Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Su maestro Antanu Paulavičiumi atsisveikinant

Kazys BLAŽEVIČIUS

Prie Antano Paulavičiaus amžinojo poilsio vietos Kauno Petrašiūnų kapinėse atsisveikinimo žodį taria akademikas Antanas Tyla (dešinėje)

Laidotuvių apeigas atlieka kun. Ladislovas Baliūnas (kairėje)

Gamta motinėlė poetų ir rašytojų krašto – Anykščių – sūnų Antaną Paulavičių (1924 01 02 – 2008 03 28) apdovanojo gausybe talentų. Jis poetas, rašytojas, publicistas, dramaturgas, kompozitorius, chorvedys, aktyvus visuomenininkas, didis patriotas.

1944 m. vasario 16 dieną išgirdęs gen. Povilo Plechavičiaus kvietimą stoti į jo organizuojamą Vietinę rinktinę, Antanas buvo vienas pirmųjų savanorių. Prisimindamas ryžtingo apsisprendimo dienas, Antanas ilgus metus – iki mirties – vadovavo Lietuvos Vietinės rinktinės karių sąjungai, rūpinosi žuvusių karių atminimo įamžinimu.

Kaip ir daugelis dorų lietuvių, Antanas praėjo erškėčiuotais tremties keliais. 1948 metais jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1956 metais. Apie tremties laikus jis rašė:

O Angara, o Sibiro laukine upe,
Nuplauk lig gintarinių Baltijos krantų,
Kur Nemunas, kur bangeles Dubysa supa, –
Gal ten ir mums mielesnė būsi tu.

                           („Angara“, 1950)

Aš dėl dainos pasiekčiau žemės kraštą,
Aš dėl dainos šypsausi ir verkiu.
Daina taigoj padėjo kryžių nešti,
Tarp svetimų nebuvo taip klaiku.
                           („Aš dėl dainos“)

Plačioji visuomenė apie maestro Antaną sužinojo Atgimimo metais. Tik susikūrus „Tremtinio“ klubui, jis organizavo tremtinių chorą „Ilgesys“, kuris pagarsėjo patriotinėmis, tremties ir laisvės kovų dainomis. Anuo metu joks masinis renginys neapsiėjo be maestro Antano vadovaujamo choro.

Kai tautos dainius Bernardas Brazdžionis pirmą kartą po daugybės metų apsilankė Lietuvoje ir buvo entuziastingai sutiktas Sporto halėje, jį sužavėjo choro „Ilgesys“ atliekamos dainos ir giesmės. Tada pirmą kartą visuomenei buvo atliktas įspūdingas kūrinys „Ypatingai“. Sužavėtas poetas susipažino su maestro Antanu, padėkojo už jo eilėraščiui prisegtus sparnus. Abu menininkai tapo artimi draugai. Maestro ne vieną B. Brazdžionio eilėraštį pavertė melodinga daina.

Netrukus maestro organizavo ansamblį „Girių aidas“, kurio repertuarą sudarė partizanų ir patriotinės dainos. Ten, kur koncertuodavo „Girių aidas“ – Lietuvoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje, – abejingų nebūdavo: griausmingi aplodismentai, jautresni – šluostėsi ašaras, nemažai dainų buvo klausomasi pagarbiai stovint. Kas gali abejingai klausytis iš širdies gelmių galingai skambančio himno laisvės gynėjams:

Partizanai, nelygioj kovoj kritę, –
Turgaus aikštėj išniekinti kūnai,
Partizanai, duobėse suguldyti,
Jūs – tėvynės narsiausieji sūnūs.

Kaip rašytojas A. Paulavičius išgarsėjo savo pirmąja knyga „Kraujo upeliai tekėjo“ (1990). Knygos dedikacija – „skiriu Lietuvos partizanams, – kad jų kraujo auka būtų gyva, kol bus gyva lietuvių tauta“ – autorius aiškiai išsakė savo pilietinę poziciją. Prie laisvės kovų tematikos Paulavičius dažnai grįždavo ir kitose vėliau išleistose knygose, o jų skaičius viršijo dešimt. Tų knygų tematika įvairi: lyriška ir patriotinė poezija, dainos ir giesmės, apybraižos apie konkrečius asmenis, palikusius ryškų pėdsaką laisvės kovose ir įtvirtinant Nepriklausomybę, kelionių po pasaulį įspūdžiai, netgi lietuviškos Mišios! Kažin ar daug Europos tautų turi savo nacionalines Mišias?

2004 m. gegužės 7 dieną Kaune buvo iškilmingai paminėtas spaudos atgavimo šimtmetis. Renginys buvo kaip reta vykęs. Renginio meninės dalies siela ir organizatorius buvo maestro Antanas! Tam renginiui jis specialiai sukūrė „Odę knygnešiui“:

Kur eini tu, keleivi, per pūgą,
Iš šalies svetimos kur skubi?
Tu, žandarų žiaurių nepabūgęs,
Kokį turtą kuprinėj slepi?
(...) Aukso raidėm spindėsi Sienelėj,
Kur vardai iškalti knygnešių, –
Ir matysi, kaip vėliavą kelia,
Apšlakstytą lietuvio krauju.

Vienoje savo knygų Antanas rašo: „Dėl mano tremties žlugo daug svajonių, daug kūrybinių sumanymų užgeso. Grįžus į Lietuvą į bet kokią kūrybą durys buvo užtvertos“. Tik Atgimimo metais, laisvam žodžiui išsiveržus iš kalėjimo, tos durys prasivėrė. Deja, kadaise pradėti mokslai liko nebaigti, brandžiausi kūrybiniai metai liko praeityje, gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Tai, kas jį viliojo, atrodė sunkiai pasiekiama. „Šiandien kabinuosi už vieno dalyko, bėgu prie kito, kad dar spėčiau nuveikti, kas man skirta, kad šį tą sukurčiau, kol dar dega kūrybinė ugnelė“.

Antanas skubėjo, bėgo visur, kur buvo kviečiamas ir laukiamas, buvo iš tų nepaprastai retų žmonių, kurie, iškilus reikalui kažką sudėtingo organizuoti ir padaryti, pirmas sakydavo: „Aš tai padarysiu!“ Maestro Antaną pažinojusių atmintyje jis visad išliks nepaprastai pareigingas, iniciatyvus, savo kunkuliuojančia energija priversdavęs ir kitus darbuotis bendram labui.

Habil. dr. Leonas Gudaitis apie Paulavičiaus kūrybą rašė: „Aštuonerius metus iškentėjęs tremtyje, vargais negalais grįžęs prie lituanistikos, neišeikvotą savo kūrybinę energiją autorius atidavė literatūrai ir muzikai. Jo paties muzikos išsūpuoti vieni eilėraščiai tapo dainomis, kiti – giesmėmis. Tai nėra šiuolaikiniai poezijos kūriniai, ir nereikia, kad tokie būtų; jų jėga – tradicinis išraiškos paprastumas, būdingas liaudies kūrybai. Tai dainos ne vien kaip muzikos, bet ir kaip literatūros žanras su neperkrautais struktūriniais posmo elementais, vaizdo ir minties derme, poetiniu garsynu“.

Antanai daina buvo gyvenimo prasmė ir tikslas, daina buvo jo gyvenimo būdas. Laimei, kad jo Angelui sargui – žmonelei Bronei – toks gyvenimo būdas buvo prie širdies. Gal todėl maestro Antano veikla buvo tokia vaisinga.

Savo mylimiausias dainas ir giesmes Paulavičius įrašė į dvi kompaktines plokšteles – „Tėvynė – nesibaigianti giesmė“ ir „Daina – paguoda ir viltis“.

Pirmoje plokštelėje dainos, giesmės ir 8 lietuviškų Mišių giesmės (Mišiose iš viso 19 įvairių autorių giesmių). Tarp dainų pažymėtinos: B. Brazdžionio „Velykų himnas“, „Ypatingai“, „Lietuvos motina“, K. Bradūno „Tremtinio sapnas“, R. Keturakio „Poezijos puokštė“, R. Ylos „Partizano laiškas motinai“ ir kt.

Du kartus tremtinys solistas Vincentas Kuprys apie Paulavičiaus dainas rašo: „(...) Paėmiau į rankas dar man nepažįstamo kompozitoriaus dainas, iš karto jos pagavo mane savo melodingumu bei nuoširdumu. (...) Tas dainas su jauduliu dainavau 1996 m. rudenį užjūrio lietuviams („Girių aido“ pirma išvyka į JAV – K.B.) ir jutau, kad šios melodingos dainos pasiekė kiekvieno tautiečio širdį, kadangi dainų klausėsi panašaus likimo kaip ir kompozitoriaus žmonės – raudonosios bangos išblokšti iš Tėvynės. (...)“.

Antroje plokštelėje pateikti kūriniai klausytoją veda sudėtingais tautos istorijos keliais nuo legendinės knygnešystės gadynės, po 1919-1923 metų savanorių žygius ir herojiškąjį partizaninį karą 1944-1953 metais bei priverstinėje Rytuose ir savanoriškoje tremtyje Vakaruose atsidūrusių mūsų tautiečių savosios lemties apmąstymus. Tarp tų kūrinių Paulavičiaus „Odė knygnešiui“, „Lietuvos partizanai“, „Pareik namo“, „Tremtinio malda“ ir kiti, J. Aisčio „Vienas kraujo lašas“, „Karunka“, J. Ardzijausko „Lietuvos savanoris“, B. Brazdžionio „Neregio elegija“, „Rarotų giesmės“, A. Miškinio „Kalėdų šventė“ ir kt. Giliai prasmingiems žodžiams maestro Antanas sukūrė už širdies griebiančias melodijas. Paulavičiaus plokštelės – skaidrus šviesos spindulys nūdienos pseudokultūros šėlsme.

Apie maestro kūrybą poetas Marcelijus Martinaitis rašo: „Antano Paulavičiaus kūrybos ir gyvenimo kelias tragiškas kaip ir daugelio panašaus likimo žmonių, su kuriais susipažįstame tik dabar, neretai jau po laiko. (...) Jo eilėraščiai ir dainos glaudžiasi prie geriausių tremties poezijos tekstų, jie pakankamai profesionalūs ir skaidrūs savo išraiška. Kai kurios A. Paulavičiaus dainos yra pasklidusios anonimiškai. O tai geriausias kūrybos įvertinimas“.

Filosofiškai apmąstydamas žmogaus gyvenimo prasmę, Antanas rašo:

Praversiu tyliai aš duris,
Į juodą naktį pasibelsiu.
Į plaukus daug žvaigždžių prikris,
Kai aš dangun akis pakelsiu.

Bet ar nukris vilties žvaigždė,
Seniai man Dievo pažadėta?
Ar mano balsą kas girdės, –
Vėlai užgimusio poeto?

Knygoje „Kraujo upeliai tekėjo“ Paulavičius rašo: „Nuteistas mirti partizanas, kai jam buvo leista tarti paskutinį žodį, kalbėjo vyresniesiems teisėjams ir prokurorams: mano geriausias draugas, neišlaikęs kankinimų, išdavė mane. Dabar mane kankins. Nebijau kančių! Tyčiosis iš manęs, niekins mane. Nebijau paniekos! Karo tribunolas nuteis mane sušaudyti. Nebijau šūvių! Tik Dieve mano, Dieve mano, vieno bijau: kad mano tauta neprarastų atminties, kad neminės mano vardo, kad nueisiu į užmarštį, juodą nežinią...“

Ne tik partizanas, ne tik kūrėjas, bet ir kiekvienas doras žmogus nenori būti užmirštas. Tai pasiekti galima dirbant dorus darbus tautos ir tėvynės labui. Antanas per visą prasmingą gyvenimą tokius darbus dirbo, todėl užmarštis jam negresia.

Netekome daugiabriaunio talento, didžio patrioto, veiklos žmogaus, Žmogaus iš didelės raidės. Ne tiek daug yra žmonių, kurie savo darbais gyvi sau pasistato paminklus. Antanas Paulavičius tokį paminklą sau pasistatė. Ant Maestro stalo liko nebaigta rašyti knyga...

Amžinam poilsiui Antanas Paulavičius atgulė Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“