Kalinio T-83
atsiminimai
Genovaitė BALIUKONYTĖ
(Tęsinys. Pradžia Nr. 46)
Pergalė olimpiadoje apkartino gyvenimą
|
Antano Ilgausko šaržas su autografu
|
Tik ketvirtį amžiaus įpusėjęs motociklininkas Antanas Ilgauskas laimėjo 1938-ųjų metų Tautinėje olimpiadoje ir tapo žinomu sportininku ne tik Lietuvoje. Tais pačiais metais jis startavo ir Vokietijoje. Bet vėliau tokia sėkmė užtraukė ir juodus debesis ant Antano galvos. Jo varžovo Josifo pavydas buvo toks stiprus, o neapykanta tokia didelė, kad užtemdė sąžinę ir privertė konkurentą taip apskųsti, kad šis gyvas iš Stalino gulagų negrįžtų. Prasidėjus sovietmečiui Antanas savo kailiu pajuto mirti nuteisto kalinio ir tremtinio dalią, ne kartą gyvenime žvelgė mirčiai ir badui į akis. Toliau spausdiname Antano Ilgausko atsiminimus apie skaudžius išgyvenimus, kuriuos kantriai ir drąsiai ištvėrė šis žmogus.
Grįžęs iš Maskvos, kur 1940-ųjų liepą vyko Lietuvos fizkultūrinin-kų" pasirodymas, tėvynėje netekau visuomeninių pareigų - mano vietoje buvo paskirtas kitas, sovietams lojalesnis sporto klubo pirmininkas. Netekęs visuomenių pareigų, visas jėgas skyriau tiesioginiam darbui ir mokslui. Nuo 1930-ųjų visą vokiečių okupacijos laikotarpį ir vėliau, rusams užėjus, iki 1944-ųjų dirbau elektros inžinieriumi Kauno elektros stotyje ir neakivaizdžiai studijavau Vytauto Didžiojo universiteto elektrotechnikos katedroje. (Iki studijų universitete, Antanas buvo baigęs Kauno aukštąją technikos mokyklą- G. B.) Tačiau gauti aukštojo mokslo diplomo man tada nepavyko, nes būnant V kurse tolesnes studijas nutraukė NKVD.
Po karo, vėl grįžus rusams, buvau nusiųstas į Alytų, kaip specialistas, atstatyti šiluminę elektrinę. Man nesant namuose mano priešai rezgė man pinkles. Kaltinimas buvo labai paprastas ir Stalino budeliams aiškus: Buvai užsienyje, vadinasi, esi užsienio agentas". Konkurento Fimkos pasamdyti kaltintojai, manęs net gerai nepažįstantys, dar pridėjo" daugiau nuodėmių. Jie tvirtino, kad pro savo namų langą matė, kaip aš ant Vilijampolės tilto per karą šaudžiau tarybinius kareivius. Budeliai nesigilino: buvo ar nebuvo kas nušautas ant Vilijampolės tilto. Bet koks, kad ir nelogiškas, kaltinimas jiems tiko. (Mano kaltintojai gyveno toli nuo Vilijampolės tilto, tad jie niekaip negalėjo matyti to, kas vykdavo ant tilto). Iš tikrųjų ant Vilijampolės tilto per karą jokie kareiviai nebuvo šaudomi. Tiesa, įsipainiojęs į laidus žuvo vienas rusų kareivis. Jis savo gyvybe išgelbėjo ir patį tiltą - šis nebuvo susprogdintas. Mano kaltintojas buvo žydas. Neturiu nieko prieš žydus, tačiau gerai prisimenu vokiečių okupacijos laikotarpį ir žydų padėtį tuo metu (beje, mano namai Vilijampolėje vokiečių buvo nacionalizuoti, nes pateko į žydų geto teritoriją, mes turėjome išsikraustyti gyventi kitur). Kas būdamas gete ir pasislėpęs įvairiose katakombose -kanalizacijos šuliniuose po namais -
sugebėjo išsigelbėti ir išlikti gyvi, kažkaip turėjo vėliau įsitvirtinti gyvenime. Ne paslaptis, kad buvo lietuvių, kurie tikrai šaudė žydus ir grobė jų turtą, taigi, kai kurie gyvi likę žydai ėmė keršyti visiems lietuviams, net ir niekuo nekaltiems. Be to, kaip sakiau, jiems reikėjo kažkur įsidarbinti, kažkaip gyvenime įsitvirtinti. Žydai nelabai buvo linkę į fizinį darbą, tad tiems, kurie neturėjo specialybės, beliko prašytis tarnybos į NKVD. Tačiau pradėjus dirbti NKVD jiems buvo pareikšta, kad čia jie dirbti galės tik tuo atveju, jie rinks ir pateikinės kaltinamąją medžiagą apie įtartinus ar nelojalius sovietams lietuvius. Įduodant kokį lietuvį, svarių jo kaltės įrodymų NKVD nereikalavo, pakako surasti kelis liudininkus, kurie ką nors blogo apie tą žmogų galėtų pasakyti, ir - byla surezgama. Taigi, kai aš po dviejų savaičių grįžau iš komandiruotės Alytuje trumpam į namus, man mama pasakė: Pas tave kratą darė. Buvo pora žydelių ir du kariškai". Ko jie ieškojo?"- paklausiau. Nieko nesakė, - atsakė motina. - Vertė visur. Pastogėje lentas atplėšė, po to išėjo." Kai antrąkart grįžau iš komandiruotės namo, namuose radau raštelį, kuriame buvo parašyta, kad, kai tik grįšiu namo, tuoj pat ateičiau į Železnodorožnoje NKGB" (Geležinkelio NKGBD) pastatą, kuris buvo priešais geležinkelio stotį. Radęs raštelį neskubėjau bėgti, kur mane kviečia. Atsisėdau prie stalo pavalgyti. Ko kelių minučių prie mano namų privažiavo žmogus mano buvusiu motociklu (darydami kratą saugumiečiai pasiėmė mano motociklą ir dviratį). Juo važiavęs vyriškis užėjo į vidų ir tarė man: Kodėl neatėjai ten, kur tave kvietė?" Aš atsakiau, kad tik dabar grįžau ir gal galiu bent jau pavalgyti?.. Gerai, - sako saugumietis, - tik nueik. O dabar pažiūrėk motociklą. Kažkas jam negerai." Kai patvarkiau saugumiečiui savo motociklą, jis manęs paklausė: Kada tau ryt į darbą?" Atsakiau, kad aštuntą valandą ryto. Tai pirmiau užeik pas mus, o po to nueisi į darbą,"- pasakė man saugumietis ir išvažiavo. Aš jau žinojau, kad į NKVD yra tik vienas kelias - įeiti, nes ten durys atsidarydavo" tik į vidų...Todėl pirma nuėjau į Elektros stotį, susiradau savo bendradarbius, atidaviau jiems svarbius darbo dokumentus ir atsisveikinau. Tada, apie 9 valandą ryto, nuėjau pas saugumiečius. Gal tris valandas mes sėdėjome ir kalbėjome gana draugiškai. Manęs klausinėjo, kas iš mano pažįstamų turi mašiną, kas motociklą (kaip buvęs autosporto pirmininkas aš tai turėjau žinoti), teigė, kad jiems dabar, po karo, transportas labai reikalingas. Aš jiems atsakiau, kad dabar aš nieko apie sportininkus nežinau, nes nesu klubo pirmininkas, net nežinau kur mano tikras tėvas (mano tėvai išsiskyrė vaikystėje).
Jeigu nieko nežinai ir nenori žinoti - krauk viską iš kišenių!"- supyko enkavedistas. Išėmiau, ką turėjau, ir mane nuvedė į saugumo rūsį.
Kankinimai
vykdavo naktimis
Saugumo rūsyje Antanas Ilgauskas patyrė tai, ko ir
pragare daugelis nesitikėtų. Matyt šioms, tardytojų-budelių,
pareigoms buvo parenkami apsigimę išsigimėliai ir sadistai. Kankinimai buvo tokie žiaurūs, kad
sveiko proto žmogui sunku ne tik tai daryti, bet net ir suvokti.
Tardymai NKVD
rūsyje vykdavo
nuo dešimtos-vienuoliktos valandos vakaro iki šešių septynių ryto. Prieš tardytoją visada turėjau stovėti rankas sukryžiavęs už nugaros. Tarp tardymų pailsėti leisdavo tik dienomis, tačiau miegoti - draudė. Leidžiama buvo tik stovėti ar sėdėti. Kadangi kameroje nei suolo, nei kažko į jį panašaus nebuvo, - tai visą poilsio laikotarpį pratūnodavau pritūpęs, kad šiek tiek atsigaučiau.
Rūsys, kuriame
mus laikė tardymo
metu, buvo įrengtas privačiame name.
Čia buvo keletas kamerų. Kokių 3 metrų ilgio
ir 1,5 metro pločio kameroje kalėjo
po 6 žmones. Tardymo metu taikydavo tokias žiaurias priemones, kad ir nekaltas būdamas žmogus visas jam priskiriamas nuodėmes pripažindavo, kad tik tolesnių kankinimų išvengtų. Pirmi tardymo klausimai man buvo tokie: Užsienyje buvai? Kiek kartų? Su kuo ryšį palaikiai? Kam dirbai?" Kadangi atsakiau, kad niekam nedirbau ir nesuprantu tokių klausimų, tardytojas sušuko: Tuoj suprasi!"-
ir marmuriniu presu ėmė trankyti man
per galvą, į dantis...
Paminėsiu ir dar
porą baisesnių, labiau
įstrigusių, kankinimo būdų. Vieno tardymo metu, kadangi niekaip negalėjo išgauti iš manęs prisipažinimo kaltu prieš tarybų valdžią, nes nežinojau, kokį nusikaltimą turiu prisiimti, tai mane tardęs leitenantas, netekęs kantrybės, liepė sukryžiuoti rankas už nugaros delnais į viršų ir tokioje padėtyje apvyniojo mano delnus viela. Tada, už tos vielos, pakabino ant kablio virš katilinės vamzdžio. Kadangi katilas buvo prakiuręs, tai iš jo pastoviai varvėjo vanduo. Kabojau ore, visu svoriu ant rankų, o mano kojos mirko šaltame vandenyje. Taip pakabintas išbuvau visą dieną ir dar kitą naktį, nukabino tik paryčiui. Per tą laiką, kelis kartus buvau netekęs sąmonės, o kuomet atkabino, nejaučiau rankų, jos buvo tarsi ne mano. Kadangi tardymas nepadėjo, tai turėjau išbandyti dar baisesnį.
Prieš tą tardymą net sapnavau nemalonų sapną, todėl, kai tardymo kameroje šalia mane tardžiusio leitenanto pamačiau dar vieną savo budelį, supratau - šį kartą bus dar baisiau. Vėl mane ėmė klausinėti visko iš naujo: kur buvau, ką veikiau, kam dirbau. Kai aš atsakiau, kad apart sporto jokioms organizacijoms nepriklausiau, jie sušuko: Tu mums tuoj viską papasakosi!" Tada atidarė vienos patalpos duris. Vienas tardytojų užlaužė man kairę ranką, o kitas tarp durų vyrių įkišo dešinės rankos pirštus ir ėmė juos spausti verdamas duris. (Kas bent kartą į tarpdurį yra įkišęs pirštus, žino, koks tai skausmas.) Inkš-čiau nuo tokio skausmo ir instinktyviai
bandžiau pritūpti (šio tardymo žymės pasiliko ant pirštų), tačiau antras tardytojas laužė man kairę ranką į viršų, neleisdamas man to daryti ir šaukė: Ko nerėki!" Paleido tik tada, kai nualpau. Tada užpylė šaltu vandeniu ir liepė stotis. Atsistojęs vėl gavau per galvą marmuriniu presu (šis presas buvo ant tardytojo stalo, jis buvo naudojamas rašalui nuo popieriaus nuspausti). Tuo pačiu presu gavau ir per dantis, nes pamatęs mano auksines dantų karūnėles, tardytojas pagrasino jas greitai išmušęs. Po to- kios procedūros iš burnos pasruvo kraujas. Tačiau nežiūrint to, antrasis tardytojas nesnaudė. Pačiupęs kėdės koją tvojo man ja į šoną, per sprandą. Kai parkritau - spardė į paširdžius kiek tik jėgos jo leido. Apalpus - vėl šliūkštelėdavo vandeniu. Sąmonę tai atgaudavau, tai vėl prarasdavau. Jaučiau, kad patekau po žiauraus budelio kojomis ir kažin ar liksiu gyvas. Jis šokinėjo man ant krūtinės. Nebeturėjau jėgų ir negalėjau įkvėpti tiek oro, kad atlaikyčiau jo smūgius. Krūtinės ląsta lūžo. Kaip atsidūriau iš tardymo patalpos į savo kamerą, nepamenu. Matyt jie mane nuvilko, nes buvau be sąmonės. Ryte atsikvošėjau kankinamas nežmoniško skausmo.
Keičiantis pamainoms sargyba užeidavo į kameras ir mus apžiūrėdavo. Vieno jauno seržanto aš paprašiau, kad šis pakviestų man gydytoją. Pradžioje jis atsikalbinėjo, motyvuodamas tuo, kad gydytojo niekur aplink nėra. Tada, aš jam pasakiau: Jei tu esi žmogus, man jį surasi". Prižiūrėtojas (jis buvo rusų tautybės, kiti gi, tamsesnio
gymio -pietiečiai) nuėjo į geležinkelio stotį, kur stovėjo traukinys su sanitariniu vagonu ir apie trečią valandą dienos, kai mano žiauriųjų tardytojų saugumo pastate jau nebuvo, atvedė gydytoją į mano kamerą. Kai mane nurengė, nes pats to negalėjau padaryti (kameros draugai drabužius tiesiog nuplėšė nuo kūno, jie buvo kruvini, prilipę), jis mane apžiūrėjo (buvau visas juodas nuo mėlynių) ir rusiškai paklausė: Kas tave taip?.." Na, - atsakiau, - aš pats nieko negaliu pasakoti, kaip matot, pats suprantate, kas..." Tada gydytojas išėjo ir tarė budėjusiam seržantui garsiai, taip, kad visi kameroje esantys girdėtų: Nemedleno v bolnicu! On u vas umriot, a vam na-do budėt otviečiat! Gdie vaša dežur-naja
kniga?.." (Skubiai į ligoninę! Jis numirs, o jums reikės atsakyti! Kur jūsų budėjimo knyga?..)
Tai mane išgelbėjo. Aš likau gyvas, antraip tie budeliai mane būtų užmušę, nes tą patį vakarą atėjo vėl vestis į tardymą. Aš pasakiau, kad eiti negaliu, sergu ir kad apie tai yra įrašas budėjimo knygoje. Daugiau manęs netardė. Paliko ramybėje. Rytojaus dieną į kamerą atėjęs prižiūrėtojas manęs paklausė, ar pajėgsiu nueiti į kalėjimą. Maniau, keturiomis šliaušiu, kad tik čia, saugumo rūsyje, nepasilikčiau. Man į pagalbą atėjo pora vyrukų - kitų kamerų kaliniai. Jie paėmė mane už parankių ir taip su šešių azijiečių saugumiečių, ginkluotų automatais garbės sargyba" patraukėme Kauno kalėjimo link. Sargyba iš anksto mus perspėjo:Šag v lievo, šag v pravo - strieliajem bez predupreždenija!"
(žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę -šaunam be perspėjimo!). Taip pat priminė, kad šaudys, jei nors žodį ištarsim ir pro šalį einančiam praeiviui, ir mus, ir tą praeivį. Taigi, ėjome tylėdami.
Mums beeinant pro autobusų stotį pamačiau ateinant mamą. Aš nuleidau galvą ir praėjau. Motina... Ji sustojo. Pasižiūrėjo į mane ir ...nepažino. Drabužiai - tie patys, iš veido - ne tas. Kaip aš atrodžiau, jeigu motina nepažino?..
© 2008 XXI amžius
|