|
Didžiosios 1948 metų tremties minėjimas Seime
Seimas iškilmingu posėdžiu paminėjo Didžiosios 1948 metų
tremties 60-metį. Minėjime kalbėjo: Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
Algis Čaplikas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, istorikas,
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido
ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arvydas Anušauskas,
tremtinė, Seimo narė Dalia Teišerskytė, 1948 m. gegužės 22-osios
tremtinys, Kauno miesto mero pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas,
Krasnojarsko regioninės lietuvių tautinės kultūrinės autonomijos
Lietuva pirmininkas Antanas Rasiulis, 1948 metų tremtinė, aktorė
Dalia Jankauskaitė. Posėdyje dalyvavo: Vyriausybės nariai, Aukščiausiosios
Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai,
Konstitucinio Teismo teisėjai, diplomatinių misijų vadovai ir atstovai,
Lietuvos Bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės Lietuvoje atstovai, pasipriešinimo dalyvių ir tremtinių,
politinių kalinių, visuomeninių organizacijų vadovai, politiniai
kaliniai ir tremtiniai, partizanai ir kiti garbingi svečiai.
Spausdiname dvi posėdyje pasakytas kalbas.
Niekam nesakydavome, kad esame tremtiniai
Kazimieras Kuzminskas,
Kauno miesto mero pavaduotojas
Lietuvos TSRS vadovai 1948 m. gegužės 22 dieną atsisakė 48 tūkst. savo šalies piliečių sutikdami, kad Lietuvos okupantai juos be teismo deportuotų iš gimtosios Lietuvos į Rusiją, Sibiro platybes. Rusijai reikėjo pigios, beteisės darbo jėgos darbui kasyklose, miško pramonėje, žemės ūkyje. Trėmė apie 13 tūkstančių šeimų, tarp jų 11 tūkstančių vaikų iki 15 metų.
Tokią dalią patyrė Kazio Kuzminsko ir Elenos Kuzminskienės (Vainauskaitės) vaikų: Antano, g. 1941 m., Onutės, g. 1943 m., Jono, g. 1945 m. ir Kazimiero, g. 1947 m., šeimos iš Radviliškio raj., Baisogalos apyl., Jaskynės kaimo.
1948 metų pavasaris: gražūs žiemkenčiai, pasodintos bulvės, pasėtas vasarojus, užsodinti daržai, labai gražiai žydi senasis ir jaunasis sodai. Gegužės 22-osios 4 valanda ryto. Beldimasis į langą. Aušta. Aplink namą, kieme, pilna rusų kariškių ir civilių, reikalauja įsileisti. Į kambarį įėjęs rusų karininkas įspėjo, kad bus krata, tačiau tėtis įžvelgė, kad krata skirtinga nuo anksčiau darytų. Kariškiai ir civiliai pirmiausia puolė į spintas, stalčius. Buvo išnešti rūkyti kumpiai, lašiniai, geresni daiktai.
Inteligentiškas žmogus stovėjo virtuvėje ir nieko nedarė. Mamai paklausus, kodėl jis nedaro kratos, atsakė: Aš esu mokytojas, paimtas surašyti jūsų turto. Šiandien jūsų šeimą išveža į Sibirą.
Per tris valandas mama ir tėtis privalėjo susidėti reikalingiausius daiktus, šiek tiek maisto, aprengti keturis mažamečius vaikus ir pasiruošti tremčiai.
Sunkiausia kelionė buvo gyvuliniame vagone, kuriame iki Uralo kalnų nebuvo jokio lango. Sustojus sąstatui, gamtinius reikalus tiek vyrai, tiek moterys atlikdavo suvaryti po vagonu. Tai buvo baisus moralinis, dvasinis pažeminimas. Tai iš vieno, tai iš kito vagono išnešdavo mirusį mažą vaiką ir palikdavo šalia geležinkelio bėgių, neleido laidoti. Traukiniu kelionė truko vienuolika parų. Krasnojarsko krašte vienoje iš geležinkelio stočių buvome išlaipinti, toliau vežami arkliais, upės plaustu, kol pagaliau apgyvendino Partizansko rajone, Koj kaime, tarp kalnų, taigoje, šalia upės Mana. Kaimo komendantūroje mama ir tėtis privalėjo registruotis kas savaitę. Tėvelis dirbo miškuose: kirto, vežė, plukdė medieną.
Iš bado, nuo išsekimo, ligų mirė daug vyresnio amžiaus žmonių, vaikų. Mirė ir mūsų du broliai, gimę Sibire. Rusų kapinėse atsirado kauburėliai su lietuviškais kryžiais.
Buvo labai sunku, tačiau lietuviai gyveno su viltimi ir prisiminimais. Tarpusavyje buvome labai vieningi, kaip viena šeima.
Mirus Stalinui tremtiniai nudžiugo pasklido gandai, kad būsime paleisti į Lietuvą, tačiau apsirikome. Palengvėjo tiek, kad nereikėjo taip dažnai registruotis komendantūroje, jau galėjome iš Lietuvos giminių gauti siuntinius su maistu ir drabužiais, kuriuos mama pėsčia turėdavo per kalnus nešti 32 kilometrus. Prižiūrėtojas jodavo ant arklio, o moterys nešdavo siuntinius. Tai buvo mūsų gyvybės kelias, mūsų mamų auka šeimai. Jei mes, vaikai, badavome, mirdavome iš bado, ką valgė mūsų mamos, tėčiai?
1955 metais gimė sesuo Elena. 1957 metais gavome leidimą grįžti į Lietuvą. Kiek buvo džiaugsmo! Per mėnesį susiruošėme ir pavasarį grįžome į tėviškę. Skubėjome į namus, į savo sodybą. Pamatėme gyvenamąjį namą nuplėštu stogu, sugriuvusį svirna, tvarto ir daržinės likusias mūrinės sienas. Soduose ganėsi gyventojų ožkos, nugraužusios daugelį obelaičių.
Dabar įsivaizduoju, koks psichologinis smūgis buvo mamai ir tėčiui. Neatsitiktinai mama ragino tėtį išvažiuoti gyventi į kitą vietą, tačiau tėtis norėjo likti savo tėviškėje juk tiek svajota. Nuėjo pas Špokevičių, tuo metu buvusį Raudonojo spalio kolūkio pirmininką. Buvo ir gerų pirmininkų. Jis tėtį priėmė, išklausė ir, nekreipdamas dėmesio į nuorodą, kad mes neturime teisės grįžti į savo namus, davė vieną kambarį buvusiame mūsų name. Įdarbino kolūkio kalvėje. Po metų leido mums pirkti nors ir pusiau sugriautą savo statytą namą, iškeldino kitas šeimas.
Tėtis ir mama dirbo kolūkyje. Mes, vaikai, baigėme Pociūnėlių vidurinę mokyklą, du broliai ir sesuo Kauno politechnikos institutą, kita, Sibire gimusi sesuo Elena Vilniaus universitetą, aš Kauno medicinos institutą.
Kai kolūkio pirmininkas tėtės paklausė, kodėl iš penkių vaikų nė vienas neliko dirbti kolūkyje, tėtis diplomatiškai atsakė: Kai 1948 metais kūrėsi kolūkiai, mes su vaikais buvome jums nereikalingi, tai dabar tuo labiau.
Darbovietėse niekam nesakydavome, kad esame tremtiniai. Dirbdamas 1976 metais Plungės rajono centrinėje ligoninėje buvau paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. Dirbant tose pareigose reikėjo stoti į komunistų partiją, bet aš nesutikau. Neturėdamas kitos išeities vyriausiajam gydytojui prisipažinau, kad esu tremtinys. Sužinojęs tai, pareikalavo, kad savo noru atsistatydinčiau iš jo pavaduotojo pareigų. Eiliniu chirurgu prašau, dirbk. Taip ir padariau.
Taip gyvenome ir dirbome iki Lietuvos nepriklausomybės aušros. Prasidėjus M. Gorbačiovo perestroikai 1989 m. kovo 31 dieną gavau archyvinę pažymą su nuoroda, kad esu reabilituotas. Vienerių metų vaikas taip nusikalto, kad po bausmės atlikimo 30 metų buvo dar sekamas ir ribojamos jo teisės. Šią reabilitaciją 2008 m. kovo 13 dieną įteikiau Kaune viešėjusiam Europos žmogaus teisių teismo prezidentui Jean Paul Costa. 2008 m. kovo 26 dieną gavau iš jo laišką su padėka už priėmimą Kauno mieste ir pacituosiu tik vieną sakinį: Jūsų ištrėmimas į Sibirą nuo vienerių iki dešimties metų ir jūsų reabilitacija praėjus trisdešimčiai metų po šių tragiškų įvykių, Europos žmogaus teisių teismo prezidentui yra įrodymas, demonstruojantis netolimoje praeityje mūsų kontinente buvusius didelius teisės pažeidimus.
Kokia nenugalėta ir nepasmerkta kaltė tebegyvena tėvynėje?
Dalia Teišerskytė,
Seimo narė
Iš sesers Danutės užrašų. 1948 m. gegužės 22 dieną su mama, ji buvo mokytoja, važiavome savo vežimaičiu iš ūkio į mokyklą. Kartu buvo ir vyriausias brolis Algirdas. Man buvo 13 metų, Algučiui 15 metų. Įvažiavus į Šiluvos vieškeliuką, kelią užtvėrė sunkvežimis, iš jo iššoko keli vyrai, jų tarpe buvo ir vienas labai gerai pažįstamas kaimo berniokas, jie liepė mums kraustyti menką mantą (maisto ir drabužėlių pasiimdavome savaitei) į tą baisią mašiną, ten pat įsodino ir mus. Atbogino į Šiluvos aikštę, kur jau buvo suvežtos kelios šiluviškių šeimos. Žiūriu, bendraklasė Elytė prie šulinio vandenį semia. Šaukiu: Elyte, mus išveža! Elytė rėkteli: o Jėzau! Juk rytoj egzaminas! O egzaminai laukė visai kitokie...
Kai sesuo pabėgo iš Sibiro ir atkako į Šiluvą, išlipusi iš autobusiuko vėl pamatė prie to paties šulinio tą pačią savo draugę Elytę, semiančią vandenį... Regis, ir nebuvo tų dvylikos metų... Bet jie buvo!
Tie baisūs, tragiški metai, kai buvo draskomos šeimos, žudomi geriausi ir gražiausi Lietuvos žmonės, naikinamos sielos, išdidumas, taurumas, pareiga ir meilė.
Tūkstančiai kapelių liko amžino įšalo žemėje, iš jų auga Sibiro beržai ir kedrai, raudonviršiai ir vešlūs serbentų krūmai. Maumedžio amžinojo medžio kryžiai sunkiai dūlėja, jų, pakrypusių, nugriuvusių ir apsamanojusių, pilna taiga, pro šalį vaikšto išdidūs briedžiai ir elegantiški elniai, o žmonių ,,lespromehozuose (miško pramonės ūkiuose) jau nebėra... Vieni grįžo į tėvynę, kiti pasimirė, treti prasigėrė ir taip pat jau lyg ir mirę... Kas liko? Liko Atmintis. Liko Istorija. Liko Lietuva... Kuri labai gerai pamena, kaip mus, tris, be mamos likusius mažiukus ir senelę, išdidžią ir maištingą dvarininkę, prieš pat Stalino mirtį kažkas ypatingas nutarė irgi išvežti nežinia už ką ir nežinia kur.
Ir prie mūsų mažyčio ir geltono nelyg bičių avilys nameliuko, sustojo sunkvežimis ir teta, beje, generolo Jono Žemaičio tėvų globėja, kuri šešerius metus ir mus globojo, maitino, rengė ir mokė gyvenimo tiesų, sukrovė į ryšulius kuklią mūsų mantelę, o paskui raudodama ir mus pačius.
Vežė etapais. Kalėjome po kelias ar keliolika parų Maskvoje, Sverdlovske, Čeliabinske, Novosibirske, Irkutske, Zimoje. Zimos miestelis garsus kaip fantastiško poeto Jevgenijaus Jevtušenkos gimtinė. Iš ten mus vežė rogėmis (80 km!) iki Meždugrankos kaimelio, kur anuomet gyveno Mama bei vyresnieji brolis ir sesuo. Dieve, kokia graži Sibiro gamta! Mus vežė siauru keliuku, abipus kurio stūksojo metrinės pusnys, žėrinčios nelyg nukritusios iš dangaus palaimingos žvaigždės. Išlakios pušys ir galingi kedrai lyg kokie milžinai lingavo šakomis lydėdami ar liūdėdami. Į kaimelį mus atvežė jau vakare.
Iškeliavę iš tėvynės patį vidurvasarį, buvome priblokšti šalčio ir sniegynų. Atvežė mus kažkodėl į arklidę, susodino ant šieno, lyg kokiame Betliejuje, ir išėjo. Buvo ,,begaliniai didelė šventė lapkričio septintoji. Turbūt viena baisiausių datų pasaulio istorijoje, bet tuo metu kaimelio klube vyko minėjimas.
Ir, kai vyresnis brolis Eugenijus, užsimetęs likusius nuo tėtuko, žuvusio Taišeto lageryje, kailinukus, išėjo ieškoti mamos, kai įėjo į salę ir pamatė ant scenos užustalėje sėdinčią motiną, ir visu balsu riktelėjo MAMA!, visi neteko amo, o išdidžioji Teišerskienė nukrito nuo kėdės it kokia skiedra... Po kelių minučių visi atbėgo į arklidę, mama parpuolė prieš savo Motiną ant kelių, raudojo visi, išskyrus mane, mat buvau maža ir nesupratau, ko čia verkti, jei atsirado mama.
Gyvenome barake, viename kambaryje aštuoniese. Visi išėjo į taigą, aš į mokyklą. Po septintos klasės ir aš išėjau kirsti miško. Man buvo nepilni 14 metų. Pačią pirmą dieną persikirtau koją. Gerai, kad avėjau brolio aulinius ir į galus prisikišau popieriaus, tai ta žaizda buvo ne tokia jau gili. Brigadininkė Marusia aptvarstė žolėmis ir savo marškinių rankove. Ketverius metus dirbau. Vasara kirtome kupstus pelkėje, tiesėme kelią, kuriuo žiemą veždavo iš miškakirčių rąstus link upės, o vasarą juos ta upe plukdydavo į Zimą, į lentpjūves.
Baisiausia būdavo žiemą. Viename ledinio kelio kilometre vienas prižiūrėtojas, kuris tą kelią šluoja, lygina duobes, pasitinka ir palydi sąstatus. Duonos abišalė užantyje, vatinės kelnės, vatinė striukelė, didžiulė skara, veltiniai dvigubais padais tai buvo mano vaikystė ir jaunystės pradžia.
Į Lietuvą grįžau 18 metų. Galiu drąsiai tvirtinti, kad esu dar labai jauna, nes gimiau 18 metų. O ten liko tėvo kapas, gaila, nežinau kur, nes lageryje laidojo į bendras duobes, o dabar ten naujų namų kvartalai. Taigoje sušalo vyriausias brolis Algirdas. Kur jis? Koks kedras prislėgė jo labai gražų ir kilnų veidą. Prieš dešimt metų buvo nužudytas kitas brolis, garsus Sibiro jėgeris, medžiotojas, padovanojęs pasauliui tris stotingus sūnus, deja, nebemokančius nė žodžio lietuviškai.
Kaip gyventi su tokia našta man, jums, Lietuvai? Kokia nenugalėta ir nepasmerkta kaltė tebegyvena mano tėvynėje? Noriu ir prašau vienintelio nepamirškime! Atleiskime, prisikelkime, mylėkime, statykime namus, auginkime vaikus ir sodus, dainuokime, sakykime vieni kitiems gerus žodžius! Bet nepamirškime, nes istorija mums šito neatleis. Neatleis ir mirusiųjų, žuvusiųjų, sušaudytųjų ir nukankintųjų sielos. Aš jūsų prašau. To prašo ir jie.
Kalbos, pasakytos Seime gegužės 22 dieną, minint
Didžiosios 1948 metų tremties 60-metį
© 2008 XXI amžius
|