|
Neišmoktos pamokos
Povilas Strapšys
Lietuvos valstybė, baigdama antrąjį savo nepriklausomos egzistencijos dešimtmetį, vis dar toli nuo savo siektino idealo. Paradoksas esame ekonominių europinių ir karinių euroatlantinių organizacijų nariai, turime demokratiškai išrinktą Seimą ir prezidentą ir tuo pačiu metu kapstomės skurdžios buities, nepasitikėjimo valdžia ir netikėjimo geresne rytdiena baloje.
Kas gi nutiko? Euroatlantinę euforiją pakeitė susigūžimas ir šuoliuojančios infliacijos šėlsmas, o mūsų valdžios vyrų elgesys kelia jau net ne viešą pasipiktinimą, o tik tylų apmaudą. Net visada optimistiškas buvęs Prezidentas metiniame pranešime prabilo apie nepasitikėjimą valstybe, moralinę krizę. O gal nepasitikima ne Lietuvos valstybe, o jos vairą užgrobusia valstybininkų kompanija?
Daug ir plačiai kalbėta apie tai, kad Lietuvą valdo senoji pokomunistinė nomenklatūra, pradinio kapitalizmo epochoje persidažiusi į biznierius. Tai nepaneigiamas faktas. Bet kaip tą sistemą įveikti? Ar ir vėl laukti eilinio priešrinkiminio tautos gelbėtojo, ar nostalgiškai ieškoti kokio naujo ar seno pono, prie kurio buvo geriau? Kaip pakreipti įvykius pozityvia kryptimi, kuria einant bent jau pasirodytų šviesa tunelio gale.
Nuomonės čia smarkiai išsiskiria. Vieni žada griebtis šakių, kiti nusispjauna, dedasi lagaminus ir traukia ieškoti laimės svetur. Treti tikisi, kad jau po kitų Seimo rinkimų tauta tikrai praregės ir išrinks tik tinkamus.
Naivi iliuzija. Daugelis šiandien pritilusių eurooptimistų užmiršo paminėti, kad iki civilizuotos europietiškos visuomenės mums dar daug ko trūksta. Deja, skubėjome, norėjome kaip geriau, o išėjo kaip visada. Todėl ir kariaujama ne su priežastimis, o tik su rezultatais. Per tuos metus nuo Kovo 11-osios vis buvo žiūrima į Vakarus, bet viena koja likta Rytuose. Gal pirma pasižiūrėkime, ką turi jie ir ko neturime mes
Pamokos, kurių per skubėjimą mes neišmokome. Vakarietiškos struktūros, kurių turime tik dekoracijas.
Visų pirma reikėtų pakalbėti apie politinės sistemos nebrandumą. Per tuos 18 metų buvome įvairiausių rinkimų liudininkais. Kaskart valdantieji gaudavo piktus rinkėjų niuksus ir dažniausiai (bet ne visada) būdavo nuspiriami nuo kėdžių. Paskutinieji dveji Seimo rinkimai apskritai praėjo su Lietuvos gelbėjimo šūkiu. Kas iš tų šūkių išėjo, irgi atsimename. Didžioji dalis praeitų rinkimų nugalėtojos Darbo partijos parlamentarų dabar sėdi toje pačioje socialdemokratų partijoje. Tiesa, atrodo, kad mūsų rinkėjai net ir iš to nepasimokė ir vėl kuriamos gelbėtojų komandos. Kaip manote, kur savo politinę egzistenciją užbaigtų artistų partijos deputatai, jei tik jie būtų išrinkti? Be abejo, toje pačioje kairėje.
Tuo pat metu pastebimas ir priešingas, ne mažiau pavojingas procesas. Kol kairioji politinės sistemos dalis, gelbėdama savo kailį, nepaliaujamai klonuoja įvairių atgimimų partijas ar frontus, dešinėje matome atvirkštinį procesą. Čia dirbtinai lipdoma dešinioji partija-monstras. Tiesa, apie dvipartinę sistemą ir jos naudą mėgsta pakalbėti ir socialdemokratai, tačiau jiems užtenka gudrumo nesusilieti į vieną grandiozinį junginį, puikiai suvokiant, kad be satelitinių ar populistinių partijų paramos G. Kirkilo partiečiams tikrai būtų sunku likti valdžioje.
Tuo tarpu konservatoriai nusprendė eiti lengviausiu keliu suvalgyti visas mažesnes giminingas partijas ir tuo būdu neva konsoliduoti dešiniuosius rinkėjus. Matematiškai tai pateisinama sujungus piliečių balsus, jungtiniai reitingai gali pasirodyti įspūdingi. Bet taip yra tik teorijoje, nes politika ir matematika dažniausiai nesutaria, o sujungus partijas, visai nebūtinas yra ir rinkėjų sujungimas. Dažnai būna, kad tokiu būdu rinkėjai tik atbaidomi. Žinoma, Seimo rinkimai skiriasi nuo prezidento. Tačiau dažniausiai jų rezultatai priklauso ne nuo aritmetikos, o nuo psichologijos. Regis, dabartiniai konservatorių vadovai yra prastoki psichologai. Netgi aiškinama, kad vienas plius vienas kartais net daugiau nei du
Pritrūkus argumentų, dažnai imama kalbėti apie dvi pagrindines politines partijas Lietuvoje konservatorius ir socialdemokratus, vadinant jas tradicinėmis arba sisteminėmis partijomis. Paprastam rinkėjui net paaiškinama, kad taip yra ir toje civilizuotoje Europoje. Betgi tai daugiau nei netikslumas
EP vyrauja socialistai ir Liaudies partija, artima krikščionims demokratams. O visos kalbos apie LSDP ar TS/LK sistemingumą ar tradiciškumą tėra tušti plepalai ir užsakytų rašeivų pastangos. Taip, konservatoriai su socialdemokratais tikrai yra įtakingiausios paskutinių dešimtmečių partijos Lietuvoje. Tačiau jų populiarumą lemia ne tai, kad žmonėms patinka jų programos ar politinės pažiūros. Gal ir būsiu ciniškas, tačiau jų populiarumas laikosi tradiciniu (jei norite sisteminiu) tų partijų patriarchų V. Landsbergio ir A. Brazausko autoritetu. Ir visai nesvarbu, kad jų istorinė reikšmė visai skirtinga politinis svoris yra beveik lygiavertis, nes neblėstantį savarankiškos LKP vadovo autoritetą palaiko ne tik sovietmečio nostalgija, bet ir seni nomenklatūriniai ryšiai, o Nepriklausomybės simbolis profesorius vis prisimenamas kaip įžvalgiausias tos epochos Lietuvos politikas.
Dar galima būtų suprasti lietuviškosios dvipartinės sistemos privalumus, jei tose save vadinančiose tradicinėmis partijose būtų vidinė demokratija. Tiesiog nuostabu pasižiūrėti į JAV partijų kandidatų vidines varžybas artėjant prezidento rinkimams. O mūsų socialdemokratų ir konservatorių partijose lyderių lenktyniavimo nėra. Gudrusis pypkorius sumaniai neutralizuoja visus kitamanius (pamenate, kiek stengtasi, kad socdemų premjeru netaptų Z. Balčytis?), kitoje partijoje giedamos liaupsės vienam lyderiui, kuris jau apsijuokė su parama kairiųjų vyriausybei.
Viena didelė dešinioji partija yra gerai. Bet didelė dar nereiškia, kad labai įtakinga. Mechaniškai priiminėjant daugybę naujų narių iš kitų partijų labai išauga ir nesusikalbėjimo, ir susikompromitavimo galimybė. Į tokius partinius monstrus dažnai prilenda visokių perėjūnų. Jau dabar naujai iškeptieji konservatyvūs tautininkai renka parašus prieš ES Lisabonos sutartį, kuriai partijos vadai šiaip lyg pritaria. O kas bus, jei rinkimų išvakarėse konservatorius supurtys koks gerai suplanuotas skandalėlis? Ar dešiniųjų pažiūrų rinkėjui bus už ką balsuoti, ar jam paliekama alternatyva? Ar daug populiarumo konservatoriams gali pridėti kad ir vienas skandalingas krikdemų meras milijonierius ar pižoniško elgesio intelektualas konservatorius, nusprendęs apmokestinti aukštąjį mokslą? Kas žino, kiek dar tokių herojų priplauks į patiklių konservatorių uostą?
Kita skaudžia mūsų visuomenės opa yra visuomeninių organizacijų silpnumas. Ir čia, atrodytų, kad tokio tipo junginių turime daugiau nei užtektinai. Bet jų balso beveik negirdime. Tiesa, gana sėkmingai veikia profesinių interesų organizacijos. Tačiau kalbame apie visuomenines organizacijas su idėjiniu ar patriotiniu veiklos užtaisu. Bandymai suburti įtakingą viršpartinį judėjimą, į kurį įeitų šalyje autoritetingi žmonės, dažniausiai baigiasi nesėkmingu bandymu pareklamuoti konkretų asmenį. Čia veikia dvi visiškai skirtingos jėgos vienos visuomeninės organizacijos kuriamos tam, kad gautų valdžios ar tarptautinių organizacijų paramą ir imituotų savo reikalingumą ar populiarumą. Kitos kuriamos tam, kad išsivystytų į kokį nors politinį judėjimą ir taptų tramplinu į politiką jų lyderiams. Taip ir atsiranda visokios smulkių prekeivių ar pensininkų grupės, tučtuojau virstančios vienadienėmis partijomis. Dar yra visuomeninės organizacijos partijų priedai arba jų karikatūros (pavyzdžiui, rausvai anarchistinė Naujoji kairė, beje, kurios branduolys sudarytas iš jaunų aukštųjų mokyklų dėstytojų).
Tačiau baisiausia Lietuvos opa yra jos žmonių socialinis nesaugumas. Normalioje visuomenėje, į kurią mes taip norime lygiuotis, absoliuti dauguma dirbančiųjų žmonių priklauso profesinėms sąjungoms, kurios gina jų interesus. Lietuvoje tai tik svajonė. Keletui negausių ir neįtakingų profsąjungų vadovauja arba socdemams, arba pramonininkams artimi žmonės. Tokios popierinės profsąjungos tėra tik akių dūmimas, skirtas ne tik mūsų žmonių, bet ir ES atstovų mulkinimui. Taip imituojama neva demokratinė šalies ir visuomenės sandara. Vienas bičiulis žurnalistas neseniai papasakojo juokingą nutikimą. Visai netyčia jis pakliuvo į vienos neva nepriklausomos ir pretenduojančios tapti įtakinga profsąjungos tarptautinį seminarą. Visą dieną Lietuvos ir keleto ES valstybių profsąjunginiai lyderiai diskutavo, kaip turėtų būti ir Europoje, ir Lietuvoje. Buvo perskaityta keliolika ilgų ir gan nuobodžių pranešimų, prikimštų įvairiausių statistinių duomenų. Pagaliau susiginčijo keli vokiškai kalbantys svečiai, niekaip nesutardami, kur Vokietijoje, Austrijoje ar Šveicarijoje yra geresnės socialinė apsauga. Visiškai nustėręs ir nieko nesuprasdamas, kur esąs, mano bičiulis išklausė ir pagrindinio Lietuvos atstovo pranešimo. Kažkodėl jį darė pramoninkų atstovas, nupiešęs mūsų ūkio padėtį vos ne rožinėmis spalvomis.
Čia neišlaikė netgi santūrieji svečiai vienas vokietis sarkastiškai pastebėjo matęs Vilniaus parduotuvėse kainas, lenkiančias netgi vokiškas. Truputį sutrikęs, bet iš vėžių neišmuštas pranešėjas vėl ėmė pasakoti apie ekonomikos augimą, nors ir pripažino, kad infliacija jau viršijo 11 procentų. Po jo kalbėjęs sociologas graudžiai parypavo, pripažindamas, kad sustabdyti lietuvių bėgimą uždarbiauti į užsienius nėra jokių galimybių, nes algų vidurkis ES viršija Lietuvos lygį penkis kartus. Seminaras pasibaigė prašmatniu vakarėliu viename restorane, o svečiams dar buvo parodytas Vilniaus senamiestis. Visi renginio dalyviai liko juo labai patenkinti.
Bičiulis tik smagiai pasijuokė iš tokio reikšmingo renginio. Bet man nebuvo juokinga. Greičiau graudu kažkas Europoje užsidėjo riebų pliusą, šviesdamas Lietuvos aborigenus. Tik ar nuo to pagerėjo mūsų gyvenimas? Tikrai ne.
Kol profsąjungos tebus popierinės, kol jų įtaka bus vertinama vien parodomųjų seminarų ir profsąjungų lyderių kelionių į užsienį skaičiumi, nieko gero tikėtis neverta. Nepadės ir profsąjungiečių noras patekti į valdžią juk dažniausiai prilindus prie lovio užmirštami visi geri norai...
Turbūt dėl to Lietuvoje dirbančiųjų padėtis šiandien primena marksizmo klasikų knygose nupieštą Anglijos darbininkų išnaudojimą, buvusį ten prieš kokius šimtą ar šimtą penkiasdešimt metų. Viršininkai tiesiog nelaiko savo pavaldinių žmonėmis. Ir tai matome visose užimtumo srityse nuo užguitų Iki prekybos tinklo kasininkių iki įžūlių mokslinių institutų direktorių, pasimaloninančių save daugiatūkstantinėmis algomis ir priedais tuo metu, kai daugelio jų kolegų alga vos viršija oficialųjį minimumą. Ar tai būtų įmanomas dalykas, jei šalyje veiktų įtakingos ir gausios profsąjungos? Tikrai ne.
Taigi, Lietuvą skandina nesusiformavusi partinė sistema, neįtakingos visuomeninės organizacijos ir negausios profsąjungos. Tai vis nebrandžios visuomenės požymis. Kol bus imituojamas šių neišspręstų užduočių sprendimas, europinio lygio bus tiktai kainos.
© 2008 XXI amžius
|