| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Liūdni apmąstymai apie Savičiūnų dvarelį Vytautas Bagdonas
1923 metų gyventojų surašymo duomenimis, Svėdasų parapijos Savičiūnų kaime gyveno 114 žmonių. Dabar šiame Anykščių rajono Svėdasų seniūnijai priklausančiame sodžiuje gyvenantiems žmonėms suskaičiuoti neprireiks ir abiejų rankų pirštų nėra čia jau net ir dešimties gyventojų. Kažkada buvo gerai visiems žinomas Savičiūnų dvaras, aprašytas paties Vaižganto. Savičiūnuose ilgus dešimtmečius gyveno ir garsusis kanklių meistras Juozas Lašas... Savičiūnai virto... Saveikiais Iš Svėdasų krašto kilusio lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje galima surasti ir baudžiavos gadynės vaizdų. Apie baudžiavą daug šiurpių pasakojimų rašytojas išgirdo iš savo artimųjų ir kaimynų. O Savičiūnų dvare, kur prakaitą liedavo Vaižganto gimtųjų Malaišių žmonės, rašytojas net savo akimis regėjo baudžiauninkams plakti skirtus lovius. Ir tai jautrios širdies kūrėjui paliko labai slogius prisiminimus... Rašydamas apysaką iš baudžiavinių laikų Dėdės ir dėdienės Vaižgantas minėjo Saveikių dvarą. Be abejonės, rašytojas turėjo mintyje Savičiūnus juk tiek daug apie baudžiavą jis buvo girdėjęs, tad teliko tik faktus literatūriškai apdoroti, parinkti veikėjus, sugalvoti vietovių pavadinimus. Archyvuose galima surasti duomenų, kad Savičiūnų dvarui kadaise priklausė daug aplinkinių ir net tolėliau nutolusių kaimų: Gudonys, Malaišiai, Pamalaišys, Netikiškiai, Juodonys... Garbaus amžiaus senoliai dar ir dabar prisimena paskutinį dvaro savininką poną Laučių. Pasakojama, kad pono būta labai paprasto jis ir juodų darbų nevengė, ir su paprastais valstiečiais surasdavo bendrą kalbą, ir bėdoje žmonėms padėdavo... Nebėra nei kanklių meistro, nei jo trobos Savičiūnus ilgą laiką garsino savamokslis kanklių meistras Juozas Lašas. Meistras per savo gyvenimą padirbdino ne vieną šimtą kanklių, kurios iškeliavo po platųjį pasaulį į privačias kolekcijas, meno saviveiklos ar profesionalius meno kolektyvus. Pateko Juozo Lašo kanklės ir į Kanadą, Jungtines Amerikos Valstijas, Prancūziją bei kitas užsienio šalis, jas mielai dovanodavo į gimtąją Lietuvą viešnagėn sugrįžusiems tautiečiams jų artimieji... Kanklių meistras iškeliavo amžinybėn prieš keletą metų, gerokai įkopęs į devintąjį gyvenimo dešimtmetį. Dabar Savičiūnuose nebeliko netgi jo trobos artimieji nusigriovė... Retai kur bepamatysi sodybą Anądien eidamas vieškeliu nuo Daujočių link Netikiškių, kelyje sutikau tik porą arkliniu vežimu važiuojančių žmonių ir greiderį, lyginantį duobes. Daugiau aplinkui nė gyvos dvasios. Vienkiemiuose kur ne kur išsimėčiusios sodybos, kai kurios trobos jau apleistos, nebegyvenamos, langai užkalti lentomis. Tiesa, vienoje vietoje mačiau porą statybininkų, tvarkančių seną namą. Tikriausiai bus vasarnamis mėgsta juk miestiečiai nusipirkti sodybas vienkiemiuose ir jas pertvarkyti į jaukius vasarnamius. Iškastas tvenkinys, šalia trobos suręsta graži pavėsinė bylojo kad šioje sodyboje bus slepiamasi nuo įkyraus miesto triukšmo, automobilių išmetamų dujų smogo... Taip besižvalgydamas priėjau kadaise buvusį garsų, o nūnai jau baigiantį sunykti Savičiūnų dvarą, vietinių žmonių paprastai tiesiog dvareliu vadinamą... Griūvantys, nykstantys, niokojami... Šimtamečių medžių paunksmėje stūkso senas medinis dviejų galų namas, paremtas baltomis kolonomis. Tai ir yra Savičiūnų dvarelio pastatas. Ilgą laiką šiame name gyveno kolūkiečių šeimos. Dabar namas tuščias, niekas jame nebegyvena. Pasirodo, visi dvaro pastatai yra sugrąžinti teisėtiems savininkams, tačiau akivaizdu, kad savininkai nerodo jokios iniciatyvos statinius nei remontuoti, nei gelbėti nuo visiško sunykimo. Gyvenamasis namas, kuriame lankytasi ir Vaižganto, išdaužytais langais, pro neužrakintas, tik viela užsuktas duris lengvai galima patekti vidun. Viduje mėtosi šiukšlės, stovi baldų liekanos. Šalia šiuolaikinės koklių krosnies stovi tik per stebuklą tikriausiai išlikusi nenuniokota, nesugriauta, neišvogta senovinė koklinė krosnis. Jei dvarelio fasadas dar gražiau atrodo, tai kita pastato pusė tiesiog baisi: stogas įlinkęs, vos besilaiko, sienos irgi baigia išvirsti. Atrodo, pūstels stipresnis vėjas, ir viskas susmegs žemėn... Dar baisiau atrodo iš akmenų ir raudonų plytų kažkada labai dailiai sumūrytas tvartas-klojimas. Dabar jis jau visai sugriuvęs, tik vietomis belikę akmeninės ar mūrinės pertvaros, sienos. Sulūžusias medines konstrukcijas kažkas (gal savininkai?) pjausto... Būtent netoli šio pastato Vaižgantas yra matęs išlikusius baudžiauninkams plakti skirtus lovius. Dar pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai surinko iš aplinkinių kaimų gyventojų girnų malūnus ir Savičiūnų dvarvietėje užkasė girnapuses. Taip buvo tikimasi kontroliuoti sodiečius, kad šie maltų miltus ne kiekvienas savo namuose, o vokiečiams priklausančiame malūne ir už tai mokėtų mokesčius. O Antrojo pasaulinio karo metais raudonarmiečiai Savičiūnų klojime buvo įsirengę karo lauko ligoninę... Daug įdomių, vertingų pasakojimų dar galima išgirsti iš vietinių žmonių apie Savičiūnų dvarą. Deja, deja... Netrukus tiktai tais žodiniais ar kokio veiklaus kraštotyrininko užrašytais prisiminimais ir teks tenkintis, nes pastatų po metų kitų tikrai nebeliks... Ne Pakalnynė, bet... Savičiūnai Nuo Savičiūnų dvarelio paėjus vieškeliu, o paskui neprastu lauko keliu, prieini Anykščių-Rokiškio plentą. Tiesa, teks nusileisti ir nuo statoko kalnelio. Nuo jo kaip ant delno atsiveria ir Vaižganto gimtojo Malaišių kaimo vaizdai, ir nesibaigianti plento juosta. Vietiniai gyventojai tą vietą paplentėje vadina Pakalnyne arba Pakalnine. Kalbama, kad anksčiau tenai net stovėjo rodyklė. Pakalnynės arba Pakalninės pavadinimus galima užtikti Vaižganto ir kito svėdasiškio rašytojo Stepo Zobarsko kūryboje... Iš tiesų tai čia tas pats Savičiūnų kaimas. Aplinkui būta, o dar ir dabar yra, stačių pakalnių... Pačioje paplentėje, kur gyvena Grižų šeima, stovi didžiule balta kolona pasipuošęs akmeninis pastatas tai buvusi arklių keitimo stotis, išlikusi iš tų laikų, kai tuo keliu važinėjo pašto karietos... Ant vieno akmens išlikę statybos metai: 1821. O kolonų būta dviejų, tiktai karo metais, kai pastatas degė, viena kolona sugriuvo. Kitoje kelio pusėje buvo kalvė, smuklė, užeigos namai. Iš tų pastatų iki šiol išliko nedidelis pastatėlis, dabar naudojamas kaip pirtelė. Kaip pasakojo savo gimtojo krašto istorija besidomintis Daujočių kaimo ūkininkas Robertas Grižas, anksčiau toje vietoje stovėjo didelis pastatas, o jo viduje buvo šalta patalpa, kurioje žmonės vasaros metu tarp ledo luitų laikydavo maisto produktus. Per karą pastatas buvo sugriautas, išliko tiktai ta ledainė... Savičiūnai dar saugo vertą dėmesio istoriją, mena daug žmonių, įvykių, faktų. Tiktai kas išsaugos pačius Savičiūnus, ar išliks jie su savo istorija ateinančioms kartoms? Anykščių rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |