Žemyna stiprina lietuvybę
Edmundas Simanaitis
|
Žemynos choro vadovė
Violeta Michelkevičienė
ir chormeisterė Rita Benošienė
|
Muzikinėje popietėje prisiminta istorija
Jonavos Kultūros centro mišrus choras Žemyna trečiąją Velykų dieną surengė muzikinę popietę, į kurią pakvietė buvusius choro dainininkus. Veteranų atvyko per dvidešimt. Choro vadovė V. Michelkevičienė pasikeisdama su chormeistere R. Benošiene vedė programą.
Pradžioje buvo žaismingai sudainuota A. Kulikausko režisuota jau seniai liaudies daina tapusi A.Baranausko Giedu dainelę. Prisikėlimo šventės garbei pakiliai ir iškilmingai nuskambėjo A. H. Rosewig Gloria. Koncerto pabaigoje choristai kartu su veteranais užtraukė tradicinę Kur giria žaliuoja ir, žinoma, jau seniai neoficialiu himnu tapusią Kur bėga Šešupė.
Choro istorija neatsiejama nuo stambiausios rajono įmonės trąšų gamyklos Azoto (dabar AB Achema) raidos. Sovietmečiu susikūręs choras buvo ryškus lietuvių dainos ir tautinės kultūros propaguotojas. Okupacijos metais repertuare tekdavo atiduoti privalomąją dalį partijos pašlovinimui tuo rūpinosi rajkomai, partkomai ir akylai kontroliavo spectarnybos. Po kurio laiko choras pasiekė pakankamai aukštą meninės brandos lygį. 1985 metų Dainų šventėje Azoto įmonės mišrus choras rajono centrų grupėje pelnė geriausio kolektyvo vardą.
Reikėjo išrinkti chorui skambų ir prasmingą vardą. Buvo pasiūlyta Santara, bet globotojai iš specialiųjų to meto tarnybų atmetė pasiūlymą, mat XIX amžiaus pabaigoje taip vadinosi Mažojoje Lietuvoje susibūrusi jaunimo draugija. O iš ten, iš Tilžės miesto, mūsų knygnešiai slapta gabeno į rusų valdomą Lietuvą Aušrą, Varpą, maldaknyges ir kitas lietuviškais rašmenimis išspausdintas knygas. Okupanto žandarai gaudė knygnešius ir trėmė į Sibirą, o atimtas knygas ir laikraščius naikino.
Kai Santaros vardas buvo atmestas, tada pasiūliau pavadinti chorą mūsų protėvių garbintos derlingumo ir vaisingumo deivės Žemynos vardu. Teko įrodinėti, kad tuo būtų parodyta pagarba tautos kultūriniam palikimui ir išryškinta sentėvių mitologijos sąsaja su tradiciškai būdinga visam kraštui žemdirbyste, kuri savo ruožtu negali išsiversti be trąšų, kurias gamina dainuojantys azotininkai.
Brandžios Žemynos krikštas
Toli gražu nelengvai ir ne iš karto vietinė valdžia pritarė šiam pasiūlymui. Pagaliau tuometinis respublikinės profesinių sąjungų tarybos pirmininkas Algirdas Ferensas ir kultūros ministras Jonas Bielinis pasirašė nutarimą, kuriuo Azoto gamybinio susivienijimo mišriam chorui buvo pripažintas liaudies kolektyvo statusas ir suteiktas Žemynos vardas.
Ta proga 1986 m. gegužės 30 dieną buvo surengtas įspūdingas koncertas, kuris vyko šiuose rūmuose. Lygindamas aną koncertą su šios popietės programa, pastebėjau įdomių sutapimų tada viena iš pirmųjų nuskambėjo Dainų dainelė. Nedrįstu teigti, bet man rodos, kad šioje popietėje atlikta A. Baranausko Giedu dainelę tiek turiniu, tiek ir dvasia buvo labai artimos. Lygiai taip pat prieš 22 metus buvo sugiedota jaudinančiai įspūdinga A.Vivaldi Gloria, o dabar A. H. Rosewig Gloria.
Žemynos tradicijos ir planai
Koncerto pabaigoje nuvilnijo jau tradicine pabaigos daina tapusi J. Gudavičiaus Kur giria žaliuoja. Ir šįmet aidėjo ši nesenstanti daina. Skirtumas, beje, džiuginantis tuomet chorui dirigavo maestro Donatas Jokūbonis, dabar dainininkai pakluso reikliosios Violetos Michelkevičienės rankų mostams.
Ir sovietmečiu Žemyna stengdavosi atskleisti lietuvių liaudies dainų žavesį, klasikos kilnumą, o svarbiausia mokėjo sužadinti ir pakelti lietuvybės dvasią. Publika visada entuziastingai palaikydavo choristus. Ši tradicija nenunyko, ji palaikoma ir dabar tiek tėvynėje, tiek ir išvykose į užsienį.
Žemyniečiai turi įdomių tradicijų. Šį kartą choristė Olga, dainuojanti jau bene devintuosius metus, savo jubiliejinio gimtadienio proga buvo pagerbta rateliu, dainomis ir eilėmis.
Žemynos choras jau yra pakviestas į ateinančią Dainų šventę. Nuo 2003 metų balandį Jonavoje kasmet vyksta respublikinis chorų festivalis Šviesa amžinoji dainos. Žemyniečiai atsakingai rengiasi šioms šventėms. Beje, praėjusi popietė ir minėtos šventės vertintinos, kaip atsakas į Respublikos Prezidento kvietimą meno kolektyvams, visuomeninėms organizacijoms, savivaldybėms iškilmingai pasitikti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimą.
Po Lietuvos tūkstantmečio ir Sąjūdžio 20-mečio vėliavomis
Seimas šiuos metus paskelbė Sąjūdžio metais, kadangi birželio 3 dieną sukanka dvidešimt metų, kai susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Reikia tikėtis, kad Žemyna ne vienu renginiu pagerbs ir Sąjūdžio dvidešimtmetį, juolab kad turime unikalią progą. Jonavos rajono savivaldybės taryba praėjusių metų kovą savo sprendimu patvirtino Lietuvos tūkstantmečio minėjimo Jonavoje programą. Numatyta sukurti skulptūrinį ansamblį Žemyna, kuris simbolizuotų pagarbą lietuvių ir prūsų sentėvių kultūriniam palikimui, įspūdinga meno kalba liudytų Jonavos krašto vaidmenį šalies gyvenime. Išskirtinis ir nebūdingas sovietiniam laikotarpiui reiškinys per ilgus sovietmečio dešimtmečius Jonavos kraštas, užuot surusėjęs, tapo dar lietuviškesnis. Bet tai jau kita tema, verta išsamesnio tyrinėjimo.
Skulptūrinis ansamblis su šviesos efektais bus pastatytas ant Antrojo pasaulinio karo metais susprogdinto geležinkelio atramos, stovinčios viduryje Neries upės, netoliese naujojo geležinkelio tilto. Be abejonės, originalus projektas atkreips vietinių gyventojų ir svečių, keliaujančių automobiliais ar traukiniais, dėmesį. Be to, per ilgai užsibuvusiai Antrojo pasaulinio karo liekanai bus suteikta visiškai nauja teigiama prasmė, liudijanti tautos siekį išsaugoti apgintą laisvę, bendražmogiškas vertybes ir vaisingas jonaviečių kūrybinio darbo pastangas.
© 2008 XXI amžius
|