| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Ką gavai vaikystėje, tuo ir senatvėje džiaugsies
Panevėžio rajono Ramygalos gimnazijos muziejaus fonduose sukaupta per 20 tūkstančių eksponatų. (Kažin ar yra kita šalies bendrojo lavinimo mokykla, turinti tokį turtą?) Su ilgamete muziejaus vadove Irena ZUBAUSKIENE kalbasi XXI amžiaus korespondentas Bronius VERTELKA. Beveik prieš 80 metų tuometėje Ramygalos progimnazijoje buvo įkurtas kraštotyros muziejus, tačiau jo veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Kraštotyrinė veikla čia buvo atgaivinta 1957 metais mokytojo Jono Zubausko, jūsų vyro, vadovaujamo turistų būrelio narių. O kaip jūs susidomėjote muziejininkyste? Pagal išsilavinimą esu pradinių klasių mokytoja, o būtent tokio amžiaus vaikus geriausiai galima sudominti istorija. Iš šeimų vaikai atsineša savo tradicijas, todėl reikia tokioms jų pilietinėms nuostatoms neleisti užgesti. Domėjimasis istorija tai pašaukimas. Esu kilusi iš Panevėžio Senamiesčio senosios miesto dalies. Baigusi Panevėžio pedagoginę mokyklą, išvykau dirbti į Mickaičių septynmetę mokyklą Telšių rajone. Man, 18-metei aukštaitei, iš pradžių buvo nesuprantama, ką jie ten kalba, tačiau nuo pirmos dienos mokykloje buvau be galo nuoširdžiai priimta. Joje istorijos mokytoju dirbo Kazys Blažys, domėjęsis kraštotyra, su kuriuo iki šiol bendrauju. Pradėjusi dirbti Ramygaloje, ištekėjau už mokytojo Jono Zubausko. Jis manęs nebepaleido nuo idėjos kurti savo muziejų. Pernai atšventėte 50 metų pedagoginio darbo sukaktį, esate vienintelė etatinė muziejaus darbuotoja. O jeigu, neduok Dieve, liga? Ar būtų kam jus pakeisti? Gimnazijoje dirba dvi pradinių klasių mokytojos, kurios čia kadaise ir mokėsi. Abi jos domisi istorija. Gimnazijos direktorius Algis Adašiūnas irgi istorikas, todėl jaučiu jo paramą. Surinkčiau iki dešimties moksleivių, kurie intensyviai domisi muziejininkyste: jie padeda rengti parodas, į muziejų užsuka net pertraukų metu. Jų domėjimasis muziejumi neslopsta. Gimnazijoje mokosi nemažai vaikų iš kaimo, tai jie dar atneša eksponatų: senutėlius kalendorius, knygas, nuotraukas neša jau buvusių mano mokinių vaikai ar net anūkai. Suaugusieji su dovanomis užsuka į muziejų grįžę iš kelionių. Didelė parama mano keturios dukros, visos pedagogės, kurios irgi tiesiog prilipusios prie istorijos dalykų. Trys jų gyvena Vilniuje. Muziejus turi mokytojų Onos ir Jono Ruzų memorialinį kambarį. Tai itin retas atvejis, kad taip būtų pagerbti pedagogai. J. Ruzas buvo lituanistas, kovojo už gimtosios kalbos grynumą, buvo aistringas kraštotyrininkas. Tačiau laikas tarsi pasityčiojo iš šio puikaus žmogaus Ruzai niekada nebuvo materialistai, nesusikrovė turtų. Šeima apsigyveno Panevėžyje, turėjo skolų, todėl jų butas buvo parduotas antstolių. Jonas prisiglaudė senelių namuose Zarasų rajone. Išvyko ten su lagaminėliu, įsidėjęs medinį šaukštą, lovatiesę ir kočėliuką. Nauja aplinka, nepažįstami žmonės dvasiškai jį gniuždė. Matyt, tai ir patrumpino vyro amžių. Jonas palaidotas greta savo sūnaus ir žmonos Vadoklių kapinėse. Ona Ruzienė dėstė piešimą Ramygaloje, paskui dirbo Panevėžio dailės mokykloje. Dirbo ir tikybos mokytoja. Ona nemažai tapė, kūrė bažnytinius eskizus, savo darbelius spausdino Kregždutėje. Ką iš Ruzų daiktų pavyko rasti, dabar saugome jų atminimo kambaryje. Dar ne visas mokytojų palikimas surinktas ir sutvarkytas. Muziejuje vyksta literatūros, kalėdiniai vakarai, dailiojo skaitymo konkursai, konferencijos, rengiamos parodos. Su Ramygala susijęs žymiojo kalbininko Juozo Balčikonio, astronomo Antano Juškos, prieškario Lietuvos švietimo viceministro Kazimiero Masiliūno, poeto Jono Graičiūno, (jis ir palaidotas Ramygalos kapinėse), elementoriaus Saulutė bendraautoriaus Adomo Čirplio bei kitų neeilinių Lietuvos žmonių gyvenimai. Ar juos prisimenate, ar palaikote ryšį su gyvais kūrėjais? Minėjome literatūrologo Alberto Zalatoriaus, kuris mokėsi Ramygaloje, 75-metį. Jo prisiminimų vakarą rengėme su Rašytoju sąjunga. Atvyko rašytojai Vytautas Martinkus, Petras Bražėnas, Juozas Aputis, aktorius Tomas Vaisieta. Dažnas mūsų svečias vaikų rašytojas Jeronimas Laucius, turime nemažai jo dovanotų knygučių. Muziejuje yra asmeninių aktoriaus Sauliaus Mykolaičio, anksti pasitraukusio iš gyvenimo, daiktų. Muziejuje su didele pagarba saugomi šventųjų paveikslai, maldaknygės, čia vyksta tikybos pamokos... Vienais metais per šv. Mykolą Ramygalos koplyčioje surengėme savo muziejinių eksponatų parodą. Sulaukėme didžiulio susidomėjimo. Į muziejų užsuka klebonas g. kan. Edmundas Rinkevičius, atneša religinio turinio knygučių, iš jo gauname XXI amžių. Būdami Ramygaloje, muziejaus neaplenkia Daugailių klebonas mons. Petras Baltuška ir Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios altaristas g. kan. Vytautas Aloyzas Marozas. Laidojant kun. Joną Butkį, jis man pasakė: Irute, stenkis išlaikyti muziejų. Tai didelis turtas. Dėl patalpų stokos maždaug pusės muziejaus eksponatų negalima parodyti. Vien kalendorių turime tiek, kad išeitų atskiras muziejus. Norėtumėte įrengti ekspoziciją, skirtą žydams, kurių Ramygaloje kadaise apie 500 gyveno... Yra tuščias kino teatro pastatas, tačiau jo remontui reikia lėšų. Šalia gimnazijos stovi XIX amžiuje statytas dviejų galų medinis namas. Viename jų buvo klasės ir jose tilpdavo iki 50 vaikų, kitame gyveno mokytojai. Istorinį pastatą būtina išsaugoti, reikia restauruoti, o iš kur paimti pinigų? O jeigu stipriau paklibinus seniūniją, rajono savivaldybę? Ramygalos seniūnas Valdas Chirv buvęs mūsų mokinys, jis labai sielojasi, kad taip vargstame. Rajono meras Povilas Žagunis kilęs iš Jotainių, vadinasi, Ramygalos parapijos žmogus. Mano vyro ir jo motinos kapai Ramygalos kapinėse netoli vienas kito. Susitikusi su meru pasišneku, tačiau kas iš to jis litų nespausdina. Ramygala, Panevėžio rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |