| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Be vardų ir be datų
Gegužės 30-ąją Jonui Juškaičiui, vienam kūrybingiausių poetų, atkuriant Lietuvos nepriklausomybę pelnytai apdovanotam Nacionaline premija, sukako 75 metai. Yra išleidęs 15 knygų (poezijos, vertimų, prozos; paskutinioji Tolimos dainos. Lyrika, 2006 metais, sudaryta iš 10 lyrikos rinkinių). Sveikindami Joną Juškaitį su Jubiliejumi, spausdiname dar niekur nespausdintų eilėraščių, už kuriuos dėkojame (juos poetas davė vietoj žadėto interviu), linkėdami jam ir jo žmonai rašytojai Joanai Danutei Žilaitytei atsilaikyti gyvenimo sunkumuose ir sėkmės kūryboje. Jonas JUŠKAITIS Tu esi migloj
Regračiai rate Vien tau vienų *** Kuo spaudžia sunaikinti,
Per akmenumą *** Vieni kitus kaip žmones pripažinę
Galinga krikščionybė, kaip ir buvo, Pati šviesos šviesa, kuria tikiu Iš Dievo seilių ir iš dulkių purvo Sukrėtime nuo neregio akių. *** Mudviejų tylėjime, kaip didžiausiam darbe, Lyg verkiant vienas kito nedrąsiai, Nepalik mirties vienatvei, girdėti: garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai. *** Iš akių tau net mirties aš baimę Ant pečių išsinešu abudu Glaudžiamės ištikusia nelaime Taip dalintis, tartum jos nebūtų.
Koks švelnus grakštumas ir kaip linksma, Tartum iš numirusiųjų kelias, Ir sunkėdamos daugiau palinksta Beržą pumpuruojančios šakelės.
Baltas beržas ir tiesus kaip žvakė Fontanu ant horizonto skėtį Išlenkė lyg dangų pats pasakė Eit po beržu žemėj pastovėti.
Dievas atėmė, tačiau ir davė Dievas į akis šviesos paleido: Neškitės, ką gaunat nemaldavę, Pasilenkt vieni kitiems prie veido. *** Kas istorijoj už laisvę žūna, Net nežinomi, krauju savu Mindaugo karališką karūną Deda ant visų kartų galvų.
Kaip žemės drebėjimo vaizde. Ir graži pro ašaras tėvynė Šviečia kraujo didele žvaigžde. *** Per minią svetimas po miestą Einu kasdien į vandenyną Taip naują šaltį ryt paliesti Saulėleidis nusiskandina.
Su išgyvenimais: užėmę Net kvapą tolstąs varpo dūžis... Einu naktin, kaip tu, o žeme, Graži pilkais miglų drabužiais. *** Ne visagalis žemėj pyktis. Galybės gailestingume Abu išmokome laikytis Su Dievo pažado gelme.
Nelaime mus apdovanojo. Ne pykčiui galvos nusvyrą: Klaupiuos nuplauti tavo kojų. Yra pasaulyj, kaip yra.
Pabūt, kur kraujas ratą suka, Tamsiais koridoriais suku Ir gelbėjimosi ratu ką Padėt nors kraujui, kur sunku.
Yra, ir laikome priėmę. Daug Dievo didelės širdies, Kurioj pats lyg varpe po žemę Žmogus daužaisi ant šerdies. *** Su naujienom, kai ieškais Jų senoj krūvoje.
Su beviltiškais niekšais...
Su naujais, bet su vis tais Pat gaujoms, su nauja. Su senaisiais šunistais, Su nauja šunauja... *** Rśdens ir vćndens Plonais į langą barbens Pirštais, net gandins Ploni rudeńs ir vandeńs
Pirštai į langą. Aüšros dangaus pakraščiuos Atspindžiu ranką, Auštant aušrõj, pabučiuos.
Vandenys linksmins Vįndens barbenę anie. Rudenys linksnis Rśdens: linksniuok, rudeniģ.
Kaip smuikas rudas... Ćšaros man ašarõs *** Dievo dievybės apsiaustas Nušveistas žmogui į širdį, Ar tu keleivis, ar skriaustas, Ar tau gyvybę sušildė.
Toliai numėlę už turtų, Naktys mėnulį išvartė, Kol tu nueisi į turgų, Kaip dulkė skyla, ištarti.
Spurda ūžimo žabanguos, Tartum voratinklyj musės, Zyzdamos radijo bangos, Liūdnas praeivi ramusis.
Žemėj per savo šešėlį Žengdamas širdžia suspausta, Neškis kaip spindesį sielai Dievo dievybės apsiaustą. *** Yra... Jei kas nors, o ne nieko, Neklausiu kodėl, nes jei kas Yra, dar geriau, kai nė slieko Nenuminu, siūlau rankas.
O kad ko nebūtų, nebūna Taip, tad, nežiną ar žiną, Sau tą užsidėkit karūną, Kur atsakinėt amžina. *** Amparo, Gitarų prieblandos girdi be žado Mano aušrą ir žarą, Kai tylėdama šypsos Prieš tavo madrugadą.
Amparo, Juodu dangum ir lakiu Geltonas meteoro klyksmas. Amparo, Ilgesio liepsnos iš akių Lyg mėnesiena į vandenį plykstels. *** Prieš dializės dieną nuo neurozės, Kaip kryžiaus, prisikalusio silpnus, Aušrom raudonom byra žodžių rožės: Sveikamariją giedu per sapnus.
Tegu ateina Tavo karalystė. Gražiau žaliuoti eglė nenuliūs Baltoj pūgoj. Kūrėjau, leisk sugrįžti Atgal pro ją į mūsų namelius.
Abiem pro langą tartum chrizantemą Parodyk mėnesieną priėjau. Bijau nakties, kuri dar nesutemo, Kaip Kristus mirt bijojo, aš bijau.
Po dieną lyg apvalų karoliuką Apčiuopę pirštais spaudžiame abu. Juodon mirties skylėn siurbs nenutrūkę... Gyvenimą kaip rožinį kalbu. *** It mėnesinių kraujas raudoni liežuviai, Pasaulinės kekšės estradose kniaukia it katės. Padėti prieš valdžią žiopčiot kaip žuviai Žmogui iš gatvės ateina oras iš gatvės.
Kaip nuo monetos, ir nuo akiračio tikrą Spindesį neškis, pilną kaip akį žeme. Miestai į dangų lipdo metalą ir stiklą
Aplinkui - neono šviesoj gailestingoj eime. Miestai akiračiais tartum vulkanui sprogt erdvės. Pasaulinis karas palaidotas ant karo. O šiaure,šiaure, Kaip spirito liepsną ant piršto, parodai cerkvės Svogūną ir bažnyčios smailę, panašią į apverstą taurę.
Visko tiek pilna, tiek visko išsiveržimo Visur iš visko, kiek tik visiems palanku. Viskas tiek tikra, kiek moterys vienos težino Savo vaikų tėvus ir spalvą savo plaukų. *** Ant rankos riešo laikrodis pailsta. Papurtau: kelkis,kelkis eit basnyčios Mamos takais, kur pelenus net pilstę. Ko stovi lyg atskirtas nuo bažnyčios?
Europos centras tūkstantmetį antrą Aplinkui suka durų sukučiu. Europoj kabinaus į patį centrą Nesilaikytų niekad sutarčių.
Laikai praėję! Betgi kas aš būčiau Be jūsų? Paklausyt pasilieku Be laikrodžio alyvoms žydint, pučia Net vėjas nuo praėjusių laikų.
Juk aš be jūsų nieko neturėjau Ir neturiu daugiau po krūtine. Ir aš, laikų praėjusiųjų vėjau, Juk praeinu, kam žadini mane? Pajuntant, kaip tenai toli palinko Prispausti lūpas prieš likimo pirštą Prie kryžiaus dar, prie vėliavos, prie ginklo, Ant pulso kartais laikrodis pailsta. *** Išsipleikus varnalėša Man prie tako per patamsį, Tartum ausį nusiplėšiau Lapą, toliuos šunes amsi.
Savo žingsnių vien klausausi, O tačiau girdžiu: melagi, Jeigu net voliosies, ausį Ar tau plėšiu segsiu dagį.
Bėga prieš gražus šuniukas, Kojas mesdamas į šonus, Dagis uodegoj tiek sukas: Pasisveikina, šėtonas.
Perkerta pas ausį musę Sau, separatistas, storą Purvą teškia į tą pusę, Sukčiaus snukis uodžia orą.
Man smagu pareiti, tamsta Varnalėša, į viršūnes Tupias varnos, tyliai temsta Ir pasaulį loja šunes. *** Tave nešiojuos kaip vienintelį turtą. Gimusį, bet nesukurtą.
O Dieve, o pavasario braiže Pavidalų, spalvų, iš kurių Miriadai žiedus išlaižę. Tiek metų rankoj ranką turiu.
Už rankų tvirtai susikibę. Nebuvai aklu ir kurčiu: Tavo akys per mudviejų žiba Žvilgsniu iš mūsų kančių.
Tu, kuris už mus kaltus kentėjai, Gailestingas dabar ir visados, Ar vienas kitą laikant kaltė: jai Lyg nebūtų mirties valandos.
Keliuos ir skaudamas atsistoju, Viešpatie, prieš Tavo rytojų. *** Niaukia mūsų ateitį pavojai, Bet ir mirę stiprina mane: Tie, kuriuos gyvent apdovanojai, Jėzau, savo skausmo malone.
Tie visi, gyvenant pamatyti. Jų prašau prie sūkurio klaikaus, Pilnas šauksmo patį palaikyti Kitą palaikau ir pats laikaus. *** Dainas dainavome, kad gynę... Su krešuliais ant smilkinių Jus, tartum žvėrį kadugyne, Šunim užuodė vilkiniu.
Kas tu, kas aš, neteko klausti, Praeitimi net raminuos Dabar, nors ledo karstą kaustė Tenai toli, tenai kalnuos.
Ties užkastais žvaigždė vakarė Paguldė galvą ant akmens, Paminklui būsimą vasarį, Kur laisvos vėliavos šlamens.
Atminę eidavom rarotų: Jaunystės metuos alkanuos Nuo išvežtų dangus rasotų Tenai toli, tenai kalnuos.
Ar sukrėtimui nuo stebuklo Dabar, kad tu nors išlikai, Palinkstame į savo būklę Pažvelgt: kiek tavo mes vaikai?
*** Didelis ruduo kaip jūra. Visas šlapias sudribai: Debesys danguj prakiūra, Praplyštklyniai kaip stribai.
Dieve, laimink pūslę, lapų Pilna balų drumzlinų Vandenyj, kur tapu, tapu Lyg po tardymų einu.
Kai tautoj nei nugalėtų, Nei laimėjusių nėra, Tik išlikę, laimink lietų, Mano žemė man gera.
Didelis ruduo kaip jūra. Paukščiai, pučiami skersai, Keikias, kai dangus pabjūra... Postmoderniški balsai.
Po akiratį, apvalų Tartum pinigą, abu Suks į cirkus, kaip gaut galą Nuo instinktų nelabų.
Leisk išnešt sveikas alkūnes, Laimink darbą, kur gražu. Prišerti didieji šunes, Ir atsiginu mažų. *** Nuo viršukalnių ramybės ima Sniegas iš anapus mūsų gimimo Krist anapus mūsų mirties, apsnigo Mano ordiną ir tavo ligą.
Pro stiklus iš automobilių paplūdusių Žiba akys lyg šeškų peludėse.
Ant atminimo dienai suvartotai Sninga, ir ant obliaus, staliui skiedras Raičiusio kaip sviestą, baigia veržt varstotai, Apsnigtas ekranas, ekrane ir kedras.
Kas prie tinginio, skandina liūdesį Užsigulę ant stalų aludėse.
Sniego ramybe apkrinta vardą Taip giliai, kaip mintys mąstant slypi, Kaip užmiega nuo lūpų prie lūpų pavargę, Bet giliausiai kapinių ramybę. *** Dievas mudu dar gelbės. Šauksmas gyvent prie kojų basų. Skaudžiai atsigaunančios gelmės Tavo gražiu balsu.
Tarp visų pasaulio kapų tų, Reikalingų žmonėms trumpai, Dabar nereikalingiausi būtų Man tavo, tau mano kapai.
Nebijok augalai pumpuruotis Netrukus ant miesto akmens Pradės lyg didingas protas: Lauro cinge volens...
Nurims išgąsdintos gelmės. Velykas pavasaris švęs. Dievas dar mudu gelbės, Nes man gaila tavęs. *** Švento Kazimiero rytą Ubago kąsniais apsninga Gavėnios laike nurytą Širdgėlą, o snaige dėsninga.
Jie vandeniu pasijutę, Skalaus greit pirmus diegus. Judėjimas amžinas juda Ir miega amžinas miegas.
Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Mes dar abu, ar tai bloga? Ir nieko nesutrypę... Ubogij nuo u Boga.
Langai iš džiaugsmo pravirkę Rasomis, toli dangum. Jei tau neisiu jos pirkti, Bus liūdna gėlei. Talita kum... *** Raudona su juodu Ne mano: man tiks vien, kai tems. Tegu tad sau juodu Ir eina kitur ir kitiems.
Ten, kur sunaudotų Abu, kur dažei ar daužei, Juodai su raudonu Vis vien bus gerai ir gražiai.
Kaip gaidį raudoną Ant stogo, ant žemės vienos, O verkianti žmona, Patupdo po karą kur nors. *** Vandenimis tiek drebina pakrantes, Jog pumpurai praplėš tamsius ražus, Ir šaltą, išsitiesusią lyg pantis, Gyvatę mena kovas negražus.
Per dangų titnago skeveldrų krūvos Debesimis, ir tiesiai pro duris Lyg pėdsakais žvėries, kurį sukruvins, Prabėga uostinėdamas žvėris.
Gruoblėti medžiai nuo kalvų prieš upę Seni, į juos žaroj išsiprašai, Mėnuli jaunas, kur varnų pritūpę. Juodi lizdai mėlynėj lyg šašai.
Tačiau mieliausia, kai pro langus rytą Iš miego pažiūri žolė žalia Jau kaip į mūšį žemės išvaryta, Miglojančios ties mūsų žolele!
Jauti ragais, nagais, dantim iš grumstų Gyvybės sėkla išsirausiama. O kad tik mus į žemę neišstumtų Nuo žemės dar, bet keltų kildama. *** Kristų pripažindama be kryžiaus Ir be Kristaus kryžių nešdama, Verstis ir vartoti pasiryžus, Žemė puola juos pamiršt pirma.
Erų iškasenos į žemynus Laikui rašo laiškus tamsumu. To, kas buvo, senos pakasynos Ir nauji, kas bus, užkasamų.
Miestai prie prasmių lipinas onto, Susiūbavę lig dangaus, kurs vos Telpa toliuose ant horizonto Ir ant dulkių ūžiančios krūvos.
Kai tamsu, atrodo supelėsi, Nesibaigs tik pabaigos kapai, Tu mane iš jų tikėt sau plėšei Smūgiais, sukrėstą išsilupai.
Virš vandens ir kraujo piramidės, Rankomis, apglėbt ištiestomis, Viešpatie, prisikėlimas didis Laiminantis Tavo šviesomis.
Žodžiais ir mintim, darbais nuskriaudę Ir apsileidimais nežinia Ką... o kaip tam piktadariui skauda Skaudžiai. Jėzau, prisimink mane... *** Kaip lango kaktusui tuojau su mėlynuoju Dangum toks ilgesys praėjusių dienų Šiame mieste, kurio aš niekad nesapnuoju, Kaip ir nesapnavau, nors amžiais gyvenu.
Akelės duryse lyg periskopai tankuos... Ir užraktą šarvuos raktu atgal suku. Ateina kai kada kas nors paspaust net rankos. Ne durų rankenos. O kaip su gaiduku?
Ar spaus akin pro ją? Pas neteiktiną pečių Kam šalta gal nuo to, kam nors per daug baisu... O man per daug vandens tik jūroj, girioj medžių, Mieste per daug žmonių, padangėj debesų. Išsiperėdavo dygliuos prie gatvės šarka, Juodai balta, melsvai blizgėdama, graži. Akropolis, adė! Bet iš dyglių lyg tarška Toli kulkosvaidžiu. Oi, šarka šarkozi...
Ir tu, kam pragaras gerais dar norais grįstas Eit žemę drebinti su pinigų srautu, Palauk, tarytum tarptautinis teroristas Ir tau kas nors kur nors ateis iš tarp tautų! *** Medžiai keičia atspalvius žievės. Žemė daros panaši į žolę. Spinduliai rasoti nuvarvės Nuo šakų, o liūdesiai užpuolę.
Kaip sargai visur apstos kvapai Automobilių, daiktų ir prekių: Eik ar tiesiai, ar kur pakrypai, Neištrūksi tartum iš tarpeklio.
Ryk, šypsokis, šok pigiu ritmu, Nusipirk, išmesk arba klausykis Kaip dalyvis nusiritamų, Skubinkis lyg paskutinis sykis.
Knygose, tikrovėj, kliedesiuos Velnias koks ar dievas anonimas. Prilenktas liūdėti: kai tiesiuos, Dukart liūdna net atsiminimuos.
O linksmi, ar kuo nusikaltai, Iš to juokias spinduliai rasoti, Kai išeina pašalas baltai, Pavartes vartydamas, migloti. *** Klausiančiam gerai, bet kiek pasveiksi, Atsakau, jei atsitiks ir tau, Pamatysi: kaip šventi paveikslai Regis visa, prie ko pripratau.
Nelinkiu ištikt, kas mus ištiko, Kur tamsiais koridoriais stumiu Ratukus pajust maldoms iš tikro Pragaro kasyklose gelmių.
Lyg paveikslas šventas net pro plyšį Vaizdas tam, kas bijo, bet iškęs. Rodau, kad iš čia tikrai pargrįši, Kai šaukiesi: nepalik manęs.
Peržegnok ir patalą ir gulkis Dar pasitikėt žmonių žveju. Netgi ir nenuvalytos dulkės Juk jau dulkės mūsų abiejų. *** Pražydėjusi geltonai, Peržydėjusi pilkai, Piene, tavo milijonai Vėjyj plaikstos lyg pūkai.
Per dienas krypai į saulę, Nakčiai vėreis linkt kreivai: Noriu miego... piene, kiaule, Taip visur užkariavai.
Vėliava iš žemės rodos: Tu didžiu geltonumu Ant žalios žolės, raudonos Aušros, žaros už namų.
Puoli sėklų parašiutais, Šaknimis knisies giliau, Maudai pienu lyg pasiutus: Nė delnų neišvaliau.
Bet lengvai suks, lyg pūkelis Tas pilkasis, tas, kuris Sukas skrisdamas, pirkelės Apie spindulį duris. *** Balta gailestingoji šypsos Seselė: tą gal, o gal tą? Lyg pomirtinės kaukės gipsas Negailestingai tu balta.
Krintu iš nuovargio rožančiaus Pasikalbėt iš padėkos. Gal nesutrūks, gal nesipančios... Mirties vienatvei paliktos. Tačiau ranka su karoliukais, Kurie vėl, broli, užmigai... Pažadint bėga patyliukais, Juodi tarytum kunigai.
Ar degink žiburį, ar gulkis, Baisu gyvent, kaip mirt baisu. Kvepės razetom ir agurkais Daug šalto vakaro gaisų.
Tave randu kaip vargo slėgį, O ne kaip žvilgsnį bedugniu Dangum ar mes toli nubėgę Nuo žemės ūžiančių ugnių. *** O dienos, dienos, nebėkite taip greitai, Nes kas mane tam greityj beminės. Nespėjau jūsų pamatyt pareiti, O dienos, ir matau jus be manęs.
Jaučiu, kaip smarkiai kraujo žemė sukas Aplinkui saulę ir aplink save. O kaip toli šviesiais plaukais berniukas Aptemstant balto plauko senatve.
Skaudi kaip dilgėlė, pilna sveikatos, Prarijus ugnį žemė... eikit ir pirma Pripildykite žemę... žemė kratos Jau gal žmonių, nes žemė gal pilna.
Su žmogumi žmogus nesugyvena, Susigyvenę žemėj su kerštu, Suleidžiamu kaip adata į veną. Kas bus, kada nebus nesuterštų?
Atsiminimais iš tiek metų mirksnių Susirinkau save ir man klaiku, O dienos, dienos, matant, kur koks mirsiu: Kas darosi tragedijoj laikų! *** Liūdesys tas, su kuriuo menu, Štai kokiai nelaimei mus ištikus, Pats yra gyvenimas ir likus Valandėlė prie praėjusių dienų.
Ar saulelė iš akių arba Žmogui žiba velnio žiburėliai. Ištarė pasaulį smigt kaip strėlei Dievas matematine kalba.
Praeitim bėgs protas, kaip žvėris Dykuma pro atpustytus kaulus: O aplink pavidalai apgaulūs, Tiesiai į akis šviest mėnuo išsiris.
Bet ir glosto Dievas: būt ramu, Ne kad visas liūdesiu praplyši, O kad lyg svirplys girdėt pro plyšį Tolumoj iš paliktų namų.
Taip toli už durų kiekvienų, Taip arti, kad laiko dovanoji. Dar todėl ir man sustok, liūdnoji Valandėle prie praėjusių dienų. *** Dieve, net be lapų medžiai taip gražiai... Danguje man medžiais žemę parašei.
Juodą ir gumbuotą medį, į mėlynę Kampuotumais besibrėžiantį švariai, Raizginiui visų šakelių tankumyne Tartum permatomą tinklą išvarei.
Apkabino saulė žemę, bet gamta Jos antgamtiškai visatoj paimta.
Dūmų, debesų ir dulkių lipnią ėmę Plėšyt prieblandą, į dangų, vos žymu, Pučias pumpurai po kvapnią gelsvą dėmę Fontane mediniam spaudžia tryškimu.
Kaip šventam Pranciškui angelas smuiku, Groja medis vos džiaugsme nesusmunku.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |