotaikos (buvo pokaris! – M.M.) po darbo dienos kaip nebūta. Arba vasarom organizuodavo Palangoj mokiniams ir mokytojams poilsio stovyklas: visi eidavo į turgų produktų, po to gamindavo... Tai buvo tavo mamos gerumo mokykla“.

O. Dabrilaitė buvo šeimos maitintoja: išlaikė jaunesniąją seserį su dukrele ir motiną. Tada ji paragavo ir vertėjos duonos. Mokytoja man yra dovanojusi savo išverstas knygas su dedikacijom. Kol vadovavau Lietuvių literatūros muziejui, mano mokytoja buvo muziejaus mokslinės tarybos narė, aktyvi renginių dalyvė. O kai buvo sunku ir trukdoma muziejaus darbui ir jau ryžausi jį palikti, tai mano mama ir mokytoja drąsindavo: „Turi ištverti ir padaryti viską, ką gali“. Vėliau, kai ruošdavausi eiti pas J. Grušą ar dar pas kurį rašytoją, dailininką, tai visada norėdavo dalyvauti O. Dabrilaitė.

1997 m. rugpjūčio 17 dieną kartu su mokytojais, klasės draugėmis palydėjau savo mylimą mokytoją į paskutinę kelionę.

© 2008 „XXI amžius“