|
Pasiutpolkė prie įskilusios energetikos geldos
Arimantas Dragūnevičius
Ar žinome, ko siekiame
Prieš keletą metų, kai Lietuvoje sudužo rusų karinis lėktuvas, o po to mūsų krašto apsaugos ministras savo kabinete priėmė nelaimėlį lakūną ir apdovanojo jo žmoną puikia gėlių puokšte, prancūzų spaudoje pasirodė didelė karikatūra, kurioje šalia rūkstančio lėktuvo priklaupęs žmogutis su 1940 metų NKVD kepure, tiesia atvykėliui puokštę. Taip subtiliai tik prancūzai moka pasišaipyti iš supernuolankių buvusių sovietų. Apie šį įvykį galima ir nekalbėti, juolab kad buvęs ministras tapo premjeru. Bet šių dienų politinės aistros dėl Ignalinos atominės elektrinės įstatymo pataisų, įteisinusių neaiškios kilmės nacionalinį investuotoją, primena anų metų įvykį, tik gėlių puokštės vaidmenį atlieka valdžios milijardai naujai iškeptiems liūtams, iš Vilniaus prekybininkų staiga tapusiems energetikos specais. Kuo čia dėtas sudužęs lėktuvas, paklausite. Ogi nesinorėtų, kad valdžios struktūrų įstatymu įteisintas auksinis žaidimėlis, net spaudoje vadinamas europinio masto afera, pasibaigtų dūmeliu, kaip anas sudužęs sovietinis pasididžiavimas.
Žiniasklaidos įpūstas energetikos žaizdras apšviečia laumių pasiutpolkę prie įskilusios geldos Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo problemos. Po laumių kaukėmis kontraversinės asmenybės iš Stebėtojų tarybos, glaudžiai susijusios su neveiklia praeitimi ir energetikos stagnacija senstelėję akademikai, buvę K.Prunskienės ministrai ir kiti, matantys tik Rytuose kylančią aušrą. Tikėjimas pratęsti IAE antrojo bloko darbą panašus į veiklos imitavimą, tai tarsi žydra politikų svajonė ir būdas parodyti, kad kažką veiki prieš naujus Seimo rinkimus. Šis politikų žaidimas garantuos finansinę paramą jiems ir jų partijoms, nes ilgesnis IAE darbas padeda Rusijai spręsti kuro energetinį balansą, sutaupo milijardus dolerių. Nors Ignalinos atominė elektrinė Japonijos, JAV ir kitų specialistų dėka tapo žymiai saugesne, rusiškų reaktorių grėsmė liko, tik apie tai spauda tyli.
Bet argi būtina lėkti polkos žingsniu, kai valsas leidžia susikaupti ir net pamąstyti, ar klausimas, ką darysime uždarę atominę elektrinę, ir valdžios parengtas atsakymas statysime naują, tikrai yra svarbiausias ir pats geriausias? Kas sugalvojo statyti naują atominę elektrinę, dar didesnę už esamą mūsų žemėje, ir ne sau, o kaimynams? Mums teks tik ketvirtadalis galios ir keturis kartus daugiau atliekų, kurių neturėsime kur dėti. Ar tik tam, kad didžiuotumės begalinėmis statybomis su atvežtais iš Rytų darbininkais ir suvirintojais iš Kinijos, tikintis iš statybų paramos partijoms, patys gyvendami vėjų prapučiamuose daugiabučiuose ir išleisdami apšildymui du kartus daugiau nei švedai už 1 kvadratinį metrą? Įvairūs politikai, net profesoriai priima keistus sprendimus, gąsdina kalbėdami apie dvigubėsiančias elektros energijos kainas. Kitaip mano energetikos profesionalai, kurie neturi tikslo padaryti biznio iš energetikos, nes atlikti tyrimai rodo žymiai viltingesnį vaizdą uždarius IAE. Išmintingi sprendimai leidžia mažinti investicijas ir turėti racionalius tarifus. Tie sprendimai seniai žinomi specialistams, bet nutylimi liūtų mylėtojų.
Naujas atpirkėjas liūtas
Visi žinome mūsų visuomenės neigiamą požiūrį į neaiškios kilmės, neskaidrų kapitalą ir investicijas, ypač energetikoje. Rusijai praturtėjus iš naftos bei dujų pardavimo ir pajutus savo svorį pasaulyje, baiminamasi dėl Rytų įtakos mūsų energetikai. Dešiniesiems Lietuvos politikams kyla abejonės dėl liūto skaidrumo ir ryšių. Tai nėra nepagrįstos prielaidos. A. Brazausko valdymo metais iškilusi idėja privatizuoti elektros tinklus atitiktų sumanymą privatizuoti geležinkelį (bėgius), ko siekė Rusija (Kaliningrado gubernatorius), laimė to neįvyko, nes pasipriešino padorus ministras.
Pamąstykime blaivia galva ir prisiminkime, kaip Vilniaus prekybos berniukai pamilo energetiką, nusipirko pusę Lietuvos elektros tinklų (VST) už kelis šimtus milijonų litų ir, praktiškai beveik nieko neinvestavę, manipuliuodami tarifais, per porą metų įdėtus pinigus atsiėmė dividendų pavidalu. Dabar staiga prekeiviai tampa sudėtingiausios ir brangiausios energetinės srities atominės energetikos investuotojais. Gal jie nesuvokia, kad reikia šį tą išmanyti, nes skaičiuoti didelius pinigus ir žinoti prekybos vadybą toli gražu neužtenka. Mūsų valdžia lengvai prarijo masalą su investuotojo kabliuku, bet negi prekybininkai liūto kailyje atliks banko funkcijas ir kaip nauji populistai mulkins Lietuvą? Ar vėl turime naują atpirkėją? Vienintelis jų pranašumas greita praktiškai tipinių didelių prekybos centrų statyba, kuriuose prekės dažnai brangesnės nei Vakaruose, kad ir Briuselio centre. Apskaitos sistema Akropoliuose, taip žavinti eilinį pirkėją, net iš tolo negali prilygti atominių reaktorių ar energetinių sistemų valdymui ir jų sudėtingumui.
Kai liūtai prakalbo apie dalies akcijų pardavimą, atsivėrė kai kurių politikų akys, nes jei parduos visas akcijas, kažin ar benorės dalyvauti statyboje mūsų šiaurės ir pietų kaimynai. Sunku įsivaizduoti lenkus ir rusus vienose vežėčiose.
Energetikoje priimant sprendimą lyginami įvairūs variantai, kuro rūšys, investicijos, atsipirkimo laikas ir kt. Dujų variantas, nors irgi turi trūkumų, svarstytinas, jeigu nesiejamas su rusų investicijomis. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga dar 2002 metų vasarą įspėjo Kauno miesto merą G.Ašmį dėl pavojų, kurie kils pardavus Gazpromui Kauno elektrinę. Buvo pateikta iš Rusijos gauta konfidenciali medžiaga, bet miesto taryba jau buvo apdorota. Buvo kalbama, kad įtakingi agitatoriai net apsvaigo nuo penkių ar šešių nulių, tuo užrūstindami vadus Vilniuje. Bet Vasiukų pasakos suveikė gėdingas sprendimas parduoti priimtas. Po penkerių metų Kauno diena pradėjo rašyti, kad abejoja rusų planais Kauno elektrinėje. Gazpromas buvo pažadėjęs nekelti energijos tarifų, investuoti šimtus milijonų litų, viską pagerinti ir taip toliau. Deja, pažadai įstrigo. Argi galima nepritarti Seimo nariams, kurie siūlo peržiūrėti pardavimo sutartį ir kelti klausimą dėl galimo nacionalizavimo. Elektrinės direktorius A. Pranculis spaudoje aiškina, kad Gazprom Kauno miestui yra padovanojęs tiek, kiek dar nė viena pasaulio valstybė nėra padovanojusi Lietuvai. Gėda, kad specialistas kalba tokias nesąmones, nebent už tai šeimininkai didins algą... Eiliniai kauniečiai žino Gazprom kaip ypač gobšų rusų monopolistą, vos ne dvigubai pakėlusį dujų kainą. Ar tai dovana, už kurią primokam dvigubai? Primokam už gobšuolių triukus, bet jų Kauno diena analizuoti nesugeba.
Atominė pridengia kainų šuolį
Begalinės kalbos apie naujos atominės elektrinės statybą, kuri geriausiu atveju atsiras apie 2020 metus, pridengia politinį vištakumą energetikos plėtros atžvilgiu ir atskleidžia cinišką požiūrį į būsimą energijos stygių: jei pritrūks pakelsim kainas bus kaip paaiškinti ankstesnį politinės valios trūkumą, kad ir sprendžiant tinklų į Lenkiją statybą, įstrigusią dešimtmetį. Daug pigesnė elektros tinklų statyba, seniai pagrįsta Baltijos žiedo ir kitose programose, yra svarbesnė mūsų valstybei nei nauja atominė. Kodėl niekas neklausia ir nesvarsto, kam iš tikrųjų reikalinga atominė elektrinė Lietuvai, jos kaimynėms iš ES, o gal Rusijai. Atlikti Rusijoje skaičiavimai rodo didelį galių deficitą centrinėje šalies dalyje net iki 2020 metų. Šie duomenys lengvai randami. Mes gi norime vaizduoti esą turtinga branduolinė valstybė, kaip Suomija, pavyzdžiui.
2009 m. pabaigoje uždarius (pagal įstojimo į ES sutartį) antrąjį Ignalinos AE bloką generuojančių galių Lietuvoje pakaks iki 2013 metų, įskaitant šiuo metu planuojamas pastatyti ir statomas Lietuvoje nedidelės galios termofikacines elektrines. Tačiau iki tol būtina modernizuoti Lietuvos elektrinę Elektrėnuose ir esamas termofikacines elektrines Vilniuje ir Kaune, kuriose elektros energijos gamybos kaina šildymo sezono metu yra mažiausia. Tuo tikslu Lietuvos elektrinėje iki 2011-2012 metų tikslinga pastatyti 400 MW galios kombinuotojo ciklo dujų turbininį bloką. Tokio tipo blokai ypač efektyvūs. IAE uždarymo programoje numatytas toks blokas Elektrėnuose už Europos Sąjungos (ES) pinigus tik ar kas rašė apie tai visuomenei. Dar daugiau, šie darbai vilkinami, tarsi proteguojant IAE antrojo bloko darbo pratęsimą ir Lietuvos energetikos žlugdymą, nors kalbama apie priklausomybės nuo Rusijos mažinimą. Kam skiriama ši demagogija?
Jeigu liūtas, premjerui G. Kirkilui padedant ir A. Abišalai ambasadoriaujant, įsuks naujo atominio reaktoriaus statybos ratą ir džiaugsis nacionalinėmis investicijomis, pagrindiniu elektros energijos šaltiniu 2010 metais taps Lietuvos elektrinė (LE), daugiausiai elektros gaminsianti naudodama gamtines dujas. Du iš aštuonių elektrinės blokų yra pritaikyti kūrenti ir taršesnį kurą mazutą bei naftos emulsijas. Juose baigus įrengti dūmų valymo įrenginius į aplinką nebepateks pavojingos medžiagos ir nebus nusižengiama ES aplinkosaugos reikalavimams. Reikia priminti, kad techniškai ši elektrinė yra europinio lygio, joje įrengta moderni valdymo sistema, ne blogesnė kaip Švedijoje ar JAV.
Jei elektros energijos poreikis Lietuvoje augs tokiais tempais, kokie buvo pastaraisiais metais (apie 7 proc. per metus), elektros energijos po 5 metų gali jau trūkti. Todėl dalį elektros energijos teks importuoti. Nebūtų tai didelė problema, jei būtų nutiestos naujos elektros perdavimo linijos, o kaimyninės šalys turėtų galių perteklių. Tačiau galimybės importuoti elektros energiją iš kaimyninių šalių yra labai ribotos, nes visose šalyse artimiausioje perspektyvoje elektros energijos labai trūks. Jau šią žiemą Maskvoje ir Peterburge elektros energijos vartojimas buvo ribojamas. Rusijos energetikai yra numatę per artimiausią dešimtmetį sumažinti galių stygių diegiant šiuolaikinės technologijas ir keičiant esamą įrangą elektrinėse dujų turbininiais blokais, tikėdamiesi taip sutaupyti 30 procentų dujų. Tokia įranga jau statoma Kaliningrade ir kitur.
Baltijos šalys yra savotiška ES sala Rusijos elektroenergetikos vandenyne. Lietuvoje daug kalbama apie integraciją į Vakarų Europos elektros tinklus, bet politinės valios sprendimui nėra. Labai gaila, kad Lietuvos energetikos vadovybė iki šiol gerai jaučiasi būdama Rusijos energetinės sistemos dalimi, turėdama iš to nemažai naudos. Ir galvoti daug nereikia, ir jokios atsakomybės už naujoves ar nestandartinius sprendimus, tik laiku paskambink į Maskvą, o už prasižengimus Lietuvoje jų net nebaudžia... Buvusio ministro V. Babiliaus 1999 metų pastangos statyti elektros ryšį į Vakarus lieka nepelnytai pamirštos, net apšmeižtos. Mūsų kaimynė Lenkija, taip pat Čekija, Vengrija ir kitos irgi buvo energetinės sistemos Mir dalimi, bet per penkerius metus susitvarkė įsivedė europinę dažnio reguliavimo sistemą, kuri leidžia dažnį reguliuoti gamintojui.
Žuvis su ledu ir elektros energija
Niekas nenori pirkti šaldytos žuvies, kur ledo būna daugiau nei žuvies. Nenorime ir mes elektros energijos su ledo antkainiu. Žinome, kad brangstant kuro ištekliams, turės brangti šiluma ir elektra, bet nenorime viršpelnių visokiems liūtams.
Tačiau mūsų naujai iškeptiems energetikos specams ir jų krikštatėviams nereikėtų gąsdinti visuomenę ir net ES ekspertus kosminėmis elektros energijos kainomis. Vakarų Europoje ir JAV žemos elektros energijos kainos yra energetikų garbės reikalas. Energijos kaina yra energetikos biržos, o ne buvusio partijos sekretoriaus reikalas, ji kinta laike, priklausomai nuo poreikio, kuro rūšies ir kainos, daugelio kitų faktorių. Čia reikia nemenko išmanymo, nes triskaitės taisyklės neužtenka. Pavyzdžiui, Lietuvos elektrinė šiuo metu perka dujas po 380 dolerių už tūkstantį kubinių metrų, todėl 300 MW galios blokuose (jų yra keturi) pagamintos elektros kilovatvalandės savikaina būtų apie 27 centai. Jei dujų kaina žymiai nesikeis, po Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymo elektros energijos kaina keisis nežymiai. Tuo tarpu naujajame 400 MW bloke savikaina bus tik 19 centų už kilovatvalandę. Tikėtina, kad naujasis blokas pradės veikti apie 2012 metus.
Modernus blokas nedidins šalies priklausomybės nuo Rusijos energetinių resursų, nes iš to paties dujų kiekio gamins maždaug 30 proc. daugiau elektros energijos, o esanti infrastruktūra apie 30 procentų atpigins projektą. Be to, Lietuvos elektrinė turi kvalifikuotų specialistų, mazuto saugyklą, o du elektrinės blokai (600 MW) netrukus bus pritaikyti neteršiant aplinkos kūrenti mazutą arba naftos emulsiją. Tai leis išvengti pavojingos priklausomybės nuo vienintelio kuro tiekėjo Rusijos. Vadinamoji naftos emulsija yra lengvai pasiekiamas kuras iš ES šalių kitapus Baltijos ar kiek toliau Vakaruose. Lietuvoje turime praktiką ją naudoti, nes buvo deginama orimulsija iš Venesuelos. Naftos emulsija alternatyvus kuras, jo reikės daugiau.
Elektros energijos kainą vartotojui padidina paskirstymo išlaidos, kurios irgi priklauso valstybės reguliavimo sferai. Gaila, kad pastaraisiais metais tas reguliavimas iš valstybės priartėjo prie vyriausybės, tai yra valdančiosios partijos. Mūsų inžinerinė mintis turėtų parodyti, ką sugeba. Jeigu sugebėsime pagaminti pigesnės elektros, tai pigiau gausime pirkti iš kitur, kad ir Rusijoje.
Išvadų vietoje
Energetikos ūkis ne bandelių kepykla ir ne silkių krautuvė. Jį valdyti turi aukšto rango specialistai. Dar 1992 metais buvo atliktas tyrimas, kaip palaipsniui pakeisti ganėtinai sukarintos Ignalinos įmonės darbuotojus. Iš 27 specialybių 24 galėtų paruošti Lietuva, didelę dalį perkvalifikuojant mūsų universitetuose, įvedus vienerių-dvejų metų papildomus kursus. Minėtas tyrimas sukėlė vyresniųjų brolių įtūžį ir buvo numarintas atėjus į valdžią A. Šleževičiui. Bet tada buvo 1993 metai. Ar po 15 metų tebemąstome kaip tada?
Jeigu liūtas neparduos akcijų rusams, naujai ir modernesnei įrangai aptarnauti teks permokinti dalį esamo personalo. Vakaruose atitinkamos galios kaip IAE elektrinėse personalo yra 5 kartus mažiau. Kita vertus, Lietuvoje yra pakankamai gabių ir kūrybingų energetikos specialistų, mąstančių profesionaliai, be gąsdinimų ir liūtų įtakos.
Užuot be perstojo kalbėję apie naują Ignalinos AE, daugiau dirbkime, kad padidintume energetikos efektyvumą, kad sumažintume atvežtinio kuro sunaudojimą energijos vienetui. Šioje veikloje per pastaruosius 15 metų prošvaisčių beveik nėra. Būtina įdiegti europinius energetikos standartus, reikia ieškoti būdų, kaip sumažinti kuro sunaudojimą šildymo reikalams, taupyti išteklius. Šiuo metu svarbiausia problema integracija į ES, darbas su kitomis Baltijos valstybėmis Estija ir Latvija. Tik Baltijos valstybės liko integruotos į Rusijos energetikos erdvę, tik jose iki dabar elektros dažnis reguliuojamas iš Volgos hidroelektrinių. Lietuvos energetika nėra vien ekonomikos dalykas, bet ir valstybės saugumo problema. Čia neturėtų būti prekeivių ar pakeleivių.
P.S. Sutrumpintas šio straipsnio variantas pasirodė www.bernardinai.lt. Kai kurios mintys straipsnyje Energetikos puokštė liūtų iškamšoms buvo pateiktos vasario 15 dieną Tremtinyje.
© 2008 XXI amžius
|