Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Nuomonės
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Supratau jo vienišumą ir ilgesį

Kaip gimė knyga „Metai su Pauliumi“

Alfas Pakėnas

Knygos „Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį“ viršelis

Dažnai prisimenu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Vilnių. Visi pasiilgstame savo jaunystės miestų. Žmonių, su kuriais buvo bendrauta, jais žavėtasi, kurie vėliau, nors ir nebūdami šalia, lydėjo gyvenimo keliu. Vienas iš tokių žmonių man buvo Paulius Širvys. O Vilnius tada buvo kitoks – savos ir mielos gatvės, prospektas be prašmatnaus blizgesio ir svetimų medžių. Tai buvo paskutinis Pauliaus Širvio gyvenimo dešimtmetis šioje žemėje. Poetas mirė 1979 metų kovo 24-ąją, įpusėjęs 59-uosius metus. Nors nedaug ką berašė, bet tai buvo jo poetinės šlovės – tylios, neafišuojamos, labai natūralios, gražiai švytinčios žmonių sielose – dešimtmetis. Nes dar gyvas būdamas, jis tapo mūsų poezijos legenda.

Vakaras, skirtas lietuviškam beržui

Vaiva LANSKORONSKYTĖ

Paulius Širvys 1968 metais Romualdo RAKAUSKO nuotrauka

Lietingą pavasario popietę Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje buvo galima dar kartą išgirsti poeto Pauliaus Širvio balsą, taip pat ir šias daug kam žinomas, nostalgija dvelkiančias eilutes:

Aš – beržas,

Lietuviškas beržas,

Išbridęs iš pievų

Nakties...

Pasiklausyti šio, kaip poetas Marcelijus Martinaitis įvardino, poezijos stebuklo sugužėjo pilna salė žmonių. Ką atginė lietus, ką nostalgija ir bendri išgyvenimai, o ką žodžiais nepaaiškinama poeto Pauliaus Širvio trauka savo tikrumu, žodžio paprastumu bei minties gyliu. Poetas nemėgo ištaigingų vakarų, žmonių netikrumo, tad ir šis pabuvimui su juo skirtas vakaras buvo jaukus – pokalbiai, dainos ar eilės, prisimenant kartu išgyventus metus ar tiesiog gražesnes akimirkas.